Kol vieni svajoja, kiti – rizikuoja. Būtent šitaip galima pavadinti optimistišką ir nutrūkgalvišką jaunų vokietaičių trijulės sprendimą: susipakuoti kuprines ir tropikų miškuose įkurti ekologišką kaimą.
Medinė nuoroda į „Kaama Kethna1 – ecovillage“ matyti kelyje Agonda – Chaudi, Goa valstijoje Indijos pietuose. Privažiuoti automobiliu – sudėtinga. Populiariausios transporto priemonės čia – motoroleriai ir dviračiai. Tenka eiti pėsčiomis. Pakeliui matyti vos vienas kitas vietinių namelis, nebaigti kasti grioviai, išmėtyti plytgaliai ir rastai. Visą kelią atrodo, jog vietovė gerokai apleista ir mažai lankoma. Šis įspūdis neapleidžia ir įžengus pro klibančius „Kaama Kethna“ kaimo vartus.
Daržas džiunglėse
Praėjus pro chaotišką sodą, augalų raizgalynėje stūkso pagrindinis eko–kaimo pastatas. Tai rąstinis namas šiaudais dengtu stogu ir erdvia molio ąsla išgrįsta terasa, kuri skirta ir pavalgyti užsukantiems svečiams, ir meditacijai. Terasos centre įrengtas nedidelis altorėlis su hinduizmo dievybių statulėlėmis, rūksta smilkalai.
Netrukus jau vaikštinėjame po Andžio valdas. „Idėja įkurti ekokaimą kilo 2005–aisiais dar gyvenant Vokietijoje. Norėjosi geresnės gyvenimo kokybės, švaresnės aplinkos. Čia, su mano broliu ir mergina atsikraustėme 2011–ųjų lapkritį.“ – pasakoja Andis, džiugiai rodydamas per tą laiką išaugintą derlių. Pomidorai, ridikėliai, salotos, įvairios gydomosios žolelės, špinatai, žvaigždavaisiai, pasifloros, ananasai, mangai, anakardžių riešutai… – mikliai tarp lysvių straksi vaikinas ir čia pat siūlo visko paragauti.
„Tiesa, buvome pasodinę žymiai daugiau, bet pernai niekas neišdygo, šiemet – daug kas nudžiuvo arba supuvo. Skiriasi klimatas, dirvožemis. Vis dar mokomės, daugiausiai, aišku, iš savo klaidų. Per porą metų planuojame tapti visiškai nepriklausomi. Dabar jau turime savo vandens sistemą. Patys išvedžiojome vamzdynus. Tiesa, vanduo pumpuojamas iš šulinio, į du milžiniškus konteinerius. Kai pradėjome pirmaisiais metais buvo labai sunku. Pripildome konteinerį, o ryte – tuščias. Bėgiojau su kibirais tarp daržo ir virtuvės. O dar kol išmokau tuos konteinerius teisingai sujungti, taip ir lakstydavau su žarna, kiekvieną kartą svečiui nuėjus į tualetą…“, - sako Andis.
Kaama Kethna kaime yra devyni nameliai nuomojami svečiams. Du iš jų pastatyti medžiuose.
„Leopardai vagia tik mažus vaikus…“
Namelių interjeras kuklus, bet egzotiškas, visiškai susilieja su gamta. Tiesa, nameliai beveik neturi sienų – ant rastinių pastolių uždengti šiaudų stogai, statinių šonai aptraukti tinklais ir plonytėmis iš palmių lapų pintomis aptvaromis. Čia pat lauke įrengti dušai ir praustuvai. O šalia, palmių paunksmėjė svečiai gali mėgautis laukine svetaine – šalia „miegamųjų“, ant žemės pūpso patogios sofos ir mediniai stalai. Atstumai tarp namelių dideli, tad anot Andžio, svečiams niekad netrūksta privatumo. Kainos pagal sezoną vyrauja nuo 29 iki 98 litų.
- O kaip laukiniai gyvūnai? Ar saugu miegoti be sienų? – Klausiu, nes esu girdėjusi daugybę istorijų apie laukinius leopardus, kobras ir naktimis klaidžiojančias rudąsias meškas.
- Laukiniai gyvūnai bijo žmonių. Istorijos apie atakas – tai kaimo žmonių mitai. Sunku net pamatyti kobrą, jos ypatingai baikščios. O dėl leopardų, na – jie vagia tik mažus vaikus. Suaugusiųjų bijo. Tiesa, beždžionės... Bet ir šios skiriasi nuo miesto beždžionių. Didmiesčiuose jos pratusios prie žmonių, nebijo, yra apsukrios ir korumpuotos, kai kurios net specialiai išmokytos vogti. O čia medžiais karstosi tik baikščios kaimo beždžionėlės, – tikina Andis.
Kažkodėl saugesnė nepasijuntu.
- Kodėl jūs įsikūrėte taip toli nuo jūros? Juk Goa garsi savo rojaus paplūdimiais, ten žymiai didesnis lankytojų srautas?
