Sostinėje tūkstančiai augintinių, kurie, kaip ir jų šeimininkai, serga, patenka į avarijas, patiria sužalojimų. Vienintelis skirtumas tas, kad nemokamos medicinos jiems nėra, o esanti mokama – daugiau nei brangi, be to, kartais dar ir atmestina.
Tikėjosi geresnės pagalbos
Šunį auginantis vilnietis Antanas į nemalonią situaciją papuolė prieš kelias savaites. Originalus šuniuko vardas – Tėtė – neapsaugojo nuo nelaimės: stovėjimo aikštelės vartai prispaudė ir sulaužė augintiniui koją, tad teko paskubomis ieškoti pagalbos. Tuomet pirmą kartą teko susidurti su gyvūnų gydytojais – traumatologais. Maža to – nelaimė įvyko vėlų vakarą, ir gydytojo paieškos gerokai užtruko.
„Iš šalies žvelgiant, istorija gana paprasta. Šuo buvo traumuotas, jam lūžo koja, bet kai susiduri pirmą kartą ir nežinai, ką daryti, tai tikrai rimtas iššūkis. Tai nėra eilinis apsilankymas pas veterinarą, todėl nieko nuostabaus, kad sutrinki ir nežinai, kur kreiptis“, – pasakojimą pradėjo nelaimėlio šeimininkas.
Buvo daugmaž 8 val. vakaro ir visame Vilniuje dirbo tik dvi veterinarinės gydyklos, besiskelbiančios, kad teikia skubiosios pagalbos paslaugas. Viena klinika dirba iki 10 val. vakaro, kita – visą parą.
„Iš pradžių kreipėmės į vieną kliniką, kurios pavadinimo dabar net neprisimenu, tenai mums nieko nepadėjo. Tiksliau, padėjo – net neįsigilinę į reikalo esmę, suleido skausmą malšinančių vaistų ir pasiūlė atvykti kitą dieną. Negalėjome delsti, nes situacija blogėjo tiesiog akyse, todėl nuvykome į kitą kliniką“, – tęsė pasakojimą pašnekovas.
Pateko į konvejerį
Visą parą dirbančioje klinikoje, pasak Antano, šunį apžiūrėjo ir pasiūlė jį palikti nakčiai, nes reikėjo operacijos, o eilė buvo didžiulė.
„Atvykome į visą parą dirbančią kliniką, bet ten buvo tikras konvejeris. Žmonių gal milijonas. Durys neužsidarydavo, kaip kokiame prekybos centre. Ir, svarbiausia, visi turėjo rimtų problemų – juk neskubėsi naktį pas veterinarą, jeigu tai neskubu. Traumos, žaizdos, lūžiai. Ko tik ten neprisižiūrėjome“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.
Palikęs Tėtę gydytojams, šeimininkas skaudančia širdimi išvyko namo. Kitą dieną gyvūnas grįžo pas savininką sugipsuota koja, tačiau laukė kitas nusivylimas – operacijos kaina.
„Nekvestionuoju jų kaip specialistų darbo, tačiau sumokėjau tikrai nemažai – 550 litų vien už pačią operaciją, neskaitant išlaidų vaistams nuo skausmo ir kitoms medžiagoms. Kiek vėliau domėjausi, kitose vietose analogiška operacija būtų kainavusi 300 litų. Ir nesakyčiau, kad kiti ne tokie profesionalūs. Juk šalinami ir vėžiniai navikai, kitos sudėtingos operacijos daromos. Manau, nelabai etiška naudotis tuo, kad konkurentai tam tikru paros metu nedirba, ir lupti pinigus. Tikiuosi, kad daugiau tokių paslaugų nebeprireiks, bet dėl visa ko tikrai turėsiu ir kitų telefono numerių, kuriais galėčiau kreiptis“, – dėstė pašnekovas ir suskaičiavo, kad iš viso už operaciją, vaistus, priemones klinikai sumokėjo apie 800–900 litų.
Naktį dirba „mailius“
Kitas vilnietis, Sergejus, auginantis senbernarų veislės šunį Arą, taip pat yra lankęsis vienintelėje visą parą dirbančioje klinikoje.
„Šuniui buvo rimtų traumų. Teko jį nemažai “remontuoti„, kreipiausi. Specialistai klinikoje tikrai geri, nuostabi traumatologė ir kiti specialistai ten labai geri. Tad nieko nuostabaus, kad ir kainos atitinkamos. Už kokybę reikia mokėti“, – veterinarinei klinikai pagyrų negailėjo Sergejus.
Tačiau visai kitaip, pasak pašnekovo, atrodo naktinis gydyklos darbas.
„Susidarė įspūdis, kad naktį ten dirba “mailius„, – visiški nemokšos. Jie nieko nemoka, na, nebent tik pačią skubiausia pagalbą suteikti – vaistų nuo skausmo suleisti. Kai aš vieną naktį atvežiau šunį, sakė, kad reikės stuburo operacijos ir dar kažkokių baisumų, o kitą dieną traumatologė apžiūrėjo ir, pasirodo, problemų būta visai kitokių ir jokios stuburo operacijos nereikia“, – dėstė Sergejus.
Ragina gerai apskaičiuoti
Vienos benamiais gyvūnais besirūpinančios įstaigos darbuotoja, pati tris šunis auginanti savanorė Evelina, prašiusi neminėti savo pavardės, teigė, kad žmonės vis dar dažnai neatsakingai žiūri į savo augintinius. Neretai šuniukas ar kačiukas įsigyjamas kaip daiktas, neatsižvelgiant į tai, kad jis gyvas ir jam gali prireikti nemažų lėšų. Ypač tai aktualu, turint omenyje veislinius šunis ir kates.
„Jeigu šuo veislinis, tai bent 2000 litų per metus atseikėsite. Vaistai nuo erkių – būtini? Taip. Maistas, jeigu nesiruošiate numaitinti košėmis, taip pat kainuos. Žaislų reikia, pavadėlio, žirklučių, šukų, šampūno. Gali būti ir nenumatytų išlaidų. Dresūra“, – vardijo pašnekovė.
Evelina nenorėjo kritikuoti veterinarinių klinikų, nes neretai jai ir kitoms gyvūnų globos organizacijoms tenka kreiptis į klinikas pagalbos, tačiau prasitarė, kad veterinarijos sfera jau seniai yra virtusi pelningu verslu.
„Žinote, visi tie dalykai – parama, nemokama sterilizacija. Tai daugiau reklamos tikslais, o visa kita – verslas. Jeigu kas nors aukoja maistą, tai būtinai patį pigiausią, niekam netinkamą. Taip ir čia. Deja, gyvūnų gydymas mokamas ir brangus – žmonės turi tai žinoti ir įsisąmoninti. Kitaip kol kas nebus“, – pabrėžė moteris.
Išlaidos augintiniui (per metus)
Vaistai nuo erkių – 100 litų (jeigu lašinsite kas mėnesį visą erkių aktyvumo periodą)
Kokybiškas sausas ėdalas – 1200 litų (priklausomai nuo veislės gali būti daugiau arba mažiau)
Žaislai – 100 litų (ypač daug žaislų gali prireikti pirmaisiais gyvenimo metais)
Pavadėlis ir antkaklis – 20–100 litų
Kasmečiai skiepai – 50 litų
Šampūnas – 20 litų
Nenumatytos išlaidos – apie 500 litų
