Neteisingai sudėlioti prioritetai
Gamtos mokslų daktaras Romas Pakalnis, žinomas aplinkosaugininkas, miškininkas ekologas kalbėdamas apie situaciją, susiklosčiusią gamtos mokslų srityje įžvelgia daug problemų, kurias reikėtų skubiai spręsti valstybiniame lygmenyje.
„Sąlygos mokslinei veiklai prastos. Net Nacionalinės mokslo programos per daug primityviai suprantamos. ES gamtos mokslų srityje suteikiamas prioritetas ekosistemų išsaugojimui ir klimato kaitai, Lietuvoje – invazinių augalų rūšių tyrimams. O štai krašto ekosistemos tyrimai menkai rūpi. Neturime rimtos programos žmogaus ir biosferos srityje. Tam valstybė turi būtinai rasti lėšų“, - akcentuoja R. Pakalnis.
Pašnekovo nuomone, Lietuvoje atskiri gamtos mokslai atsidūrė nevienodoje padėtyje. Vienose gamtos mokslų srityse dirbantys mokslininkai sėkmingiau išplaukė į tarptautinius vandenis, nei kitose. Pavyzdžiui, biotechnologijų srityje turime ženklių pasiekimų, valstybei iš to nemenka nauda. Ši ir kitos tarptautiniu mastu gerai vertinamos sritys sulaukia didesnio dėmesio bei lėšų.
Tuo tarpu klasikiniai gamtos mokslai apleisti. Planuota išleisti 26 tomus Lietuvos grybų, per 8 tūkst. rūšių, aprašymą, pateikia pavyzdį R. Pakalnis. Deja, darbai užstrigo, nes tai galinčių padaryti mokslininkų katastrofiškai mažėja, vis mažiau lėšų skiriama Gamtos tyrimų centrui.
Pasak R. Pakalnio, mokslininkų vaidmuo turėtų būti stipresnis, įtaka didesnė. Jie turėtų dalyvauti vertinant svarbiausius Lietuvai projektus. Dažnai tokiais atvejais pasitelkiami tarptautiniai ekspertai, bet jie išsako poziciją ir išvažiuoja. „Įsivaizduokime, jei mus pakviestų įvertinti kokią nors problemą Zimbabvėje. Ar labai mums rūpėtų, kas po to bus? Kai vertina žmonės, kurie čia dirba ir gyvena, jie jaučia didesnę atsakomybę“, - kritiškai vertina aplinkosaugininkas.
Skaudi tema mokslininkų, specialistų emigracija. Gerai, kad jauni mokslininkai išvyksta pasimokyti, blogai, kad negrįžta, pastebi R. Pakalnis. Sąlygos mokslinei veiklai užsienyje kol kas dar negali lygintis su sąlygomis Lietuvoje, todėl grįžta turintys tokį įdirbį, kad gali parsivežti savo tarptautinius projektus ir čia juos tęsti. S. Podėno nuomone, aktuali ir „vidinė emigracija“, kada jauni žmonės, mokslininkai išeina į geriau apmokamus darbus.
Koją kiša nesuderinti veiksmai
R. Pakalnis negaili kritikos ir studentų, būsimųjų gamtos mokslų specialistų ruošimo sistemai. Didžiausią trūkumą jis įžvelgia tame, kad valstybė, planuodama, kiek kokių specialistų kurioje srityje reikia neatsižvelgia į realią situaciją, esamus poreikius.
Jo įsitikinimu, labiausiai trūksta valstybinio sisteminio požiūrio, planavimo, veiksmų suderinamumo, kiekviena ministerija, įstaiga, žinyba dirba sau, atskirai, jų požiūriai skiriasi. Jau dabar, atsižvelgus į šalies ūkio vystymosi perspektyvas reikia galvoti, kiek Lietuvai kokių specialistų reikės ateityje, kur juos rengti. To nepadarius teks ruošti užsienyje arba kviestis iš ten.
„Jei statysime atominę elektrinę reikės įvairių sričių specialistų, apie tai reikia jau dabar galvoti. Prisimenu, statant Ignalinos AE mūsų specialistų parengta mokslinė įtakos aplinkai studija buvo vertinama kaip viena geriausių pasaulyje. Jei tokią reikėtų parengti dabar, abejoju, ar atsirastų sugebančių tai profesionaliai padaryti specialistų“, - teigia R. Pakalnis.
Jis nerimauja dėl klasikinių gamtos mokslo dalykų dėstymo. Pavyzdžiui, studijų programose nebelieka botanikos pagrindų. Artėjame prie situacijos, kai žmonės nebesugebės atskirti pušies nuo eglės ir žirnio nuo dobilo, ironizuoja pašnekovas. Po dešimtmečio bus deficitas gamtos tyrimų specialistų.
Abejones žinomam mokslininkui kelia ir studijų, studentų paruošimo kokybė. Dažnai naujas disciplinas, pavyzdžiui, darnaus vystymo, dėsto toje srityje visai nedirbę žmonės, tik pasiskaitę apie tai. Tai lemia nepakankami dėstytojų atlyginimai, dėl to jų suinteresuotumas tobulinti žinias menkas.
