Turbūt daugeliui jau gerą mėnesį skamba ausyse besiartinančių Šv. Kalėdų giesmių akordai bei akyse mirguliuoja nuo žėrinčiais puošybos elementais nukarstytų prekybos centrų vitrinų bei gatvių šventinių dekoracijų. Kalėdų karštligė, matyt, neaplenkia nei vieno. Su dideliais dovanų sąrašais blaškomės ir mąstome, kuo nustebinti savo artimuosius šiais metais, kai visko tiek gausu. Svartome, ką rinktis - įvežtinę, importinę dovaną ar vietinių meistrų, puoselėjančių senąjį amatą, sukurtus rankų darbo kūrinius?
Pigumas prieš kokybę
Vis dažniau didieji miestų prekybcentriai šaukte šaukia į vietinių amatininkų surengtas kalėdines muges. Viena vertus žmonės lyg ir sąmoningėja, ir vis dažniau suvokia, jog rankomis daryti darbai yra kur kas vertingesni, netgi turintys tam tikrų galių, gaminti su meile. Tačiau dažnai pastaruosius nurungia pigesni, tarkime, kiniški daiktai.
Gryno amato rankų darbo gaminiai reikalauja kur kas didesnių investicijų laiko prasme nei fabrikiniai, tad kompensuojamoji mugės vietos mokesčio bei kelionės išlaidų dalis amatininkams suteikia vilčių dalyvauti tokiuose renginiuose pelningai.
Kaip yra iš tiesų, kokia šiai dienai situacija meistrų, norinčių puoselėti ir tęsti vietinio amato tradicijas bei kartu sugebėti iš šios veiklos turėti pelno? Šiuo tikslu pakalbinau keletą amatininkų.
Justė Bliujūtė, archeologė, stiklo karoliukų liejimo amatininkė; Vygantas Vasaitis, keramikas, VŠĮ „Amatų gildija“ narys bei Ruslanas Aranauskas, dailininkas ir architektas, gintaro apdirbėjas.
Amatininkai dalyvauja Gyvosios istorijos festivaliuose edukaciniais tikslais, demonstruoja amatą bei pristato rekonstrukcinius gaminius, tuo pačiu nevengia šiuolaikinių interpretacijų bei užsakymų vykdymo. Visi meistrai yra Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nariai.
- Kiek laiko užsiimate savo amatu?
Justė: -Stiklo karoliukus lieju nuo 2002 m.
Vygantas: -Amatu užsiimu nuo 1999, kai baigiau Vilniaus dailės akademiją.
Ruslanas: -Apie 25 m.
- Ar skiriasi darbo situacija istoriniuose festivaliuose (kur demonstruojate amatą, bet tuo pačiu žmonės gali įsigyti ir Jūsų darbų), nuo situacijos šventinėse mugėse, kur galite sutikti pirkėjų, tikslingai ieškančių dovanų?
Vygantas: - Taip, situacija skiriasi skirtingose mugėse, paprastai kiekvienai mugei yra parenkami dirbiniai atitinkantys tos mugės „temą“ vien tik prekiauti gal net ir paprasčiau, turiu galvoje komercines muges. Amato demonstravimas atima papildomą dėmesį - kai demonstruoji, neprekiauji.
Ruslanas: -Po šventines muges nevažinėju. Įvairesnė produkcija eksponuojama parduotuvėlėje vasaros sezono metu. Kartais žmonės turi viziją, ko nori, lieka tik išpildyti, o kartais tenka
sukurti pagal temą ar asmenybę. Pavyzdžiui, G. Grasui atsiimant Nobelio premiją sekretorės suknelę puošė gintarinės žiurkės (pagal jo romaną), o Toyotos atstovybės bosui teko gaminti stilizuotą variklio stūmoklį iš gintaro (juokiasi). Tad išties situacija skiriasi. Visai kita užduotis. Jeigu
festivaliuose eksponuojama istorinė rekonstrukcija, tai čia daugiau laisvės derinant medžiagas ar kuriant.
- Rankų darbo darbai gaminami yra iš natūralių medžiagų bei senoviniu, tradiciniu būdu, kas reikalauja kur kas didesnio indėlio laiko prasme. Ar tai klientai vertina?
Justė: - Vertina dažniausiai tie, kurie bent kažkiek nusimano, ar bent pabando įsivaizduoti, tarkime, ką tai reiškia pagaminti mažą stiklo karoliuką.
Vygantas: - Aš parduodu tik rankų darbo dirbinius, yra žmonių išmanančių, kas tai yra rankų darbas, bet galiausia viską nulemia kaina. Manau, svarbus dalykas tokioje prekyboje yra bendravimas, savotiška edukacija su klientu.
