- Veganas.
- Kas kas?
- Veganas!
- Tai čia tas, kuris eidamas senamiesčiu „Hari Krišna, Krišna hari“ dainuoja??
- Ne. Tai žmogus, kuris atsisako gyvulinės kilmės maisto. Nes aplinkosauga plačiąja prasme - tai ne tik rūpinimasis kitų išmėtytomis šiukšlėmis paupiuose, bet ir pastangos nešiukšlinti savo kūno. Kiekvienas kąsnis tam tikra prasme gali būti šiukšlė…
Iš pradžių šitai gali atrodyti neįmanoma. Juk gyvulinės kilmės maistas - tai ne tik sultinga mėsytė, šviežiai sugauta žuvelė ar kiaušinienė, bet ir visi pieno produktai! Vadinasi, atsisakyti tektų ne tik kefyro, grietinės, jogurto, saldžių sūrelių, pasukų, bet ir, pavyzdžiui, cepelinai turėtų būti valgomi be įdaro, be padažo ir be spirgų? Taip. Mišrainės ruošiamos be majonezo, košės – be sviesto, picos – be sūrio, sriubos - be sultinio, bet baisiausia man kažkodėl atrodė atsisakyti braškių su... pienu! Iš tiesų pasiryžimas ar būtinybė tapti veganu gali skambėti taip pat absurdiškai, kaip nuosprendis gerti vien tik nealkoholinį alų. Praktiškai neįgyvendinama, o jei ir įmanoma – labai nuobodžiai neskanu.
Ar verta aukoti skonių teikiamą palaimą vardan kažkokios idėjos? Gerbiamas Dalai Lama kartą, dalindamas patarimus amžinai nelaimingiems vakariečiams, sakė, jog dažnai mes trumpalaikius malonumus painiojame su laime. Taigi, skonis dar ne viskas. Laimingas žmogus visų pirma yra atsakingas už savo veiksmus, patenkintas savo sprendimais ir poelgiais. Atsakingas pasaulio pilietis, kiekviename žingsnyje besirūpinantis ne tik savo gerove, bet ir jį supančia aplinka. Čia minty turiu ne tik didžiuosius gyvenimo žygius bei pasiekimus, bet ir tas mažas kasdienes smulkmenas. Kaip gera būtų gyventi žinant, kad nuo ryto iki vakaro su pasauliu elgiuosi taip, kaip noriu kad būtų elgiamasi su manimi... Nuo rytinės kavos, iki dantų valymosi vakare. Kaip gera būtų užmigti žinant, jog šiandien niekam nepadariau žalos, nieko iš nieko neatėmiau ir nieko neužteršiau!
Ak... Tai dabar ką? Stoti į žaliųjų lygą, laukti kitų metų „Darom!” akcijos ar, kaip vienas mano pažįstamas, visiems išdidžiai girtis, kad esi labai ekologiškas, nes šlapiniesi duše – šitaip sutaupai vandens? Nuo ko pradėti? Ogi nuo rytinės kavos... be pieno! Kodėl? Nes veganiška mityba yra dar vienas žingsnis tvaresnės aplinkos link.
Tikiu, kad jokios motyvacinės kalbos neįkvėps bent trumpam pamėginti veganišką gyvenimo būdą, nebent šiame kelyje slypėtų šiek tiek daugiau nei vien skonio aukojimas dėl idėjos. Geriausia naujiena ta, jog tapus veganu ir toliau vasarą bus galima skanauti braškes su “pienu”. Ir nestrigs burnoje sūrio kąsnis nei kefyro gurkšnis, užkietėjusiam žaliajam bičiuliui e-paštu atsiuntus vaizdelį iš serijos “kaip žiauriai elgiamasi su karvėmis melžyklose.” Taigi, šį kartą ne apie įkvėpimą ir pasiryžimą gelbėti pasaulį bei savo sveikatą, o apie praktines šitų intencijų ypatybes. Tiems, patempusiems lūpą „tai kaip dabar gerti cappuccino????“ Tiesiog papasakosiu apie pieno alternatyvas. O jų yra net dešimt!
Visos toliau aprašytos pieno rūšys yra augalinės kilmės. Daugumą jų galima įsigyti prekybos centruose arba specializuotose parduotuvėse, tačiau dar geriau – pasigaminti namuose.
1. Jos didenybė soja, iš kurios gaminamas ne tik pienas, bet ir sojų jogurtas, margarinas, “mėsa” ir tofu sūris. Namuose sojų pieną pasigaminti sudėtinga, tačiau nesunku rasti parduotuvėse.
2. Ryžių pienas. Saldokas, tirštas, maistingas. Galima įsigyti parduotuvėse arba pasigaminti namuose (1 stiklinė ryžių (mirkyti apie 8 val.) + 4 stiklinės vandens, sutrinti smulkintuvu, nukošti).
