Pripažįstama, kad jau yra galimybių pastatyti ir pasyvius daugiabučius (reikalaujančius minimalių energijos sąnaudų, atitinkančius A++ arba net aukštesnę energinę klasę). Kodėl negirdėti apie tokius projektus? Kol kas niekas neišdrįsta rizikuoti.
Apie tai, kokios mūsų sovietinės statybos problemos, kuo savininkui padeda „geresne“ raidele pažymėtas būstas, renovacijos efektyvumą ir naujausius aukštos energinės klasės daugiabučius kalbamės su „Hanner“ ekspertu Ramūnu Baniu.
- Kiekvienas lietuvis jau žino, jog daugiabučiai Lietuvoje yra kiauri ir būtina jų renovacija. Ar ji išgelbės nuo šilumos švaistymo į orą? Kokia bus renovuotų namų energinė klasė?
- Visi pastatai (ir nauji, ir seni) klasifikuojami į 9 klases, įvertinant jų energijos sąnaudas, energijos efektyvumo vertes, šilumos nuostolius, vėdinimo sistemų techninius rodiklius ir sandarumą. Priskiriant pastatą vienai ar kitai klasei svarbūs rodikliai yra ir energijos sąnaudos šildymui ir vėsinimui, taip pat elektros energijos, karšto vandens ruošimo bei atsinaujinančių išteklių energijos sąnaudos.
Naujai statomi pastatai šiandien privalo atitikti mažiausiai C energinio naudingumo klasę, nuo 2014 m. bus privaloma ne žemesnė kaip B klasė, nuo 2016 m. – ne žemesnė kaip A, nuo 2018 m. – ne žemesnė kaip A+, o nuo 2021 m. – ne žemesnė kaip A++. Taigi, privalėsime eiti koja kojon su Europa, nes pastatams įsigalioja vienodi reikalavimai.
Svarbu įvertinti tai, kad ilgainiui pastatai sens ir kai kurių, ypač prastai administruojamų bei neprižiūrimų, energinis efektyvumas mažės.
- Minėjote, kad A klasės daugiabutį statybų bendrovei pastatyti kainavo maždaug 15 proc. daugiau. Ar būstas tiek ir brangesnis? Ar daug klientų domisi sandariais, mažai šilumos reikalaujančiais butais?
Ar daug kas juo domisi? Daugiau nei 75 proc. butų A energinės klasės daugiabutyje parduota ir tai patvirtina teiginį, kad šiuolaikinis žmogus tikrai vertina energinį naudingumą, inovatyvius sprendimus, padedančius sumažinti pastato energijos suvartojimą – rekuperacinę sistemą, saulės elementus, energiją taupančias lemputes ir kita.
- Kokius inžinerinius, architektūrinius sprendimus pritaikėte šiame daugiabutyje?
- Labai svarbūs buvo pastato orientacijos sprendimai - laiptines projektavome šiaurinėje namo dalyje. Pastatų šiltumui ir energiniam efektyvumui užtikrinti išorinėms namo bei tarpbutinėms pertvaroms naudotos iš natūralių žaliavų pagamintos silikatinės plytos (sienų storis 25 – 38 cm). Silikatinių plytų mūrą pasirinkome siekdami statyti draugiškus aplinkai namus, kadangi jos yra universali, neteršianti aplinkos ir ilgaamžė medžiaga.
Norėdami užtikrinti itin geras sienų šilumines savybes bei pastatyti mažiau energijos naudojančius pastatus, išorines sienas apšiltinome 18 cm polistirolo sluoksniu. Atkreipdami dėmesį, kad senos statybos namuose didelė dalis šilumos prarandama per nekokybiškus ir nesandariai sumontuotus langus, statydami tokius namus, skyrėme ypatingą dėmesį langams. Jie sumontuoti geresni, nei montuojama B ar C energinės klasės pastatuose. Per langus dažniausiai ir išeina daugiausia šilumos.
Tiesiog statant žemesnės energinės klasės namus tie reikalavimai nėra tokie griežti, juos galima patenkinti be kažkokių papildomų priemonių. A klasei reikia atlikti tam tikrus bandymus, statybos proceso metu stebėti, kad viskas atitiktų keliamus reikalavimus.
