- Dabar madoj tuoktis… - lyg teisindamasi nusijuokė mano bičiulė, kai aš klausiamai kilstelėjau antakius. Mat ji man įteikė kvietimą – ant sendinto popieriaus senovinėmis raidėmis buvo išraityti būsimų jaunųjų vardai, vestuvių data ir aprangos kodas: speakeasy.
Tą dieną mudvi vartėme senus jos šeimos fotografijų albumus ir aptarinėjome kažko baugščiai sustingusius prosenelių veidus. Iš nuotraukų atrodė, kad tie žmonės niekada nesijuokė. Bet svarbiau nei veidai buvo jų drabužiai – nėriniai, raukiniai, skrybėlės, elegantiškos pirštinės, liemenės, iš kišenių svyrančios nešiojamų laikrodžių grandinėlės.
- Ach, kokie buvo laikai… - svajingai dūsavo mano bičiulė, o po poros mėnesių jau džiugiai mojo pro senovinio automobilio langą prisidengusi baltu nuotakos nuometu. Ji, kaip tikra romantinių dramų veikėja, savo vestuvėms pasipuošė persiūta savo motinos suknele.
Taigi, mada diktuoja ne tik mūsų marškinėlių spalvas, bet ir socialinius reiškinius: tuoktis dabar yra „ant bangos“ ir ne bet kaip, o stilingai. Vargu ar verta tarti lemtingąjį „taip“ vien todėl, kad taip daro gražuoliai blizgiuose žurnalų puslapiuose, tačiau galima pasidžiaugti dėl kitko: dabar madoj senienos! Taip taip, senoviniai automobiliai, kava antikvarinio porceliano puodeliuose, viduramžių plunksną imituojantis kompiuterio šriftas, senosios animacijos renesansas ir, žinoma, seni, gal net vietomis sulopyti drabužiai!
Visi atsimena, ką dėvėjo Ž.O. Kenedis ir Marilyn Monroe, kaip švytėjo Elvio Preslio švarkai ir kaip kvepėjo sunkiai nuvalomi tarybinės moters lūpdažiai. Vintažo mada radosi ne tik iš nostalgijos praeičiai, bet kaip ir kiekvienas mados reiškinys – dėl noro prilygti elitui. Dėl to, jog filmuose ir fotografijose gyvenimas visada rodosi gražesnis, meilė saldesnė ir atrodo, jog tie žmonės niekada nevaikščiojo į tualetą. Dėl to, jog užuot gėdijęsi rengtis išaugtais vyresnės sesers drabužiais galėtume išdidžiai pasakyti: čia ne šiaip dėvėtas rūbas, čia – vintaaaažas! (Ir tuomet pasigirsta riestanosių mados kritikų aplodismentai.) Juk svarbiausia ne vartoti, o suvartoti. Čia kaip su tom geležinėm klumpėm – avėti, kol sudils. Nes vilkėdami vintažą išgelbėsim pasaulį, praeities ikonų istorijas ir savo pinigines.
Šį kartą suknelės pasipuošti savo draugės vestuvėms nusprendžiau ieškoti ne dėvėtų drabužių parduotuvėse, bet sostinės vintažo butikuose. Kadangi apie močiučių sukneles vis tik šį bei tą išmanau (jau treji metai dirbu šioje srityje Londone), buvo labai įdomu atlikti tyrimą – kokie lobiai slepiasi už skambių pavadinimų vitrinų? Iniciatyva tikrai sveikintina, ir belieka tikėtis, kad tokių parduotuvių Lietuvoje rasis vis daugiau. Tačiau tenka pripažinti, jog šiek tiek nusivyliau – susidarė įspūdis, jog Vilniaus vintažinės atsidarė tiems, kam vis dar gėda kišti nosį į naftalinu dvelkiančius komisiukus. Skirtumas nedidelis, tik žymiai malonesnė aplinka, nedidelis prekių pasirinkimas, trigubos kainos ir kalnai dėvėtų šiuolaikinių parduotuvių produktų bei poliesterio. Vis tik tarp aptriušusių kailių ir sintetinių aštuoniasdešimtųjų metų suknelių pavyko rasti ir keletą ekologiškos spintos vertų šedevrų. Viena vertus, žvelgiant tik iš ekologinės perspektyvos, drabužio etiketė nesvarbi, svarbu tik tai, kad rūbas ne naujas. (Tai puikiai iliustruoja angliškas terminas recycling – kurio tiesioginis vertimas yra perdirbti arba grąžinti į apyvartą, tačiau kalbant apie dėvėtus drabužius galima sakyti – prikelti naujam gyvenimo ciklui.)
Tačiau tiems, kam rūpi ne tik ekologija, bet ir išliekamoji drabužio vertė, verta žinoti keletą autentiškiems vintažiniams drabužiams būdingų savybių.
Etiketė: tikrų, t.y. ne jaunesnių nei dvidešimties metų drabužių gamintojai tikrai nėra tie, kas dabar puikuojasi nūdienos prekybos molų vitrinose. Didžiausią išliekamąją vertę, be abejo, turi savo laikmečiu buvę itin garsūs vardai, tokie kaip Coco Chanel, Biba, Ossie Clark, Pierre Cardin ir kiti dizaineriai bei gamintojai, atspindintys savo eros dvasią. Iš lietuviškų gamintojų dabar jau drąsiai galima įtraukti „Inkarą“, „Giją“, „Silvą“, kurių produktus turbūt žymiai lengviau rasti kaimo spintose nei sostinės parduotuvėse.
