Ar kada pagalvojote, kad eidami Labanoro giria žengiate ant kažkieno kapo? Per visą Labanoro girią dešimtis kilometrų driekiasi Rytų Lietuvos pilkapynas, tačiau tą pastebėti gali tik įgudusi akis, nes senieji lietuvių protėviai kapų nepuošdavo gėlėmis ir antkapiniais paminklais. Didžiausias monumentas buvo virš kapo supilta kalva. Antkapiniai paminklai sutrūnija, gėlės nuvysta ir atminties nelieka, o šios kalvos iki šiol puikiai regimos, lyg kokia milžino ranka miške būtų stačiusi smėlio pilis. Spalio 20 d. prisimindama protėvius Lietuvos jaunimo ramuva senoviniu papročiu paminėjo Vėlinių (Ilgių) šventę ir po daugelio šimtmečių senąjį kapinyną vėl nutvieskė laužų šviesa.
Gyvųjų ir mirusiųjų susitikimas
Senovės lietuviai šventę mirusiesiems skirdavo keturis kartus per metus, po kartą kiekvienu metų laiku. Šios šventės – vėlių Velykos, Kūčios, Vėlinės, Rasos – buvo bendruomenės susitikimų laikas. „Bendruomenę mūsų protėviai suprato truputėlį kitaip, nei ji suprantama šiais laikais. Tai ne tik gyvų žmonių bendrija, kokia dabar esame mes, bet ir mirusiųjų visuomenė. Mirusieji ir gyvieji sudaro tikrąją bendruomenę ir yra lygiaverčiai jos nariai, todėl bendruomenės susitikimų laikas parenkamas tomis dienomis, kuriomis mitologiškai mirusieji yra arčiausiai gyvųjų pasaulio“, – susirinkusiesiems pasakojo etnologas, Lietuvos Romuvos bendruomenės krivis Jonas Trinkūnas.
Į pilkapius mūsų protėviai eidavo vakare, jau sutemus. Ten užkurdavo laužus ir giedodavo mirusiesiems prišaukti ir pagerbti skirtas giesmes, puotaudavo kapinėse, palikdavo vėlėms aukų. Norėdami geriau suprasti susitikimo su protėviais prasmę ir svarbą žmogaus gyvenime, šventės dalyviai jau ryte rinkosi į Baltų kultūros ir religijos mokyklos paskaitas apie Vėlinių šventę. Su protėvių kulto paslaptimis supažindino krivis J. Trinkūnas ir filosofas, dūdmaišininkas Ignas Šatkauskas.
Pradėjus temti Vėlinių šventės dalyviai išsiruošė į pilkapius. Rytų Lietuvos pilkapynas – viena didžiausių baltų genčių laidojimo vietų. Visas miškas nusėtas didesnėmis ir mažesnėmis kalvelėmis, kurias virš žuvusiųjų kūnų supylė mūsų protėviai. Kartu su mirusiuoju buvo laidojami ir svarbiausi daiktai, reikalingi jo gyvenimui vėlių pasaulyje – papuošalai, darbo įrankiai, ginklai. Laidojimas po kalvele – ypatingas mitologinis veiksmas. Senovės lietuviai tikėjo, kad pasaulis – tai kalnas, ant kurio auga Pasaulio medis ir gyvena dievai. Po kalnu – pomirtinio pasaulio dievo Vėlino buveinė, į kurią pro žalvarinius vartus įžengia mirusieji.
Šiandien Vėlines Lietuvos jaunimo ramuva mini sujungdama senąsias ir šių dienų tradicijas. Pilkapyne senoviniu papročiu uždegami laužai, nušviečiantys naktyje vėlėms kelią, o šiandieniniu papročiu pilkapius nušviečia žvakelių žaltvykslės. Susirinkusieji giedojo senovines giesmes protėviams, prisimindami karžygių likimą šoko karines sutartines apie didžiausią vietos pilkapį. Ant nedidelio pilkapėlio, vadinamo Vėlių suoleliu, šventės dalyviai paruošė vėlėms šventinę vakarienę – padėjo obuolių, uogų, sausainių, saldainių, nupylė šventinio obuolių vyno.
