Politika ir ekonomika – dvi karalienės, apie kurias sukasi beveik visas žiniasklaidos pasaulis. Aplinkosaugai šioje informacijos hierarchijoje tenka tik antraplanis vaidmuo. Žiniasklaidos tyrėjai ir sociologai pastebi, kad į aplinkosaugą visų akys pakrypsta tuomet, kai įvyksta ekstremalios situacijos, nors kartu pripažįsta, kad jeigu žiniasklaida apie tai daugiau kalbėtų, atsirastų ir daugiau skaitytojų.
Informacijos yra, bet trūksta analizės
Nors informacijos apie aplinkosaugą, palyginus su pagrindinėmis temomis, žiniasklaidoje nėra labai daug, kas jos ieško, gali rasti ne tiek ir mažai. Tokią nuomonę GRYNAS.lt išsakė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto dėstytojas, Lietuvos žurnalistikos centro direktorius Deimantas Jastramskis.
„Reikėtų didesnio ir įvairiapusiškesnio žiniasklaidos dėmesio aplinkosaugos temomis, - D. Jastramskiui pritarė ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lektorė, sociologė, socialinių mokslų daktarė Aušra Rimaitė. - Reikėtų ne tik pristatyti teigiamą arba neigiamą pusę, bet ir iškelti problemas, kurios yra svarbios, aktualios. Lietuvos žurnalistai galbūt pasirenka tas temas, kurios yra aktualesnės šiandien – emigracija, kitos socialinės, ekonominės problemos. Aplinkosauginės problemos lieka nuošalyje. Tik kai tam tikri įvykiai, konferencijos įvyksta, visuomenės dėmesys atkreipiamas į aplinkosaugos problemas“.
Sociologės teigimu, žiniasklaida dažniau susikoncentruoja į tam tikrus įvykius, kurie vyksta, bet ne į problemos analizę ir jos sprendimą. Žiniasklaidoje kalbant apie aplinkosaugą vyrauja žinutės, informacinio pobūdžio tekstai, rečiau - diskusinio pobūdžio analitinės publikacijos.
Aplinkosauga neturėtų būti našlaitė
Žiniasklaidos galimybės samdyti atskirus žmones, kurie rašytų gamtos ir aplinkosaugos temomis nulemia, ar šios temos bus gvildenamos dažnai, ar bus prisimenamos tik tam tikrų įvykių metu. Tačiau susidariusi situacija nereiškia, kad visuomenei šios temos yra neįdomios. Skaitytojų paklausą gali suformuoti pati žiniasklaida, pasirinkdama apie ką ji nori kalbėti savo auditorijai.
Anot jo, laukimas, kuomet žmonės patys pareikalautų daugiau informacijos vienomis ar kitomis temomis, vargu, ar būtų pats geriausias sprendimas: „Galime laukti, kada gyvenimas pagerės, pasieksime du trečdalius ES vidurkio pajamų, tada labiau pradės rūpėti šitie dalykai ir susiformuos paklausa. Bet yra ir kita pusė – žiniasklaida gali bandyti tą paklausą kurstyti – nemanau, kad reikėtų laukti. Kita vertus, žmonių nepriversi domėtis, jeigu jiems yra neaktualu. Daliai visuomenės tai nėra aktualu. Kita dalis tokią informaciją tikrai priimtų, jeigu tik ji būtų geriau pateikta ir supakuota. Nemanau, kad šita tema visą laiką turi būti kaip našlaitė“, - dėstė D. Jastramskis.
Ekstremalios situacijos - proga pasirodyti
Našlaitės vaidmuo aplinkosaugai tenka ne visuomet. Kaip pastebi mokslų daktaras D. Jastramskis, ekstremalių situacijų metu temos apie aplinkosaugą tampa vienos svarbiausių, iš pirmų pozicijų išstumiančios net ir įprastai žiniasklaidoje dominuojančią politiką su ekonomika.
Ar aplinkosaugos temos, nagrinėjamos žiniasklaidoje, daro poveikį aplinkosaugos sričiai, D. Jastramskio teigimu, sunku išmatuoti. Masinio poveikio tokios temos negali daryti, jeigu nėra ekstremalių atvejų, tačiau tam tikras sąlyginis poveikis atskiroms grupėms, žmonėms gali būti jaučiamas. Vienas iš pavyzdžių, kurį pateikė pašnekovas, ekologinio maisto propagavimas, kai žvaigždės arba pseudo žvaigždės apie tai kalba, jos savo pavyzdžiu užkrečia ir kitus. Toks poveikis ypač pastebimas Vakaruose, kur ekologinio maisto industrija yra labai išsiplėtusi.
