Pakeisti pasaulį įmanoma tik tuomet, kai ne tik kalbama apie aplinkosaugines problemas, bet ir kai šeimos imasi diegti aplinkai palankius sprendimus kasdieniniame gyvenime. Tuo įsitikinę tarptautinio Grundtvig projekto „Earth S.O.S through ECO-creativity“ partneriai iš Italijos, Lietuvos, Vengrijos ir Turkijos.
Partnerių atlikti tyrimai rodo, kad nuolatinis aplinkosauginių problemų akcentavimas žiniasklaidoje, politiniuose debatuose tampa vis dažnesnis, bet kartu – ir mažiau paveikus. Daugelis žmonių pripranta prie nuolatinių nerimą keliančių žinių ir jų nebegirdi, ima jas ignoruoti tikėdami, kad nieko neįmanoma pakeisti. Tačiau juk pokytis įmanomas tik kiekvienam iš mūsų imantis atsakomybės.
Atsakomybę geriausiai galima paskatinti pasitelkiant kūrybingumą bei darant pokyčius kasdieniniame gyvenime. Projekto partnerių patirtis rodo, kad parodant žmonėms, jog aplinkosauga gali būti naudinga finansiškai bei įdomi, žadinanti kūrybingumą, galima nuversti kalnus.
Kaip sena tampa nauja
Įvairios medžiagos: popierius, tekstilė, plastikas – gali būti naudojami skirtingiems tikslams nepaisant jų kilmės.
„Galvok žaliai“ – kūrybiškos dizaino dirbtuvės, organizuojamos „Cechas.com“ jau nuo 2008 metų. Projekto esmę galima apibūdinti trumpu šūkiu: „Dirbkime vardan ekologijos!“ „Galvok žaliai“ komanda, vienijanti kūrybinių polinkių turinčius žmones, stengiasi panaudoti popierių daugiau nei vieną kartą ir skatina kitus daryti tą patį.
Vienoje iš organizuotų kūrybinių dirbtuvių buvo perdirbami seni ar nebereikalingi plakatai, įvairių renginių skrajutės ir iš jų buvo sukuriamos praktiški, originalūs ir ekologiški krepšiai bei kiti aksesuarai. Plakatai buvo sukarpyti į juosteles ir tuomet sujungti audimo metodais. Tokie asmeniški bei originalūs ekokrepšiai pirkiniams galėtų labai paprastai pakeisti standartinius plastikinius maišelius.
Ne mažiau kūrybingas užsiėmimas – skiautiniai – tampa paprastu, bet gudriu būdu antrą kartą panaudoti susidėvėjusius drabužius ir sukurti kažką gražaus namams, vaikams, dovanai arba netgi nekenkiant aplinkai užsidirbti papildomų pinigų. Dalinimasis skiautinių siuvimo patirtimis ir įgūdžiais skatina įsitraukti ir kitus žmones, susirasti naujų draugų bei kurti įvairius dirbinius nuo servetėlių iki antklodžių. Viskas, ko jums reikia norint kurti skiautinius – tai adata ir siūlas, kuriais jungiami vienas ar keli medžiagos sluoksniai ir taip sukuriamas unikalus skiautinys.
Ekonominės krizės metu, kai stengiamasi taupyti, skiautinių kūrimas tampa būdu sukurti kažką naujo ir gražaus iš senų audinių. Panaši metodika taikoma ir Turkijoje, tačiau jau kuriant visiškai kitus daiktus.
Žodžiai „Damal lėlės“ daugumai žmonių nesukels jokių asociacijų, o ir tie keli, kurie yra girdėję apie šias unikalias vietines lėles, dažniausiai nežino, jog Damal iš tiesų yra mažo miestelio pavadinimas Turkijos Ardahan provincijoje. Fidan Atmaca gimė ir užaugo Damale ir dar vaikystėje pati sau kūrė lėles iš medžio gabalėlių ir medžiagos skiaučių. Niekam nekėlė nuostabos, jog užaugusi Fidan tapo puikiai žinoma siuvėja. Ji specializavosi gamindama tradicinius regionui būdingus kostiumus ir vis didėjantis žmonių susidomėjimas jos darbu ją įkvėpė kurti paprastas autentiškai aprengtas rankų darbo lėles. Ir dabar netgi 65 vietinės moterys yra įdarbintos, jog gamintų šias unikalias ir autentiškas Damal lėles.
Bendruomenių įtraukimas – atsakymas, kaip kurti tikrus pokyčius
Lietuvos ir Turkijos pavyzdžiai rodo, jog sujungus naudą bei galimybes realizuoti kūrybinius gebėjimus, galima padaryti daug aplinkosaugos srityje. Vis dėlto pasiekimų galima sulaukti dar didesnių įtraukiant bendruomenes – tai atskleidžia Vengrijoje atliktos kūrybinės dirbtuvės.