Šildymo išlaidos vienam šio pastato buto kvadratiniam metrui, įskaitant išlaidas bendrųjų patalpų šildymui, yra apie 3 kartus mažesnės nei vidutiniškai tenkančios Vilniaus miesto daugiabučių vienam kvadratiniam metrui.
- Ar šis pastatas naudoja atsinaujinančius energijos išteklius?
- Taip, ant daugiabučio stogo sumontavome saulės elektrinę, galingumo virš 23 kilovatų. Turėtume netrukus ją paleisti. Ji gamins elektrą, tačiau ji bus gaminama ne daugiabučio poreikiams, o pardavimui į LESTO tinklą. Už pardavimus gautos pajamos grįš bendrijai, o ši jau galės iš šių lėšų dengti, na, galbūt šildymo kaštus. Šiandien labiau apsimoka tą pagamintą elektros energiją parduoti, nei naudoti patiems.
Didžiąją dalį šildymo kaštų saulės energiją gali padengti, žinoma, tai labai priklauso, kiek švies ta saulė. Taip pat labai priklauso, kaip gyventojai naudos tą energiją – taupys, ar ne.
- Minėjote papildomus bandymus statybos metu. Gal galite išskirti skirtumus reikalavimų, kurie keliami A, A+ ir aukštesnėms energinėms klasėms, bei įprastoms C ar D energinėms klasėms?
- A, A+ ir aukštesnės klasės būstams atliekamas sandarumo bandymas. Reikia užtikrinti tam tikrą sandarumo rodiklį. A klasei taip pat privaloma mechaninė vėdinimo sistema su šilumogrąža, kitaip tariant, rekuperacija. Be rekuperacijos pasiekti A ar aukštesnės klasės neįmanoma, netgi Statybos techniniame reglamente taip įrašyta.
- A, A+ energinėmis klasėmis jau seniai skirstomi elektros prietaisai. Bent ant jų nurodomas metinis suvartojamos elektros kiekis. O kaip su pastatais? Ar gaunu kokį nors „popierėlį“, kuriame nurodyta, jog būstas turi sunaudoti tiek ir ne daugiau šilumos?
- Taip. Ten nurodytas tas projektinis skaičiuojamasis suvartojimas. Įrašoma, jog pastatas turėtų naudoti tiek energijos per metus. Tas suvartojimas suskaičiuojamas kilovatvalandėmis į kvadratinį metrą per metus. Tik tiek, kad šaldytuvo elektros suvartojimą nustatyti gerokai paprasčiau...
Pastatas – sudėtingesnis objektas, vien tik paleidus šildymo sistemą ir pažiūrėjus į skaitiklius suvartojimo neįvertinsi. Kas nors sugalvos atsidaryti langą, padidins šilumos suvartojimą ir, žiūrėk, jau pastatas nebeatitinka tos nustatytos klasės. Nors iš tiesų, galima būtų sakyti, jog jis tiesiog netinkamai naudojamas.
- Pabandysiu pamodeliuoti situaciją: jei nusipirkau būstą A klasės daugiabutyje, gavau tai įrodantį sertifikatą, gyvenu ten jau tris - keturis šildymo sezonus. Žinau, koks turėtų būti energijos suvartojimas į kvadratinį metrą. Ir matau, kad tas suvartojimas daug didesnis. Ar galiu pareikšti pretenzijas pastato statytojams? Ar pirma aiškintis, kuris kaimynas mėgsta atsidaryti langą?
- Matote, yra žinomas bendras pastato plotas, stovi įvadiniai skaitikliai ir žiūrima, koks yra suvartojimas vienam kvadratiniam metrui pastato bendrai. Jei pastebima, kad bendrai telpama į sertifikate nurodytus suvartojimo rėmus, bet neatitinka vieno ar dviejų konkrečių butų šilumos suvartojimas, vadinasi, reikia ieškoti priežasties tuose butuose. Pirmiausia siūlyčiau kreiptis į namo administratorių, kas prižiūri ir administruoja tą namą. Jei eksploatacijos trūkumų nenustatoma, tuomet galima ieškoti priežasčių statybininkų darbe. Bet kol kas sunku pasakyti, dėl ko galėtų taip nutikti.
Dalinomės patirtimi su vokiečiais. Jie turėjo tokią problemą. Namo gyventojai nusprendžia atsidaryti langą ir juokiasi: „Et, juk tiek mažai mokame. Nieko tokio, jei atsidarysime langą“.