Pagarba istorinei atminčiai
Lietuvos jaunimo ramuvos vadovė Vėtra Trinkūnaitė juokavo, kad Vėlines švęsti svarbu, nes dauguma lietuvių jau yra mirusiųjų pasaulyje. Tačiau iš tiesų savo šaknimis bei etnine kultūra besidomintį jaunimą vienijanti organizacija siekė atkreipti dėmesį ir į mūsų istorinį palikimą vagiančių juodųjų archeologų darbą.
„Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva Vėlines pradėjo švęsti 1970-aisiais, jos buvo švenčiamos visą sovietmetį iki dabar. O Lietuvos jaunimo ramuva savo iniciatyva Vėlinių šventimą organizuoja nuo savo susikūrimo pradžios 1990 m.“, – pasakojo V. Trinkūnaitė. Sovietinės okupacijos metais į istorinį paveldą atkreipti dėmesį privertė atsainus okupantų valdžios požiūris į kultūros vertybes. Apleisti piliakalniai ir pilkapiai nyko, todėl kraštotyra susidomėję studentai ėmė aktyviai propaguoti pagarbą istorinei atminčiai.
Dabar juodieji archeologai Rytų Lietuvos pilkapyne dar aktyvesni. Kiekvienais metais Vėlines švenčiantis jaunimas randa vis naujų išraustų duobių pilkapiuose. Juodieji archeologai ne tik sugadina pilkapius ir jų struktūrą, bet ir rastas vertingas įkapes, senovinius papuošalus ar įrankius dažniausiai parduoda privatiems užsienio kolekcininkams. Taip Lietuva praranda didelę dalį savo istorijos mokslo.
Lietuvos jaunimo ramuvos nariai sako siekiantys padėti žmonėms suprasti, kad pilkapiai vertingi ne tik savo lobiais, bet ir kaip mūsų valstybės kūrėjų amžino poilsio vieta, kapas, kurį reikia gerbti kaip ir bet kurį kitą.
Prisimenami ir neseniai išėję žmonės
Grįžę iš pilkapių šventės dalyviai rinkosi dievo Sotvaro šventykloje, kur prie aukuro ugnies pagerbė protėvių dievus – Gabiją, Perkūną, Praamžių, Vėliną. Šiems dievams buvo aukojama druska ir gintaro dulkės, skambant kanklėms visi dalyviai prašė Gabijos ramybės, darnos, sutarimo, giedojo sutartines.
Baigę dievams garbinti skirtas apeigas visi susėdo senovinėje troboje aplink stalą, vaišinosi suneštinėmis vaišėmis. Į puotą atvėrus langus ir duris pirmiausia buvo pakviestos ir mirusiųjų vėlės, prisiminti ankstesnieji trobos šeimininkai. Pusvalandį papuotavę kartu su vėlėmis ir pasistiprinę po kelių valandų žygio į pilkapius, Vėlinių šventės dalyviai susikaupė antrajam šventės etapui – savo artimųjų, jau išėjusių į anapusybę, prisiminimui.
Ratu keliavo vėlių maisto – grūdų – kupina puodynė, į kurią buvo įstatytos dvi vaškinės žvakės. Laikydami jas rankose visi paeiliui prisiminė jiems brangius mirusius žmones. Minėdami jų vardus, pasakodami apie savo ryšį su jais, prisimindami kartu praleistas akimirkas šventės dalyviai kartu verkė ir juokėsi, guodė vieni kitus ir jautėsi laimingi, galėdami kasmet vėl pabūti su išsiilgtais mirusiaisiais.
Po gyvųjų ir mirusiųjų vėlių bendruomenės puotos vyko vėlių misterija. Šventės dalyviai visą naktį sekė pasakas apie vėlių ir velnių gyvenimą iš Jono Basanavičiaus rinkinių, tas pasakas vaidino ir stengėsi perteikti jų dvasią, liudijimus apie pomirtinį gyvenimą.
Lietuvos jaunimo ramuvos bendruomenės iniciatyva Vėlinių šventė kiekvienais metais prieš lapkričio 1-ąją rengiama Rytų Lietuvos pilkapyne, Dvarčiškių kaime, Švenčionių rajone.