3. Avižų pienas. Švelnaus skonio, vandeningas – labiau tinka dribsniams ir kokteiliams nei kavai balinti. Galima įsigyti parduotuvėse arba pasigaminti namuose (1 stiklinė avižinių dribsnių (mirkyti apie 8 val.) + 4 stiklinės vandens, sutrinti smulkintuvu, nukošti.)
4. Kanapių sėklų pienas. Tirštas, maistingas, gausus omega3, tačiau alternatyvaus pieno vartojimo naujokams gali pasirodyti šiek tiek neįprasto skonio. Nesunkiai paruošiamas namuose (stiklinė kanapių sėklų (mirkyti 8+ val.) + 4 stiklinės vandens, sutrinti smulkintuvu, nukošti.)
5. Sezamo sėklų pienas. Sotus ir maistingas, puikiai tinka bulvių košei gaminti. Nesunkiai paruošiamas namuose (kavamale sumalti keletą šaukštų sezamo sėklų, gautą masę sudėti į plaktuvą + 2 stiklinės karšto vandens. Plakti porą minučių, nukošti. Pagal poreikį galima pagardinti medumi arba druska.)
6. Saulėgrąžų pienas. Tirštas, maistingas, gausus vitaminų. Nesunkiai paruošiamas namuose (1 stiklinė žalių (ne kepintų) saulėgrąžų sėklų (mirkyti min 6-8 val.) + 4 stiklinės vandens. Sutrinti smulkintuvu, nukošti.)
7. Migdolų pienas. Gardus, tirštas, saldus, tačiau „prabangus“ – kainuoja šiek tiek daugiau, bet puikiai tinka kavai balinti, šviežioms braškėms pagardinti ar „pinacolada“ kokteiliams gaminti. Gausus vitaminų ir mineralų. Galima įsigyti specializuotose parduotuvėse arba pasigaminti namuose (stiklinė migdolų + ½ šaukšto cukraus + 4 stiklinės vandens (mirkyti 12 val., nulupti išmirkusių riešutų luobeles, sutrinti smulkintuvu, nukošti.)
8. Anakardžio riešutų pienas. Kaip ir migdolų pienas – tirštas ir maistingas, bet labiau tinkamas sūriems patiekalams ruošti. Nesunkiai pagaminamas namuose (1 stiklinė anakardžio riešutų (mirkyti min 2-3 val.) + 4 stiklinės vandens. Sutrinti smulkintuvu, nukošti.)
9. Kokosų pienas. Geriausia, žinoma, – šviežias. Deja, Lietuvoje tai sunkiai prieinama egzotika. Galima įsigyti specializuotose parduotuvėse arba pasigaminti namuose (1 stiklinė kokoso drožlių (pamirkyti 1-2 val.) + 4 stiklinės vandens. Drožlių nereikia skalauti, galima jas miksuoti su užpiltu vandeniu.) Iš kokosų taip pat išgaunamas sviestas ir aliejus, puikiai tinkami kepimui, salotoms ir padažams ruošti. Galima įsigyti specializuotose parduotuvėse.
10. Aguonų pienas, visiems, aišku, primenantis Kūčių stalą, tačiau puikiai tinka prie dribsnių ar braškių. Receptą žino močiutė.
Visos namų sąlygomis ruošiamo augalinio „pieno“ rūšys būna su tirščiais. Priklausomai nuo to, kaip norima „pieną“ vartoti (pavyzdžiui, dribsniams užpilti ar kepiniuose), galima naudoti ir nekoštą. Iš riešutų taip pat galima pasigaminti grietinėlę ir majonezą. Produktus „pienui“ ruošti geriausia rinktis ekologiškus. Tereikia trupučio žinių ir pastangų. Ir tegyvena žalosios karvutės ramybėje, o ir aš jau skubu baigti rašyti – aušta mano puodelis „latte“ kavos su migdoliniu pienu... Hmm.. Skanaus!
--------------------------
Vegetarizmas, veganizmas ir aplinkosauga
Gamtosaugininkai pripažįsta, kad pasaulinis atšilimas šiuo metu yra rimčiausia grėsmė Žemei.
Pasaulio vidutinė temperatūra jau įveikė praėjusio tūkstantmečio rekordus ir kyla daug sparčiau, nei prognozavo mokslininkai. Mūsų laukia pakrančių užliejimai, padažnėjusios nepalankios oro sąlygos, ligų plitimas bei masinis rūšių nykimas.