- Tokiu būdu jie tiesiog sugriauna tą sukurtą šilumą taupančią sistemą?
- O jei turiu žemos energetinės klasės būstą – ar verta aiškintis, kokiai raidelei jis priskiriamas ir kiek energijos turėtų suvartoti?
- Jei būstas – žemesnės nei C energinės klasės – nelabai. Nemanau, kad kažkas į tai gilinsis, jei pakviesite specialistus, tiesiog pasakys, na, butas kiauras. Ištirti, ar tai E ar G energinė klasė – kainuoja, o naudos – vargu ar duotų. Tiesiog pasakytų – susitvarkykit langus, susitvarkykit šildymo sistemą. Tiesa, žmogus pasikeitęs langus į sandaresnius irgi pakelia savo būsto energinę klasę.
- Ar turi įtakos energiją taupančio, sandaraus būsto statybos vieta? Pavyzdžiui, ar jis slėnyje, ar ant kalvos?
- Kalva, dauba ar lygi vieta – įtakos praktiškai nėra. Na nebent ant kalvos būtų didesni vėjai, tad tektų daugiau dėmesio skirti pastato sandarumui. Jeigu žiūrėti iš energetinio efektyvumo pusės, tai svarbi yra pastato orientacija: pietūs-šiaurė.
- Kokias matote šiandieninių senų daugiabučių pagrindines bėdas? Pasigirsta nuomonių, jog kai kurių daugiabučių renovuoti netgi neapsimoka. Į juos jaunimas vis tiek nenorės grįžti. Geriau juos drastiškai griauti, jų vietoje statyti naujus Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? Galėčiau paspėlioti, kad sovietų laikais gyvenę architektai mažai galvojo apie namo orientavimą į pietų pusę...
- Lietuvoje šiuo metu dauguma senos statybos nerenovuotų daugiabučių turi F ir G klases. Taigi, pagrindinės jų bėdos – prastos ekonominės ir techninės charakteristikos, energinio efektyvumo rodikliai.
Renovacija gali ištaisyti daugumą problemų, tačiau svarbu įvertinti kaštus bei jų ekonominį pagrįstumą. Be to, planuojant renovaciją itin svarbu kalbėti ne apie kiekybinius, o kokybinius rodiklius. Diskusinis klausimas, ar pakankamai ambicingas renovacijai keliamas tikslas – iš F ir G klasių senos statybos daugiabučius renovuoti iki D ar C klasių.
Kiekvieną namą galima padaryti A ir aukštesnės klasės. O gal net ir pasyvų. Jei pastato orientacija bloga – vadinasi, jam reikės daugiau šilumos izoliacijos. Bet... Jeigu reikės daugiau šilumos izoliacijos, reiškia, padidės angokraščiai, jeigu padidės angokraščiai, reikės langus iškelti labiau į lauką, jeigu reiks iškelti langus, bus brangiau, vėl prastės pastato šilumos izoliacija...
- Kitaip tariant, viena problema veja kitą...
- Taip. Kyla klausimas, ar verta pastatą, kuris netinkamai pastatytas, renovuoti iki tam tikros klasės, jeigu jo kaštai bus arba didesni ar tik šiek tiek mažesni už tuos, už kuriuos gali pastatyti naują pastatą. Tai kam man mokėti už renovaciją tiek, už kiek galiu nusipirkti naują butą? Turi būti dar kažkas, dėl ko vertėtų mokėti daug renovuojant – gal labai gera vieta?
- Man užkliuvo Jūsų mintis - „ar verta daugiabučius renovuoti iki D ir C klasių.“ Ar turėjote galvoje, kad verčiau statyti naujus gerokai efektyvesnius namus?
- Mano nuomone, žvelgiant į Europos sąjungos reikalavimus iki 2021- ųjų turėti arba statyti naujus namus tik A++ klasės, dabar mėginti senus namus renovuoti iki C klasės... Na, žinote, tarp C ir A++ klasių yra didelė praraja. Jeigu žiūrėti į šilumos suvartojimo rodmenis – tikrai nemaža praraja. Tad šiandien kišti pinigus į renovaciją ir po šešerių-septynerių metų vis tiek turėti pasenusį pastatą... Na, aš taip nedaryčiau.
Dar vienas klausimas – ar verta renovuoti pastatą iki, pavyzdžiui, A klasės, jei jis yra kur nors... Radviliškyje. Tuomet renovacija tikrai kainuos brangiau, nei naujo pastato statyba.
