Įsivaizduokite situaciją. Seimas priima sprendimą, kad kiekvienam mėlynakiui įstatymu leidžia pasistatyti po sodybą ten, kur jis turi žemės. Aišku, labiausiai supyktų tie mėlynakiai, kurie neturi žemės. Akys mėlynos, o žemės nėr. Tad ir sodybos nėr. Apie kitų akių spalvų šeimininkus su žeme ir be jos nėra ką ir šnekėti. Visiškas pyktis. Nors su šakėmis prie Seimo eik.
Bet galima ir neiti. Gal net paprasčiau susirasti ką su arijų spalvos akimis ir su žeme tinkamoje vietoje ir pasiaiškint, gal mėlynakis neturės galimybių realizuoti savo netikėtai įgytų teisių į sodybos pastatymą. Bus vienas kitas, kur nei pats naudosis, nei kitam duos. Bet bus ir tokių, kurie supras, kad geriau žvirblis saujoj, nei meška miške.
GRYNAS.lt rašė, kad Seimas leido miškų žemėje atstatyti buvusias sodybas.
Tokia mėlynakių sėkmės situacija dar kol kas atrodo neįtikėtinai net Lietuvoje. Tačiau paradoksas kažkodėl prapuola, kai mėlynakius pavadini kažkaip kitaip. Pavyzdžiui, nukentėjusiais nuo sovietinės okupacijos, išbuožintais, tremtiniais ar pan.
Iš karto užbėgdamas galimiems pasipiktinimo šūksniams už mėlynų ir rudų akių turiu pasakyti, kad tikrai neteigiu, jog tremtis tolygu akių spalvai. Jokiu būdu! Čia jau beveik prilygtų Algirdo Paleckio tipo žmonių leksikai. Tačiau lygiai taip pat, kaip akių spalvą negali būti kriterijum leisti ar neleisti (at)statyti sodybą, taip ir tremtinius, negalima rūšiuoti priklausomai nuo to, kur buvo jų sodyba. Jei dabartiniam privačiam miške – prašom, statyk, net jei tik vaikaičiai belikę, kurie gal tik iš pasakojimų yra girdėję apie senelio sodybą Dzūkijos miškuos. O jei žemė ne privačiam miške, tai ne.
Paradoksas, bet nueinančio nuo scenos Lietuvos Seimo narių daliai tai -normali praktika. Konservatorė D. Bekentienė, teikdama pataisas Miškų įstatymui būtent taip supranta teisingumą. O ir antras rinkimų turas ne už kalnų. Pamaloninti turėtų paremti balsais.
Jei gerbiama Seimo narė, Danutė Bekintienė, išskirtų kiekvienam nukentėjusiam nuo sovietų po sklypo gabalą iš sau priklausančios žemės (jeigu, aišku, tokią turi, netikrinau deklaracijos), aš bet kokiu atveju jos negaučiau. Nes senelio sodyba išliko, nors jiems patiems ir teko karo metu ją kuriam laikui palikti. Bet ir nebūtų pikta, Danutės Bekintienės valia, kam duoti, o kam ne. Tačiau miela Seimo narė tai nori daryti ne savo, miškų sąskaita, kurie, nors ir būdami privatūs, šiaip negali būti užstatomi ar kaip kitaip ne pagal miškų paskirtį naudojami.
Tai štai Jonas ir Petras nepriklausomai nuo akių spalvos galės atstatyti senelio sodybą, nes ji buvo dabartinėje privačioje žemėje, o Stasys ir Kazimieras – vargu ar sulauks kada galės realizuoti savo teises. Jų giminės buvusi žemė –negražintina, o ten, kur norėtų persikelti, arčiau namų, - prieš juos tokių ir kitokių sąrašas ilgas.
Tačiau palikime Stasį su Kazimieru laukti savo eilės ir pasižiūrėkime, kaip Jonas ir Petras tvarkysis.
Tiesa sakant, pasižiūrėti kol kas dar nėra kur, tad greičiausiai Jonas su Petru ieškos gerų pavyzdžių, kaip tą teisę geriausiai išnaudoti. O gerų pavyzdžių labai toli ieškoti nereikia.
Ir jei Jonas su Petru (spėju, du broliai) ieškodami gerų pavyzdžių paklaus manęs patarimo, tai aš jiems tikrai patarsiu suradus sodybos buvimą įrodančius popierius negaišti prie bakūžės statymo, o statyti rimtus namus vieno buto, bet sublokuotus, su mansardomis ir cokoliniais aukštais, kad būtų galima tvirtai įsikurti gamtos prieglobstyje. Brangu? Parduosit, o už gautus pinigus kiekvienas po neblogą gyvenamą vietą įsigysit.
Suprantama, broliams gali ir nereikėti patarimo. Ir pinigų gali užtekt. Ne tik kotedžui, bet ir mini (pradžioje) turizmo ar rekreacijos centrui įsikurti. Aišku, šiaip žmonių į mišką daug nepritrauksi, nebent labai patraukli vieta būtų, bet su papildomom atrakcijom galima ir pabandyti.
Sakote, kas čia bendro su leidimu atstatyti sodybą? Ir man atrodo, kad nieko bendra. Bet kad kiekvienas vis kitaip tą sodybą įsivaizduojame… O žmonių vaizduotė toli siekia. Bent jau kišenės galimybes.
Ir vargu, ar kam berūpės tada, kad jau nelabai miškas ten, kad veja kaip golfo aikštėje paklota. Sakysite, kas tame blogo? Išties, cituojant gerbiamą Danutę, “ar dėl žmonių mes dirbame, ar dėl miškų”. Nes miškas, kam jis, šabakštynas, su didesniu krepšiu grybams dar ne visur ir pasibrausi. Dėl žmonių, Danute, tik dėl žmonių.