„Studentų grupės didėja, kokybė mažėja. Aukštosios mokyklos suinteresuotos turėti kuo daugiau studentų, nes jie „atsineša pinigus“. Valstybė savo poreikius ir atskirų sričių specialistų reikalingumą nustato atlyginimų politika. Tada reguliavimas vyksta „iš apačios“ – jauni žmonės, rinkdamiesi studijas, planuoja kur dirbs ir kiek uždirbs. Trečios pakopos studijos reikalauja didžiulio pasišventimo. Ne paslaptis, kad daugelis doktorantų šalia studijų dar turi kitus darbus. Tas labai atsiliepia studijų kokybei“, - įvardija didžiausias problemas S. Podėnas.
Gamtos mokslai populiarėja
Prof. habilituotas dr. Osvaldas Rukšėnas, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas nusiteikęs kur kas labiau optimistiškai. Jo įsitikinimu, nors problemų ir yra, bendra gamtos mokslų padėtis tikrai nebloga. „Visur studentų mažėja, o mes pernai priėmėme daugiausiai studentų per visą fakulteto istoriją. Padaugėjo ir tokių, kurie moka už studijas patys”, - komentuoja fakulteto dekanas.
Pasak jo, pastaraisiais metais fakulteto materialinė bazė labai sustiprėjo. Dalyvaujant iš struktūrinių ES fondų finansuojamose programose, tokiose kaip Bendroji nacionalinė kompleksinė ir Mokslo slėnių, pritraukta apie 5 – 6 mln. Litų. Už šiuos pinigus įsigyta įrangos, remontuojamos patalpos. Baigiama įrengti mokomąsias laboratorijas, auditorijas. Tai pagrindas kokybiškai ruošti specialistus.
„Aišku, kai kurie baigę bakalauro studijas mokslų tęsti išvažiuoja į užsienio aukštąsias mokyklas. Ir įstoja į prestižinius universitetus. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai mūsų absolventai norėjo stoti užsienyje į magistrantūrą, o jiems buvo iš karto pasiūlytos doktorantūros studijos. Tai rodo, kad studentus mes paruošiame tikrai gerai“, - aiškina fakulteto dekanas.
Vis dėl to didžioji studijas baigusiųjų dalis lieka Lietuvoje. Vieni susiranda darbą, kiti orientuojasi į mokslinę karjerą. Fakulteto absolventams dažniausiai pavyksta nesunkiai įsidarbinti, ypač geologams, mikrobiologams, genetikams, molekulinės biologijos specialistams. Ne vienas įsidarbina dar studijų metu. Jie dirba ir įmonėse, ir valstybinėse įstaigose, ir privataus verslo struktūrose.
O.Rukšėno teigimu, rengiant studijų programas atsižvelgiama į situaciją darbo rinkoje, vyksta aktyvus bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, potencialiais darbdaviais, kurie geriausiai žino, kokių darbuotojų jiems reikia. Tik tiek kad studijų programų keitimas nėra labai greitas procesas, tačiau jis nuosekliai vyksta.
Pasigenda daugiau diskusijų
Tai, kad gabus jaunimas, siejantis savo ateitį su moksline karjera neskuba į užsienį, kur galėtų geriau uždirbti ir turėtų kai kuriais atvejais geresnes sąlygas mokslinei veiklai, nei Lietuvoje, liudija ir konkursai į doktorantūros studijas. Nemažai yra ir išvažiuojančių, tačiau skaičiai nėra dramatiški, tikina pašnekovas.
Vienas didžiausių trukdžių mūsų mokslininkams – biurokratiniai barjerai, susiję su viešaisiais pirkimais, tai Lietuvos juodoji dėmė, pabrėžia Gamtos mokslų fakulteto dekanas. „Jaunimas judrus, nori greitų sprendimų ir tai atbaido. Net kompiuterį norint įsigyti gali tekti laukti kelis mėnesius ar pusmetį. Tai apie kokį mokslo progresą mes galime kalbėti“, - piktinasi O.Rukšėnas.
Jo vertinimu, Lietuva gamtos mokslo pasiekimų srityje pakankamai gerai atrodo kitų šalių tarpe. Pagal oficialius rodiklius – pateiktų publikacijų, patentų skaičių nesame labai aukštai, tačiau yra paskelbta nemažai straipsnių aukščiausio lygio tarptautiniuose moksliniuose leidiniuose, nemažai turime ir patentų, ypač šioje srityje pirmauja Biotechnologijų institutas. Nemažai kolegų dalyvauja rimtuose tarptautiniuose moksliniuose projektuose.
Finansavimas, žinoma galėtų ir turėtų būti didesnis. Jis nepakankamas tiek kalbant apie studijas, tiek apie mokslinius tyrimus. Parama iš struktūrinių ES fondų naudojama infrastruktūros kūrimui, tačiau mokslininkų, dėstytojų atlyginimai nėra pakankamai dideli. „Valstybiniame lygmenyje spręstinų problemų yra daug, judėjimas į gerąją pusę yra, situacija tikrai ne beviltiška, tačiau pasigendame daugiau diskusijų, kad būtų atsigręžiama į akademinės visuomenės nuomonę“, - reziumuoja pašnekovas.