Iki šiol gamtosaugininkai daugiausiai dėmesio skyrė anglies dvideginio (CO2) kiekiui. Pirkurta daugybė įstatymų ir konvencijų, kad rūpintis automobilių kuro ekonomiškumu, CO2 išskyrimo iš pramonės įmonių mažinimu bei investavimu į alternatyvius energijos šaltinius. Vartotojams rekomenduojama pirkti tokius automobilius ir prietaisus, kurie anglies dvideginio iškiria mažiausiai. Tai yra nemaža skaičiavimo klaida, nes dr. James Hanseno ir kitų mokslininkų tyrimai parodė, kad CO2 nėra pagrindinė priežastis, sukelianti klimato šiltėjimą. Ir tai nėra pasaulinio atšilimo skeptikų žodžiai.
J. Hansenas, NASA Goddard instituto, skirto kosmoso studijoms, direktorius, dar vadinamas „pasaulinio atšilimo teorijos krikštatėviu“. Jis taip pat yra aktyvus veiksmų prieš pasaulinį atšilimą šalininkas, diskusijų su atšilimo skeptikais dalyvis, jį cituoja JAV viceprezidentas Alas Goras bei gamtosauginės organizacijos. Su dr. J. Hanseno išvadomis sutinka dauguma ekspertų, taip pat ir dr. James McCarthy, kuris yra Tarptautinės klimato kaitos specialistų darbo grupės pirmininkas.
Anglies dvideginio yra iškiriama daugiau, nei visų kitų šiltnamio dujų kartu paėmus. Dėl to manoma, kad CO2 yra svarbiausia pasaulinio atšilimo priežastis. Bet ši prielaida yra klaidinga, nes yra dujų, kurios net dešimtis tūkstančių kartų efektyviau sulaiko šilumą atmosferoje. Apskaičiavę, kiek tam tikros dujos sukeltų atšilimą per ateinančius šimtą metų, matome, kad CO2 atsiduria ne pirmoje vietoje.
Be to, pamirštama, kad automobiliai ir elektrinės be CO2 dar išskiria ir aerozolių (dujų ir kietųjų dalelių mišinį), kurie vėsina atmosferą. Tokiu būdu šios dvi medžiagos (CO2 ir aerozoliai) beveik neutralizuoja viena kitą, taigi CO2 patekimas į atmosferą neturi didelio ir staigaus poveikio pasaulinei temperatūrai.
Tai nėra labai paplitusi informacija, mat baiminamąsi, kad teršianti pramonė tuo bandys pateisinti savo taršos mastus. Pavyzdžiui, Suinteresuotų mokslininkų sąjunga (Union of Concerned Scientists) peržiūrėjo duomenis kartu su kitais ekspertais, kurie patvirtino Hanseno išvadas. Tačiau organizacija taip pat paminėjo, kad ši informacija gali būti panaudota ir kaip argumentas prieš CO2 išmetimo į aplinką reguliavimo politiką, nors iš esmės tai, kad šiandien CO2 nėra pagrindinis globalinį atšilimą sąlygojantis veiksnys, dar nereiškia, jog jo išmetimas neturi būti mažinamas.
CO2 gali turėti mažą įtaką dabar, bet šių dujų emisijos suvaržymai būtini, nes CO2 turi ilgalaikį poveikį klimatui. Aerozoliai yra trumpalaikiai, jie nusėda per kelis mėnesius, o CO2 gali kaitinti atmosferą dešimtmečius ar šimtmečius. Mes negalime būti tikri, kad aerozolių išmetimo tempai sutaps su CO2 kiekio didėjimu, todėl jeigu mes nespresime CO2 problemos šiandien, po kurio laiko gali būti per vėlu.
Metanas ir vegetarizmas
Vis dėlto CO2 dujos nėra svarbiausios dėl pasaulinio atšilimo, kuris yra akivaizdus šiandien ir bus dar akivaizdesnis per ateinančius 50 metų. Todėl norėdami sutramdyti šį procesą privalome ruošti strategijas, susijusias ne vien su CO2. Viena iš jų – vegetarizmas.
Lig šiol labiausiai atšilimą sukeliančios dujos buvo ir yra metanas, o pagrindinis jo šaltinis yra gyvulininkystė. Metano reikšmė klimato atšilimui yra didesnė už visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų reikšmę kartu paėmus, bet neįskaitant CO2. Palyginus su CO2, metanas 21 kartą stipriau sukelia šiltnamio efektą. Nuo priešindustrinių laikų CO2 koncentracija atmosferoje padidėjo 31 proc., o metano – 149 proc. Žmogaus veikla sudaro tik 3 proc. viso į atmosferą patenkančio CO2 kiekio, o metano mes išmetame pusantro karto daugiau, nei visi kiti natūralūs šaltiniai kartu paėmus. Tokie metano kiekiai šildo klimatą ir intensyvina metano išsiskyrimą šlapžemėse ir vandens telkiniuose (dėl eutrofikacijos).