Šiemet „Green Wave“ organizavo dviračių dirbtuves. Šių dirbtuvių metu dviračiai buvo išrenkami, nugramdomas senas dažų sluoksnis, jie taisomi, išvalomi bei iš naujo perdažomi. Dirbtuvių tikslas – sujungti bendruomenės galias suteikiant jiems galimybę kurti – taisyti, dekoruoti senus dviračius, puošti jų dalis piešiniais bei paversti juos priemonėmis, kurias vėl galima naudoti. Šie užsiėmimai ne tik leido bendruomenei užsiimti aplinkosaugine veikla, bet ir atkreipdami visuomenės dėmesį. Be to, dirbtuvės prisidėjo prie ekologiškos transporto priemonės naudojimo skatinimo.
Kitas pavyzdys – namų statyba naudojant plaušamolį. Ši statybos rūšis turi labai senas tradicijas tiek Vengrijoje, tiek ir kitose šalyse. Keliaudami po Vengrijos kaimus pamatytume, jog maždaug 60–70 proc. namų yra pagaminti būtent iš plaušamolio. Tai yra labai praktiškas sprendimas, pritaikytas Vengrijos klimatui – žiemą jis ilgai išlaiko šilumą, o vasarą yra vėsus.
Plaušamolio statyba tikriausiai yra vienas iš ekologiškiausių statybos metodų, kadangi ruošiant jį naudojamos tik organiškos medžiagos – molis, šiaudai, vanduo, mėšlas. Prižiūrėti šiuos namus taip pat labai lengva – tam reikia tik kas 2–3 metus pridėti šiek tiek naujo molio ir padengti kalkėmis. Plaušamolio namų statyba kaimuose taip pat buvo ir bendruomenės susibūrimo renginys, kuris leisdavo žmonės betarpiškai bendrauti tarpusavyje.
„Green wave“ organizuotoje plaušamolio statybos stovykloje Somogyhárságy, Vengrijoje, dalyvavo daugiau nei 40 žmonių. Dalyviai galėjo patys pasirinkti, kokios veiklos jiems įdomesnės: gaminti meniškus dirbinius ar praktiškesnės paskirties daiktus, kaip, tarkim, krosnis. Šios savaitę trukusios stovyklos tikslas buvo leisti žmonės pajusti senąsias Vengrijos tradicijas, bei taip pat suteikti žinių apie organiškų ir tradicinių medžiagų naudojimo statyboje privalumus.
Šiukšlės tampa menu
Keisti požiūrį į tai, kas paprastai išmetama, siūlo pavyzdžiai iš Italijos. „Fatto di Scarto“ – taip vadinasi Italų organizuotų kūrybinių dirbtuvių serija, lietuviškai skambanti kaip „Pagaminta dėl šiukšlių“. Šių dirbtuvių metu perdirbimas, transformacija ir eksperimentavimas naujomis ir senomis medžiagomis bei menininko ar amatininko senų daiktų „perkūrimas“ tampa būdu skleisti žinią apie judėjimą už darną. Visi darbai yra gilių apmąstymų vaisius, susitelkiant ties kūrybiškumo, paprastumo ir nevartojimo prasmėmis mūsų visuomenėje. Šios dirbtuvės yra reguliariai organizuojamos Arezzo mieste Toskanijos regione, Italijoje. Dirbtuvių metu dalyviai yra skatinami panaudoti savo fantaziją, jog sukurtų ne tik naujus „meno dirbinius“, bet ir priemones jiems kurti.
Šių dirbtuvių autorius Sauro Montecchi labai aiškiai apibūdina skirtumą tarp perdirbimo ir antrinio panaudojimo. Antrinis panaudojimas yra tik objekto pirminės paskirties pakeitimas, visiškai nesikišant į jo pirminę paskirtį (pvz., savo vartojimo ciklo pabaigoje indas gali tapti vazonėliu augalams). Šio metodo filosofiją galima apibūdinti taip: jei objektas bent kelioms dienoms atidės savo „mirtį“, tai yra puiku, kadangi nebuvo sunaudotos naujos žaliavos ir tuo pačiu nebus sukurtos papildomos atliekos.
Menininkas suvokia, kad transformuojant senų daiktų paskirtį, svarbu įvertinti, kiek laiko, pastangų, elektros ir būtinų medžiagų bus sunaudota (varžtai, klijai, dažai, ir t.t.). Visi šie veiksmai turi nemenką poveikį aplinkai, taigi jei sukurtas objektas turės trumpą gyvenimo ciklą, jo geriau išvis nekurti, nes tokiu atveju tik prisidedama prie papildomos taršos ir atliekų gamybos. Visuomet svarbu įvertinti ryšius tarp naujai sukurto objekto gyvenimo ciklo ir visų sąnaudų (ne tik ekonominių).
Būtent šie skirtingi pavyzdžiai Lietuvoje, Turkijoje, Vengrijoje ir Italijoje patvirtina, kad esama įvairių būdų, leidžiančių ekologiją, aplinkosaugą „padaryti sava“, suprantama ir pritaikoma. Pasitelkiant kūrybingumą tereikia rasti būdą, kaip parodyti žmonėms tikrąją aplinkosaugos naudą.
Straipsnyje minimi pavyzdžiai yra surinkti įgyvendinant Europos Komisijos remiamą Grundtvig projektą „Earth S.O.S. through Eco-Creativity“. Projektas finansuojamas Mokymosi visą gyvenimą programos lėšomis, kurią Lietuvos Respublikoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