Jei kalbėtume apie daugiabutį Vilniaus Antakalnyje ar Senamiestyje – viena situacija. Jei apie byrantį daugiabutį Fabijoniškių ar Karoliniškių pakraštyje – kita. Globaliai vertinti sunku, nes pastatų yra įvairių, tad kiekviename rajone, kvartale esantį pastatą reikia vertinti atskirai.
- Priminėte vieną iš renovacijos idėjų, kad gyventojus galima laikinai iškeldinti, jų daugiabutį griauti, o toje vietoje statyti naują, aukštos energinės klasės. Turbūt būtumėte vienas iš tokio plano šalininkų?
- Manau, kad tai neatmestinas ir kai kuriose vietose – ekonomiškai protingiausias sprendimas. Tokių situacijų tikrai yra. Tik vėl - reikėtų vertinti konkrečius atvejus.
- Kol kas kalbame tik raidelėmis. Jei A klasės daugiabutyje jau gyvena pirmieji gyventojai, gal galite atskleisti, kiek jie moka už šildymą?
- Tiesą sakant, turime tik sertifikatą, kuriame nurodytos reikšmės, pagal kurias galėtume padaryti išvadas apie pastato suvartojamą energiją. Tik nedidelė dalis gyventojų ten gyvena, dalis – dar įsirenginėja, dalis butų – dar neparduoti. Kadangi gyventojai išsibarstę, kol kas pastato šildymas vyksta labai netolygiai, be to, rekuperacinė sistema nejungiama, kad kol vyksta statybos, neužsineštų dulkėmis. Kol kas pastatas nefunkcionuoja kaip vienas organizmas, tad konkretesnių skaičiavimų pateikti negalime.
Bet kiek esame atlikę skaičiavimų su B klasės daugiabučiais, konkreti nauda juntama. Tik tiek, kad kiek ir kaip galima sutaupyti, išgryninama tik po antro šildymo sezono.
Dar labai priklauso, kaip pastatas yra prižiūrimas: jei gyventojai nesubalansuoja savo šildymo sistemos, jei nusistato netinkamas šilumos punkto kreives... Suvartojimai gali kisti. Yra įdiegta n priemonių, kaip taupyti tą šilumą, bet ne visi nori tą daryti.
- Kokią reikšmę aukštos energinės klasės namų statyboje turi sertifikatai. Ar jie, Jūsų nuomone, būtini, ar sertifikatas - „apsidraudimas“ nuo nekokybiškų darbų?
- Energinio naudingimo sertifikatai yra būtini visiems pastatams, nepriklausomai nuo jų tipo ar energinės klasės. Tai ir yra pastato energinio naudingumo vertinimo matas, kuris suteikia objektyvią informaciją bei yra dalinis „apsidraudimas“ būsto pardavėjui ir pirkėjui, nuomotojui bei nuomininkui.
Taip pat energinio naudingumo sertifikatai leidžia sužinoti šalies nekilnojamojo turto energinio efektyvumo tendencijas.
- Ar įmanoma būtų Lietuvoje pastatyti pasyvų daugiabutį (jis būtų A++ arba dar aukštesnės energinės klasės, - red. past.)?
- „Hanner“ kompanija būtų pajėgi pastatyti pasyvų daugiabutį. Jeigu tik kas nors to norėtų. Jeigu atsirastų toks užsakovas, bet...
- Bet niekas nepirktų tokių butų dėl aukštos kainos?
- Šiuo metu negaliu pasakyti, kiek kainuotų butas tokiame name. Nes tai priklauso nuo įvairių sudedamųjų dalių: sklypo vieta, pastato architektūra – nebursiu iš kavos tirščių.
- Ar yra kitų priežasčių, kodėl niekas nerizikuoja statyti tokio būsto?
- Manau, kad tie žmonės, kurie ieško kažkokio išskirtinumo (o pasyvus būstas toks būtų), renkasi nuosavą namą. Bendrovė „Veikmė“ yra pastačiusi pasyvų individualų namą – bent jau taip teigia - tačiau daugiabučio nestatė. Jei pastatė individualų, matyt, pastatytų ir daugiabutį. Tačiau irgi nepriima tokio sprendimo – rinka diktuoja tokias sąlygas.
- Ačiū už pokalbį!