Metano dujos beveik penkiasdešimčia procentu prisideda prie klimato kaitos, tad šios problemos sprendimui turėtų būti teikiama pirmenybė. Metano šaltiniai yra keli. Pavyzdžiui, angliakasyba, sąvartynai, bet pats svarbiausias iš jų yra gyvulininkystė, kuri pagamina daugiau nei 100 milijonų tonų šių dujų kasmet, ir šie kiekiai vis auga. Mėsos suvartojimas per paskutinius 50 metų išaugo penkis kartus ir vis dar auga. 85 proc. metano gyvulininkystėje išskiria atrajotojai. Viena karvė šių dujų pagamina mažai, tačiau šimtų milijonų gyvulių bendras poveikis aplinkai yra milžiniškas. Likusioji metano dalis (15 proc.) išsiskiria iš mėšlo rezervuarų, kuriuose saugomos fermų atliekos. Į šį metano šaltinį gamtosaugininkai jau yra atkreipę dėmesį dėl to, kad tai pagrindinė vandens užterštumo priežastis.
Išvada paprasta: gyvūninių produktų vartojimo sumažinimas arba visiškas atsisakymas yra geriausias būdas greitai mažinti pasaulinį atšilimą. Pasirinkdami vegetarinę mitybą žmonės gali pašalinti vieną iš pagrindinių metano atsiradimo šaltinių.
Vegetarizmo privalumai
Apriboti metano atsiradimą yra paprasčiau, nei mažinti CO2 išmetimo kiekius. Pirmiausia, vegetarizmas gali sumažinti metano kiekius net 100 proc. be didesnio neigiamo poveikio. Toks pat CO2 kiekio sumažinimas būtų neįmanomas be didelio smūgio ekonomikai - net patys ambicingiausi planai to nenumato. Antra, perėjimas prie raciono, kuris mažina šiltnamio efekto dujų išmetimą, įvyksta daug greičiau, nei kad perėjimas prie nefosilinį kurą deginančių technologijų, kurios išskiria CO2. Kaita gyvulių fermose trunka vienerius ar du metus, mažesnis mėsos suvartojimas iš karto žymiai sumažintų metano išmetimą į aplinką. Tuo tarpu automobiliai ir elektrinės tarnauja dešimtmečius. Net jeigu jau dabar būtų prieinamas pigus ir aplinką neteršiantis kuras, reiktų daugelio metų, kad atsirastų ir išaugtų infrastruktūra, kuri pamažu pakeistų dabartinę.
Be to, CO2 atmosferoje lieka daugiau nei šimtmetį, o metano pasišalinimo iš atmosferos ciklas trunka tik 8 metus, todėl šių dujų išmetimo sumažėjimas greitai paveiktų pasaulio klimatą. Trečia, pastangos sumažinti CO2 tampa kova su turtinga ir galinga automobilių bei naftos pramone. Aplinkosaugos grupės jau daug metų bando įvesti griežtus reikalavimus automobiliams bei sustabdyti senas elektrines, tačiau to pasiekti nepavyksta. Vegetarinę mitybą rinktis gali kiekvienas žmogus, taip stabdydamas vieną iš labiausiai šildančių klimatą pramonės šakų.
Apklausos rodo, kad žmonės yra susirūpinę aplinkosauga ir atšilimu, tačiau jaučiasi bejėgiai – jie tegali išsirinkti taupesnį automobilį, mažiau naudoti elektros, rašyti laiškus įstatymų leidėjams. Tačiau atsisakyti mėsos ir tokiu būdu padėti Žemei gali kiekvienas.
Be viso to, šiltnamio efekto dujų šaltinių sumažėjimas yra apskritai naudingas. Mažiau metano lemia mažesnį troposferinio ozono kiekį, kuris kenkia žmonių sveikatai ir žemės ūkiui. Už metano išmetimą atsakingos fermos, sunaudoja ir didžiulius kiekius vandens, o laukinę gamtą paverčia į ganyklas arba į laukus, kuriuose auginami pašarai. Siekiant patenkinti didėjančią mėsos paklausą išsivysčiusiose šalyse, kertami miškai ir naudojama žemė besivystančiose valstybėse.
Gyvulininkystė sunaudoja didelius kiekius naftos produktų, mėsiška mityba ir CO2 atžvilgiu yra daug taršesnė nei augalinė. (Red.pastaba. Neseniai Jungtinės Tautos paskelbė, kad gyvulininkystė atmosferą CO2 dujomis teršia labiau negu automobiliai. Vienam kilogramui mėsos baltymų pagaminti reikia sunaudoti 10 kartų daugiau energijos, lyginant su tokiu pat kiekiu augalinių baltymų. Suvalgęs kilogramą mėsos netiesiogiai į aplinką išskiri tiek pat CO2, kiek automobiliu nuvažiavęs 100 km).