„Jeigu padarytumėte apklausą, prašydami išvardyti penkias temas, kurios žmonėms atrodė svarbiausios per pastarąsias dvi savaites, vargu, ar kas atsakys ką nors susijusio su aplinkosauga. Galbūt ir būtų, bet nedaug - keli procentai. Greičiausiai žmonės vardytų temas, kurios yra pirmuose žiniasklaidos puslapiuose, pirmose pozicijose žinių ar radijo laidose. Tai yra tarpusavyje susiję dalykai. Poveikis yra, bet kadangi tos temos nėra labai eskaluojamos, jis negali būti didelis“, - aiškino Žurnalistikos instituto dėstytojas.
Jis pabrėžė, kad žiniasklaida nėra viską nulemianti jėga, ji nėra visagalė, žmones tema gali veikti ne tik dėl žiniasklaidos daromo poveikio, bet gali priklausyti ir nuo to, ką žmogus ta tema žinojo anksčiau, dar prieš perskaitydamas apie ją spaudoje ar pamatęs televizijos laidoje.
Kaip GMO tema atspindėta žiniasklaidoje
Socialinių mokslų daktarė A. Rimaitė, apsigynusi disertaciją tema „Genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) diskurso formavimasis Lietuvos žiniasklaidoje“ atkreipė dėmesį, kad tyrimų, kaip aplinkosaugos temos yra gvildenamos žiniasklaidoje, trūksta, ši sritis yra mažai analizuota. Ėmusi gvildenti GMO temą, mokslininkė pastebėjo, kad informacijos šia tema kiekis žiniasklaidoje keitėsi priklausomai nuo konteksto.
VDU lektorės tirtu laikotarpiu pastebėta, kad 2000-2004 m. aplinkosauginės problemos žiniasklaidoje buvo pristatomos per darnaus vystymosi prizmę, nebuvo įžvelgiamos jokios grėsmės ar rizikos aplinkai. Rizika gamtai buvo matoma kaip labai tolima. Vėlesniu laikotarpiu rizika imta suvokti kaip visai reali ir nebesanti taip toli, kaip buvo manyta anksčiau.
„2005-2006 m. buvo labai daug teigiamų straipsnių, kaip išspręsime aplinkosaugos problemas. 2007 m. žiniasklaidoje atsiranda labai daug straipsnių, kurie kalba apie ekologines rizikas, rizikas žmogaus sveikatai, riziką, kad žmogus nesuvaldys naujųjų technologijų. Grėsmė, kuri anksčiau buvo jaučiama kaip labai tolima, nereali, tapo labai arti mūsų. Žmonės pamatė negatyvias šiuolaikinių technologijų pasėkmes, negatyvius jų poveikius“, - pasakojo A. Rimaitė.
2007-2008 m. kai buvo sugriežtinti įstatymai, kad vaikams nebūtų parduodami genetiškai modifikuotų organizmų turintys produktai, tai vėl turėjo atspindį ir spaudoje. Mokslininkės teigimu ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žiniasklaida itin domėjosi šiais klausimais. Tai savo ruožtu iššaukė ir didesnį visuomenės susidomėjimą šia sritimi.
Pasigenda žurnalistų bei mokslininkų bendradarbiavimo
Sociologė A. Rimaitė savo disertacijoje aiškinosi ir kaip žurnalistai, rašantys biotechnologijų temomis, renka informaciją, kiek bendradarbiauja su mokslininkais, kokių žinių šia tema turi patys. Prieita prie išvados, kad kartais tinkamai atspindėti aplinkosaugos temą gali sutrukdyti ir žinių bei kontaktų stoka.
Tyrime A. Rimaitės kalbinti biotechnologai mokslininkai pasisakė patys į populiariąją spaudą nerašantys, tačiau teigė, kad žurnalistai retai į juos kreipiasi informacijos, nors jie sutiktų jos duoti.
„Atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad profesionalių žurnalistų, kurie būtų parašę po 2 ir daugiau straipsnių 5 metų laikotarpyje be pertraukos GMO ir biotechnologijų tema yra nedaug, jų yra vienetai. Dažniausiai tai yra žurnalistai, kurie gavo redakcijos užsakymą parašyti tam tikra tema straipsnį, bet tai nėra tema, kuri juos domintų ir jie turėtų įdirbį“, - pasakojo A. Rimaitė.
Mokslininkės tyrime apklausti žurnalistai savo ruožtu kritikavo mokslininkus, teigdami, jie yra uždari, juos labai sunku pagauti, o pagavus, šie dažnai atidėlioja interviu laiką ir pan.
„Žurnalistui parengti straipsnį tenka labai mažai laiko. Jam reikia straipsnį parašyti čia ir dabar. Galbūt tai yra problema – laiko nesuderinamumas. Jeigu būtų profesionalus žurnalistas, kuris domėtųsi aplinkosauginėmis temomis, jis turėtų visus kontaktus ir galėtų savo temas plėtoti“, - apibendrindama kalbėjo A. Rimaitė.
