Įvairių esama brakonierių, nes jie, kaip ir visose kitose gyvenimo ir veiklos srityse, yra mūsų visuomenės atspindys. Tarp aršių brakonierių, deja, sutiksi ir aukštų valdžios pareigūnų, ir teisėtvarkos, verslo, netgi tos pačios aplinkosaugos atstovų. Brakonierių yra ir labai turtingų, ir visiškai nuskurdusių benamių. Vieniems rūpi, kaip dabar mėgstama sakyti, adrenalinas, kitaip sakant, noras pasiduoti kažkokiam pusiau laukiniam azartui, išsišėlti, pasirodyti nieko nebijančiais „kietais bičais“ ar panašiai. Tokiems mažai rūpi laukinių gyvūnų mėsa. Kai kuriuos domina tik trofėjai, daugiausia stambiųjų kanopinių žvėrių ragai. Kitiems ir trofėjų nereikia – pakanka šaudyti gyvūnus. Ne medikui sunku suvokti, kaip gaminasi tas adrenalinas. Sakyčiau ne žudant gyvūną, o rizikuojant, kuomet žmogus bijo būti demaskuotas, bet vis viena vykdo nusikalstamą veiką ir ta baimė, pastangos ją nugalėti teikia kažkokį sunkiai apsakomą jaudulį. Gal tai ir yra tas adrenalino „kaifas“.

Kitiems brakonieriams rūpi žvėrių mėsa, kailiai, noras pasipelnyti iš nelegalios medžioklės. Dar kitus kokį žvėrelį pasmaugti kilpomis verčia alkis ir noras užgesinti gerklėse kilusius gaisrus „bambalio“ turiniu, nes, pardavus kokio kailinio žvėrelio kailinius, kad ir nesant efektyvios kailių rinkos Lietuvoje, alaus „bambalį“ nusipirkti galima.

Aukšto rango brakonieriai, važinėjantys prabangiais visureigiais ir šaudantys moderniais ginklais, kaip ir iki šiol, daugeliu atvejų baudų mokėjimo išvengs, nes jeigu patys ir neina aukštų pareigų įvairiose valdiškose įstaigose, tai turi daug pinigų, tvirtus, kaip sakoma, užnugarius. Kilpininkams ir buvusios baudos bei ieškiniai už sunaikintus laukinius gyvūnus buvo fantastiško dydžio, bet jokių baudų jie nemokėdavo ir nemokės toliau. Kai turto visiškai nėra, antstoliai baudų neišieškos netgi pasitelkę kuopas policininkų, o kalėjimuose vietų nėra. Be to, jeigu adrenalinas gaminasi iš jaudulio dėl didelės rizikos, atsiras ir tarp aplinkosaugininkų, norinčių to adrenalino pasigaminti, rizikuojant iš brakonierių paimti taip pat dešimteriopai padidėjusias išpirkas, ir vėl suksimės ratu, o žvėrys kentės kaip kentėję.

Tačiau tiek to, brakonierius bausti reikia, nesvarbu, kokiam gyventojų sluoksniui jie priklausytų, kokias pareigas beeitų, nepriklausomai nuo to, ar turi medžiotojų, partijų ar dar kokius kitokius bilietus ir pažymėjimus, ar neturi. Man rūpi, kaip už netyčinį laukinių gyvūnų sunaikinimą, per neatsargumą pažeidžiant medžioklės taisykles, privalės atlyginti medžiotojai. Ne paslaptis, kad aplinkosaugininkai daugiau linkę tikrinti medžiotojus nei gaudyti tikrus brakonierius, kuriuos ir sugauti sunku, ir išieškoti baudas dažnai neįmanoma, o, sulaikius kokį valdžios atstovą, dar ir nemalonumų sulaukiama.


Jeigu teisėtoje medžioklėje varymo metu medžiotojas per neatsargumą nušaus ragus numetusį stirniną, jeigu draudžiamu laiku vietoj antrametės šerno patelės sumedžios trečiametę jauniklių nesivedžiojančią šernę, ar privalės sumokėti 5000 Lt ir atiduoti medžioklinį ginklą? Ar gali tokie medžiotojai būti prilyginami iš visureigio pro langus žvėris pyškinantiems brakonieriams, kurie nepaiso nei žvėries amžiaus, nei lyties ar sezono.