- Ši žemė priklauso vietiniam žmogui. Mes ją tik nuomojamės. Specialiai ieškojome nuošalesnės vietovės, toliau nuo triukšmo ir vakarėlių. Juk visi tie paplūdimiuose atostogaujantys turistai teršia aplinką. Jiems rūpi tik pramogos, o gamta tėra malonus fonas. Net vanduo jūroje jau užterštas! Čia, džiunglėse juk visai kitokia atmosfera.
- Klientų jums čia užtenka?
- Užtenka, nors nėra daug. Tačiau smagu, kai jie mus susiranda. Čia atvažiuoja kitaip mąstantys, ramybės ir gamtos grynumo išsiilgę žmonės.
- Tai ar jau gavote pelno?
Andis atsidūsta.
- Dar nelabai. Na, gavome, bet viską vėl investavome. Dar daug ko reikia. Patys trise jau nespėjame visų darbų nudirbti. Samdome vietinius pagalbininkus.
„Lauželis“ virtuvėje ir saulėje kepti pyragai
„Maisto paruošimui sunaudojame labai nedaug energijos. Viską gaminame specialiame puode, kuriame lėtai dega medis ir popieriaus atliekos. Puodas sukurtas taip, jog traukia orą žemyn ir eina ratu. Degimo dujos lieka viduje, maišosi su deguonimi ir palaiko degimą. Visai nėra dūmų, todėl šitą puodą galima naudoti patalpose. Tiesa, įrenginys varomas elektra, tačiau sąnaudos minimalios – panašiai kaip pakrauti mobiliojo telefono bateriją. O kitais metais planuojame ir elektrą gaminti saulės energijos pagalba“, - sako Andis.
Išėjus laukan vaikinas parodo kitą įdomų įrenginį – savo paties sumeistrautą saulės orkaitę. Joje, tiesa, iškepti maistą užtrunka gerokai ilgiau. „Labiausiai tinka pyragams, arba tiesiog pasišildyti maistą.“ Taigi, tam reikalinga kartoninė dėžė, iš vidaus apdengta blizgia folija ir uždengta stiklu. Dugnas juodas, tad nuo saulės spindulių smarkiai įkaista, šitaip sušildydamas orą dėžės viduje.
„Dar labai svarbu vidun dėti ir juodą puodą“, – aiškina Andis.
- Ar ši orkaitė veikia tik karštame tropikų klimate?
– Na, Europoje kepinys būtų paruoštas labai karštą vasaros dieną...- vaikinas šypteli. – Bet juk ne viską būtina apdoroti karštyje! Skaniausi ir sveikiausi – žali produktai.
Žalias šokoladas
Andis pasiūlo paragauti termiškai neapdoroto, taigi „žalio“ šokolado triufelį. Iš džiovintų palmės lapų sulipdytoje lėkštutėje pūpso rudas saldainis. Skanus. Iš karto klausiu, kaip tokį pasigaminti?
- Šviežios kakavos pupelės, džiovintos datulės ir kokosų drožlės. Kakavą mums tiekia kaimyninė prieskonių ferma. Viską ruošiame iš natūralių, ekologiškų produktų. Turime net kelias vištas, tad ir kiaušiniai – mūsų. Ko neužsiauginame patys, perkame iš aplinkinių kaimo moterų. Virtuvėje dažniausiai sukasi mano mergina, dar turime ir dvi samdytas pagalbininkes. Ir aš pats dažnai stovių prie puodų... Kepame ir savo duoną, – Andis ranka mosteli į kieme džiovinamus rugių, kviečių ir miežių grūdus.
„Ekologiški“, – užtikrina.
Pelenai – apsiginti nuo skruzdžių
Tą pusdienį ekofermoje dar teko paragauti ir miniatiūrinio uogos pavidalo apelsino (labai rūgštus), ir pakramsnoti netikėtų skonių žolių, ir atsigerti pasiflorų vandens. Tačiau labiau nei vietos egzotika stebino jaunuolių entuziazmas ir išradingumas. Straksėdamas tarp lysvių ir atliekų griovių Andis parodė, jog gyventi ekologiškai nebūtina turėti daug pinigų ar prisipirkti visokių brangių prietaisų.
Apsisaugojimui nuo skruzdžių vietoje chemikalų jie aplink pastatus barsto pelenus. Klozetuose vietoje vandens naudoja medžio pjuvenas, kurias vėliau kompostuoja. Norėdami pritraukti daugiau lankytojų, organizuoja kino vakarus ir jogos užsiėmimus. Nustebino ir tai, kad jaunuoliai neturi jokios specialaus išsilavinimo.
„Man dar tik dvidešimt septyneri. Mokausi dirbdamas. Gal kada nors ir studijuosiu... – nusišypso Andis. – Atvažiavau čia todėl, kad visų pirma pats noriu gyventi ir dirbti darnioje aplinkoje. Leisti laiką su panašiai mąstančiais žmonėmis. Valgyti sveiką ir ekologišką maistą. Kvėpuoti grynu oru. Kitais metais planuojame atidaryti mažą ekologiškų produktų parduotuvėlę, įsigyti saulės baterijas.
Dabar stengiamės pritraukti žmonių, tačiau nenorime didelio turistų srauto. Vis dėl to, labai laukiame žmonių, kurie norėtų prisidėti prie mūsų gyvenimo būdo savo darbais, idėjomis ar įvairiais projektais. Atvažiuokit į svečius!“
