Sėdėdama vegetariškoje užkandinėje išgirdau dvi bičiules svarstant: ekologija yra nauja mada ar ilgai lauktas šuolis žmonių sąmonėje? Dar juodvi kalbėjo apie skalbimo miltelius, pomidorus be nitratų bei aplinkos teršimą sauskelnėmis. O man, paslapčiomis besiklausant dviejų žavių jaunų mamyčių, kilo klausimas: ar užtenka vaikams teisingo pavyzdžio šeimoje? O kas, jei jų tėvams nerūpi aplinka nei gamta?
„Kvaiša...“ – galvojau anuomet, nes atrodė, jog namai ir pasaulis – du skirtingi dalykai. Šitaip mąsčiau gan ilgai, iki kol Pasaulis mano sąmonėje pagaliau tapo namais. Dar pamenu, rinkdavome tuščias degtukų dėžutes ir sulčių pakelius, iš kurių per dailės ir darbelių pamokas mokykloje konstruodavome pilis. Bet niekas tada mums žiopliukams taip ir nepaaiškino, kad šiukšlės niekur nedingsta. O juk atrodė, kad netikėtai išgirdus šaižų sunkvežimio „pyyyyp“ ir visiems kaimynams, skuodžiant su plastikiniais, senais laikraščiais išklotais, kibirais laukan, juose esančios šiukšlės iškeliauja į kažkokią kitą, tolimą šalį.
Trumpai tariant, užaugau taip ir negirdėjusi žodžio „eko“. O dabar? Net jei tai tėra mada, smagu būtų ją išlaikyti ir skleisti.
Septynerių supratau, kad mano motina žino ne viską – pradinių klasių mokytoja, rodės, išmanė daugiau. Na, o nuo trylikos, apskritai, visi suaugę rodėsi visiški lepšiai, pasitikėjau vien savo „gentimi“ – mokyklos draugais. Tad geriausias laikotarpis jauno žmogaus sąmonėje pasodinti eko daigą, manau, yra pradinė mokykla. Kai jau mokame parašyti „mama malė mėsą“, bet vis dar tikime Kalėdų seneliu. Et, juk tokiame amžiuje vaiką dar galima įtikinti bet kuo! Todėl šią savaitę išsiruošiau pasikalbėti su pradinių klasių mokytojomis. Apie tai, kokius daigus jos sėja savo auklėtinių galvose.
Prisipažinsiu, į mokyklą važiavau nusiteikusi skeptiškai. Įžengus vidun pasitiko iki skausmo pažįstamas valgyklos kvapas – tos pačios „tarybinės“ stiklinės su obuolių kompotu, vandeninga bulvių košė ir aliuminiais šaukštais srebiama kopūstų sriuba. Vos pasigirdus skambučiui koridoriais lyg kulkos lėkė pasiutę berniūkščiai ir mergaitės, į kasas supintais plaukais. Atrodė, niekas nepasikeitė dešimtmečiais.
- Ar per pamokas vaikai mokomi ekologijos? – klausiau pradinių klasių mokytojos Gretos, kol jos auklėtiniai pirmokai buvo įbedę rašaluotas noseles į užduočių sąsiuvinius.
- Ir taip, ir ne. Atskirai ekologija nedėstoma, tačiau tam tinkamiausia yra pasaulio pažinimo pamoka. Pirmoje klasėje, tiesa, mokome tik elementarių dalykų apie švarą, tvarką, taupumą. Vaikai greitai išmoksta. Pavyzdžiui, atsuka vienas čiaupą, užsisvajoja, o kitas jau šaukia: žiūrėk, kur bėga mūsų vandenėlis, kur bėga mūsų pinigėliai?! – juokėsi mokytoja. - Tačiau vyresnėlių vadovėliuose jau įtraukti skyriai apie atliekų perdirbimą, aplinkos taršą.
- Taip taip, pavyzdžiui, vakar su mano trečiokais turėjome pamoką apie šiukšlių rūšiavimą, – antrino mokytoja Nijolė.
- Mokykloje dirbate jau daugiau nei dvidešimt metų. Ar sutiktumėte su nuomone, jog ekologija tapo nauja mada? Ar ši mada atsispindi nūdienos pradinukų kartoje?
- Taip. Be abejonės, paskutiniu metu vaikų tėvai žymiai labiau rūpinasi mažųjų sveikata. Pavyzdžiui, šiemet tėvai vaikams jau perka ekologiškas kreideles. Anksčiau tokios net neegzistavo.
- O kuo jos ypatingos?
- Nagi vaikai mėgsta ne tik spalvinti, bet ir jas pagraužti. Svarbu, kad ten nebūtų kenksmingų medžiagų. Tačiau nepasakyčiau, kad kas nors labai rūpintųsi aplinkosauga, – tvirtino mokytoja Greta.
- Ar vyksta kokie nors su sveika gyvensena ir ekologija susiję renginiai, seminarai?