Ruslanas: - Visi gaminiai sulaukia savo dėmesio anksčiau ar vėliau. Jeigu įdedi daug savęs į darbą, tikrai atsiras žmonių, kurie tai pamatys ir įvertins.
- Ar pirkėjai klausinėja apie gamybos procesą įprastinėse mugės, o ne istorinėse?
Justė: - Laba retai.
Vygantas: -Apie gamybos procesą žmonės mažai klausinėja, dažniausia tai būna amatininkai, kolegos.
Ruslanas: -Istorinių rekonstrukcijų mėgėjų taip pat nemažai, kuriems svarbu ir autentiškas atlikimo procesas ir po jo likę charakteringi pėdsakai ir įbrėžimai. Tai kaip neatsiejama viso proceso dalis.
- Ar pastebėjote žmonių sąmoningėjimą senųjų-tradicinių amatininkų gaminių atžvilgiu, turiu mintyje, ar jie dažniau renkasi kiek brangesnį, vietinių meistrų gamintą daiktą, ar vis dėlto pasvėrę viską grįžtą į prekybos centrą?
Justė: - Nepastebejau. Kritinei žmoniu masei rūpi kaina, o tik paskui kaip, kur ir iš ko tai pagaminta. Be abejo, yra tam tikras sluoksnis žmoniu, kuris tai vertina ir ieško ne "kinų darbo" gaminių prekybos centruose.
Vygantas: - Manau žmonių sąmoningumas nesikeičia, užsieniečiai daugiau domisi tuo, ką perka, neretai ir išmano daugiau. Prekybos centre ir mugėse yra nemažai šlamšto, bet ir ten, ir ten būna gerų daiktų. Ne viskas, kas rankų darbas, yra nešlamštas.
- Ar tenka sulaukti kandžių replikų dėl didesnių kainų, nes rankų darbo gaminių kaina paprastai yra aukštesnė?
Justė: - Labai retai.
Vygantas: - Dėl didesnių kainų dažnai tenka išklausyti, bet paprastai stengiuosi, kad kaina atitiktų gaminio vertę.
Ruslanas: - Tokių replikų būna labai retai. Žmonės gali apžiūrinėti ir visai nebūtina to pirkti. Reikia visiems gyventi pagal savo kišenę.
- Ar pasiteisina šventinės mugės, ar vis dėl to Jūs linkę daryti individualius užsakymus ir dirbti daugiau edukaciniais tikslais?
Justė: - Ir pasiteisina, ir ne. Ne viską galima išmatuoti pinigais, per tokias muges gaunami didesni užsakymai, naudingi kontaktai.
Vygantas: - Iš šventinių( komercinių ) mugių daugiausia išlošia mugės organizatorius - parduodamos prekybos vietos. Tuo tarpu gamintojo pelnas priklauso nuo daugelio veiksnių - renginio oro, konkurentų skaičiaus, prekybos vietos renginyje ir panašiai. Aš linkęs daryti laisvus kūrybinius darbus nedideliais tiražais ir parduoti. Ar pasiteisina komercinės mugės - gal ir pasiteisina, tam reikia turėti tinkamą prekę tinkamai vietai. Beje, tai liečia ir edukacines (rekonstrukcines) muges.
Ruslanas: -Nemėgstu šventinių mugių. Neturiu tam laiko. Mano amatas- tai
tik smagus hobis po kitų darbų.
Vietoje išvadų
Šiai dienai dažnai sutinkame skelbimų ir pasisakymų, skatinančių remti tradicinių meistrų, smulkiųjų verslininkų-kūrėjų darbus ir vengti masinių, įvežtinių fabrikinių prekių. Kaip ir minėta aukščiau, pasitaiko atvejų, kai žodžiais “rankų darbo”, “natūralus”, “tikras” yra piktnaudžiaujama ir nekokybiškų, neišpuoselėtų, ar netgi atvežtinių dirbinių galima pamatyti ir tokiose aiškiai specializuotose tradicinių amatininkų mugėse. Tad, tarkime, rankomis lietas stiklo karoliukas sunkiai nurungs įvežtinį kinišką, kurio savikaina vargu ar siekia degtukų dėžutės kainą.
Kita vertus, malonumas yra duoti, dovanoti, svarbu, kaip tai darome su didele meile ir šiluma, “primezgame” gražių palinkėjimų savo artimiesiems. Tad būkime dosnūs, pildykime norus ir siųskime visiems aplink jaukias ir šventiškas mintis Šv. Kalėdų proga.