Pasitikėjimas vietoje smulkmeniškumo
„Didžiausia problema - sudėtingas, pernelyg biurokratizuotas mokslinių projektų administravimas. Ypač viešųjų pirkimų reikalavimai. Dažnai esame suprantami neteisingai, esą pasisakome prieš viešuosius pirkimus. Tuo tarpu mes siūlome šias procedūras supaprastinti“, - aiškina D.Matulis.
Įsivaizduokime, kad statybos įmonė laimi konkursą pastatyti namą ir jai kiekvieną laidą, plytą, betoną reikia pirkti atskirai taikant mėnesius trunkančias viešųjų pirkimų procedūras. Ir per 100 metų ji jokio namo nepastatytų, lygina mokslininkas. Jei jau projektas laimėjo konkursą, reikia pasitikėti tais, kurie jį įgyvendina ir tikrinti tik jo rezultatus.
Dabar tenka skelbti atskirus viešųjų pirkimų konkursus ir tušinukams, ir popieriui, ir reagentams įsigyti. Ši procedūra turėtų būti taikoma tik stambiems pirkiniams, įrangai, o ne kiekvienai smulkmenai. Tai labai apsunkina kasdienį darbą. Kaip ir pernelyg detalus projektų planavimas, dėl to tyrimų eigoje atsiradus pakeitimų juos sunku įteisinti.
Apie šią problemą diskutuojama jau penkerius metus, tačiau rezultatais kol kas negalime pasidžiaugti. D.Matulio manymu, iš mokslininkų pusės reikia didesnio lobizmo įrodinėjant politikams, valdžios atstovams, kad šias procedūras būtina supaprastinti. Juolab kad tai įtakoja dalies mokslininkų apsisprendimą emigruoti.
Mokslininkų išvykimą į užsienį pašnekovo nuomone reikėtų vertinti nevienareikšmiškai: mokslininkai turi dalyvauti tarptautiniuose projektuose, bendroje veikloje su kitomis šalimis. Svarbu, kad jie įgiję patirties ir pasisėmę žinių grįžtų. Ir šis procesas vyksta. Į Biotechnologijos institutą per kelerius pastaruosius metus sugrįžo apie 30 mokslininkų.
„Tai lemia mūsų vykdomi svarbūs tarptautiniai projektai. Galiu pasidžiaugti, kad jiems finansuoti pritraukiame ir privatų kapitalą. Vienai laboratorijai reikalingai aparatūrai pirkti tokiu būdu buvo padovanota daugiau kaip 1 mln. litų“, - pabrėžia D.Matulis.
Galimybe išvažiuoti nesusiviliojo
Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Neurobiologijos ir biofizikos katedros docentė Inga Griškova - Bulanova šiame fakultete baigė bakalauro ir magistrantūros studijas bei doktorantūrą. Kurį laiką ji dirbo Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje medicinos biologe. Tačiau po motinystės atostogų pasirinko mokslinę karjerą ir darbą universitete.
„Dirbant ligoninėje labiausiai vargina kasdienė rutina. Be to, ten kur kas mažiau perspektyvų, trūksta polėkio, kūrybos. Dabar užsiimu pedagogine ir moksline veikla, ji man kur kas labiau prie širdies“, - sako jaunoji mokslininkė, kurios mokslinio darbo tema – elektroencefalografiniai neinvaziniai smegenų tyrimai.
„Įrangos prasme turime tikrai viską, ko reikia, negalime skųstis. Labiausiai trukdo biurokratiniai suvaržymai. Pavyzdžiui, kitą savaitę reikia pradėti tyrimus, o elektrolitinis gelis, be kurio neapsieisi, pasibaigė. Jis gaminamas tik užsienyje, kaina didelė. Kol sutvarkysi dokumentus užtruks kelis mėnesius, tad reikia kaip nors suktis, laviruoti, ieškoti išeities“, - aiškina I.Griškova – Bulanova.
Mokslininkės teigimu, minčių išvažiuoti į užsienį būta, tačiau, nors galimybė atrodė viliojanti, liko Lietuvoje. Nulėmė tai, kad jos mokslinio darbo tema gali būti vystoma ir gimtojoje šalyje, taip pat tai, kad čia ją realu panaudoti praktiškai, tobulinant smegenų diagnostinius tyrimus. Kai gali kažką nuveikti visų Lietuvos žmonių labui, tai teikia pasitenkinimą.
Sąlygos svetur gal ir būtų geresnės, tačiau nesinori visko mesti, svarsto mokslininkė. Kita vertus, užsienyje mokslininkų gyvenimas labai mobilus, tam, kad užsitarnautum savo vietą reikia nueiti ilgą kelią. Daug lemia ir pasirinkta mokslinio darbo sritis. Jai pasisekė, aplinkybės Lietuvoje susiklostė palankiai, ji sėkmingai įsiliejo į jau dirbančią mokslininkų komandą ir mato savo darbo prasmę.