Kebli situacija susidaro ir tada, kai vienu metu sumedžiojama daugiau žvėrių nei turima licencijų. Medžioklės taisyklės įpareigoja tuo pasirūpinti medžioklės vadovą. Tačiau jeigu tai įvyko, ar ieškinį už neteisėtai sumedžiotą žvėrį turės sumokėti medžioklės vadovas? Ar jis bus apšauktas brakonieriumi? Nors ginklo atimti lyg ir nebūtų pagrindo, jeigu tuos žvėris nušovė ne pats vadovas...

Bausti kurį nors medžiotoją pagrindo taip pat lyg ir nebūtų. Jeigu instruktaže prieš medžioklę vadovas informavo, kad galima sumedžioti vieną kurį nors medžiojamą pagal licencijas žvėrį, tai jį šauti gali visi medžioklėje dalyvavę medžiotojai ir kurį nors iš jų bausti nėra pagrindo. Tokia situacija pasitaiko gana retai, tačiau būna, kad sumedžiojus vieną žvėrį ir nespėjus informuoti kitų medžiotojų per tą laiką krinta ir antrasis. Ypač keblu nepažeisti šio medžioklės taisyklių reikalavimo medžiojant briedžių pateles, kurių medžioklės sezonas labai trumpas. Norint apsidrausti, kad vienu metu nebūtų sumedžiojami du žvėrys, kai turima tik viena licencija, kiekvienoje medžioklėje reikėtų teisę šauti į briedį suteikti tik vienam šauliui, bet taip medžiojant niekada tos briedės ir nesumedžiotum. Sovietmečiu tokiu atveju, kai žvėrių būdavo sumedžiojama daugiau nei turima licencijų, pakakdavo surašyti aktą.

Aplinkos apsaugos agentūros Gyvūnijos naudojimo kontrolės skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis teigia, kad, surašant aktus, buvo ir piktnaudžiaujama. Tačiau piktnaudžiavimo atvejus, ypač medžiojant stambiuosius elninius žvėris, nebūtų sunku išaiškinti, užuot milžiniškas baudas skyrus medžioklės vadovui, kurio kaltės šioje veikloje daug nesama. Galų gale, ar žlugs žvėrių populiacija, jeigu vietoj vieno bus sumedžioti du gyvūnai. Juk žvėrių apskaitos paklaidos visa tai paverčia niekais. Be to, tų žvėrių, kurių buvo sumedžiota daugiau nei skirta licencijų, sumedžiojimo limitą galima sumažinti kitam medžioklės sezonui.

O kaip baudos už per neatsargumą pražudytus laukinius gyvūnus bus taikomos vairuotojams, avarijų metu užmušusiems žvėris tuose kelių ruožuose, kur yra kelio ženklai, įspėjantys apie galimą žvėrių pasirodymą kelio juostoje? Negi žmogus, sulamdęs savo mašiną ir nusisukęs sprandą, dar turės sumokėti didžiules sumas už žvėries sunaikinimą?

Žmonių nužudymo atveju skiriamos skirtingos bausmės, kai nužudoma tyčia žmogų apiplėšiant ar iš kokių kitų savanaudiškų paskatų ir kai žmogus pražudomas dėl neatsargumo autoįvykiuose, pažeidžiant saugumo taisykles darbe, medžioklėje neatsargiai elgiantis su ginklais ir panašiai. Tad gal reikia numatyti skirtingas baudas ir sunaikinant laukinius gyvūnus, kada jie žudomi tyčia dėl savanaudiškų paskatų ir kada pražudomi dėl neatsargumo. Tokiu atveju gal pakaktų tik administracinių baudų, netaikant žalos atlyginimo už sunaikintą žvėrį.

Pakalbintas K. Motiekaitis informavo, kad sausio 18 d. Aplinkos ministerijoje vyks pasitarimas kaip tik dėl šių klausimų, dėl naujų 10 kartų padidintų ieškinių už laukinių gyvūnų sunaikinimą taikymo. Tikėkimės, kad šioje srityje bus pasiekta ne tik daugiau tvarkos, bet ir teisingumo.

Jeigu didelėmis baudomis būtų galima likviduoti visas nelegalias veikas ir nusikaltimus, seniai Lietuvoje būtų tvarka. Norint sumažinti brakonieriavimą, taip pat reikia auklėti vaikus nuo mažų dienų mylėti gamtą, moksleivius daugiau įtraukti į aplinkosauginę veiklą, atkurti medžiotojų prestižą, baigiant antimedžiotojišką propagandą, suformuoti draugiškus santykius tarp medžiotojų, aplinkosaugos pareigūnų bei visuomeninių gamtosaugos organizacijų.