- Taip, žinoma. Rudenį vyksta smagi, spalvinga ir skani „Derliaus šventė“. Visada skatiname vaikus atsinešti savo pačių ar kaimuose gyvenančių giminaičių išaugintas daržoves. Taip pat dažnai išsiruošiame į ekskursijas po mišką, kur mokiniams aiškinu, kuo iš esmės miškai naudingi planetai, šias žinias visada stengiamės pagyvinti praktinėmis užduotimis, pavyzdžiui, kaip orientuotis miške pagal skruzdėlyną. Pavasarį sodiname medelius, pasakojame vaikams, kaip gaminamas popierius, skatiname kaupti ir atiduoti perdirbimui makulatūrą. Balandžio mėnesį jau daugelį metų vyksta švaros diena, kuri paskutiniu metu vis labiau orientuojama aplinkosaugos kryptimi. Aišku, daug kas priklauso nuo pačios mokytojos požiūrio. Tačiau tokie dalykai, kaip žmogaus sveikata ir saugumas, yra įtraukti į ugdymo planus, tad neabejoju, jog panašios akcijos vyksta visose mokyklose. Šiuo metu kaip tik vykdome projektą „Aukime sveiki“.
Po trumputės pertraukos įsitaisiau sausakimšos klasės gale, kur kelios grupės skirtingo amžiaus pradinukų dalyvavo minėto projekto pamokoje. Tądien mokytojos klausinėjo vaikus ir aiškino apie sveiką gyvenseną bei mitybą.
Stebėjau mažuosius atliekant mankštą-žaidimą. Mokytojos vardino įvairius maisto produktus, tuo tarpu mažieji „atsakinėjo“ stryktelėjimais ir pritūpimais. Jei minimas produktas nesveikas – vaikai staigiai tūpė, jei sveikas – šoko aukštyn. „Duona, šokoladas, pica, brokolis, apelsinas, „kinder“ kiaušinis, bulvės, bulvių traškučiai, obuolys, šokoladas...“- vardino mokytoja. Šiek tiek nustebau, kai vaikai džiaugsmingai šoko į orą išgirdę ne tik žodį pienas (dėl kurio naudos ir žalos sveikatai bei aplinkai šiuo metu dažnai ginčijamasi), bet ir visi sveikuolišku šuoliuku pasveikino sviestą. Mokytojos neprieštaravo.
Na, mokytojos gal ne visai teisingai informuotos apie cholesterolį ir gyvulinės kilmės riebalus, tačiau labai sveikintina iniciatyva buvo įgyvendinta mokyklos valgykloje. „Išgyvendinom visus čiulpinukus ir snikerius,“ – didžiuodamasi gyrėsi mokytoja Greta. Valgykloje iš tiesų neaptikau šokoladų nei bulvių traškučių. Ant prekystalio viliojo šviežiai keptos bandelės ir varškės pyragas.
Tą dieną mokyklos valgiaraštyje buvo morkų salotos su česnakais, burokėlių salotos, „Astra“ kepsniai su bulvių koše, grikių košė, kopūstų sriuba, jau minėtas varškės pyragas ir daugybė šviežių kepinių. Nė vieno vaisiaus. Taip pat pasigedau vegetariškų patiekalų. Valgiaraštį sudaro valgyklos šeimininkai (kurie dažniausiai yra UAB), tačiau tai turi būti derinama su Visuomenės sveikatos skyriumi ir patvirtinta mokyklos direktoriaus. Mokytojos taip pat pasakojo, kad Visuomenės sveikatos centro sprendimu buvo atsisakyta sriubų, ir tik tėvų protestų dėka šios buvo grąžintos į mokyklą.
Prieš valgį nusiplaukite rankas! – net gerdamos kavą nepailso mokytojos. – Simai, prašau pirkti tik tiek bandelių, kiek pajėgsi suvalgyti. Nevalia mėtyti maisto. Rugile, greitai pakelk nuo žemės popieriuką. Ar ir namuose šitaip darai?
Neee... – nutęsė mokinukė ir susidrovėjusi patraukė link šiukšliadėžės. O aš tuo metu mąsčiau, kad man vertėtų ne apie ekologiją rašinėti, o piketuoti prie seimo su plakatu „Kelkim mokytojų atlyginimus!“ Juk jos moko mažuosius gyventi. Bet užuot išskubėjusi į piketą, paklausiau:
- Ar pakanka mokytojos asmeninės moralės jaunajai kartai įdiegti ekologinį sąmoningumą? Kaip manote, ar būtų naudinga, jei atsirastų atskira specializuota pamoka apie ekologiją ir aplinkosaugą?
- Abejoju, – šįsyk įsiterpė ir dorinio ugdymo mokytoja. – Mokom vaikus gerumo ir atsakomybės kiek galim, tačiau, paradoksalu, bet viską nulemia ne tik vaikų, bet ir jų tėvų skeptiškas požiūris. Bėda ta, jog tokie dalykai kaip dailė, muzika, pasaulio pažinimas ir kūno kultūra laikomi antraeiliais. Vaikai šeimose neskatinami į šiuos dalykus žiūrėti rimtai, tėvai labiau džiaugiasi atžalai į namus „parnešus“ dešimtuką už matematikos ar anglų kalbos žinias. Manau, toks pat požiūris lydėtų ir ekologijos pamokas. Dėl ko man labai gaila ir liūdna, juk būtent menas ir gerumas daro žmogų žmogumi.