Audinys: natūralus. Šilkas, vilna, medvilnė. Verta prisiminti, jog sintetiniai drabužiai išpopuliarėjo tik šeštajame dešimtmetyje, drauge su poliesteriu į spintas įžengus ir spalvingiems geometriniams raštams. Ilgos sintetinės suknelės greičiausiai yra iš septintojo ar aštuntojo dešimtmečių.
Siūlės: didžiausią išliekamąją vertę, be abejonės, turi rankų darbo drabužiai. Tačiau ir pramoninės gamybos produktai praeitame amžiuje buvo siuvami patvariau – tai aiškiai matyti išvertus rūbą į kitą pusę: siūlės grubesnės ir dėl to tvirtesnės. Juk ne veltui drabužis išgyveno šitiek metų!
Sagos: kaulinės, medinės. Iki ketvirtojo dešimtmečio siūtiems drabužiams būdingi metaliniai kabliukai ir kilpelės. Kniedės ir užtrauktukai išpopuliarėjo žymiai vėliau.
Užtrauktukas: metalinis! Plastikinis užtrauktukas išduoda, jog rūbas pagamintas ne anksčiau nei septintajame dešimtmetyje.
Kirpimas: kiekvienam praeito amžiaus dešimtmečiui būdingas savitas siluetas. Geriausias indikatorius ir vyriškoms kelnėms, ir ypač moteriškoms suknioms yra liemens linija. Praktiškai neegzistavusi dvidešimtaisiais, nusmukusi ties klubais trisdešimtaisiais, ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose virtusi vapsvos imitacija, vėl išnykusi šeštajame dešimtmetyje (prisiminkime A formos sukneles). Septintajame dešimtmetyje liemens aukštis pakilo iki linijos po krūtine. Anksčiau buvusi seksualumo ir mados išraiška, dabar drabužio liemens linija yra vienas geriausių orientyrų nustatant daikto amžių.
Dar galima paminėti audinių raštus ir spalvas (gėlės, žirniukai, dryžiai – visi jie atspindi savo eras), bet neverta paisyti griežtų taisyklių ir sezoninių atspalvių tendencijų. Visų pirma tai – skonio reikalas, o juk ir pati vintažo mada iš esmės yra maištas prieš nūdienos pramoninę mados industriją.
Didžiausia išliekamoji vertė, be abejo, yra labai senų drabužių – jau dabar už dvidešimtųjų suknelę galima suploti ne vieną šimtinę. Taigi, ir aštuntojo dešimtmečio juokingas džinsinis švarkelis dar po kiek laiko galės išdidžiai vadintis antikvaru. Tačiau svarbiausia vis tik ne piniginė rūbo vertė, o vienu šūviu nušaunami net keli zuikiai: vartoti mažiau, atrodyti originaliau ir nepasiduoti pramoniniam „šį sezoną privalai turėti...“ totalitarizmui. Tad kartoju, žvelgiant iš ekologinės pusės, itin šaunu yra ne tik girtis „mes rūšiuojame šiukšles“ ar „į darbą riedu dviračiu“, bet ir „rengiuosi dėvėtais drabužiais“.
Gali kilti klausimas: kodėl kiti drabužius išmeta, o aš juos nešioju? (Tarsi aš būčiau prastesnis, menkesnis už drabužius išmetančius žmones, ir tenkinčiausi jų išnaromis?) Ne! Mada keičiasi kiekvieną sezoną, taigi net ne kasmet, bet kas tris mėnesius! Ir ne dėl to, kad gamta taip diktuoja, o todėl kad kažkas (spėkit kas? O gi tas velnias, kuris dėvi Prada), labai gerai iš to pragyvena.
Nuo haute couture iki made in china – visi stengiasi „pataikyti į madą“. Todėl jau dabar drabužių yra prigaminta per daug. Dar nespėjus sudėvėti pastelinių spalvų marškinėlių, kitą vasarą jau tenka pirkti ryškiai raudonus, nes taip parašyta mados biblijose. O tie senesni, nebemadingi skudurėliai tūno pamiršti pergrūstose spintose, kol damos kone kas rytą išreiškia klasikinį skundą: neturiu kuo apsirengti. Koks likimas laukia nebemadingų drabužių? Na, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje yra daugybė pelno nesiekiančių dėvėtų drabužių parduotuvių, kur dirba tik savanoriai, o visi gauti pinigai skiriami labdarai. Tad tiek aukodami savo senus rūbus, tiek ir ten apsipirkinėdami žmonės jaučiasi atliekantys gerą darbą.
Lietuvoje, deja, tokios labdaros kultūros dar neturime, tad išaugti ar atsibodę drabužiai visų pirma atiduodami jaunesniems broliams ir sesėms, tolimiems giminaičiams kaime ar šalia gyvenančioms alkoholikų šeimoms; virsta sodo ir daržo apdarais, grindų skudurais, Užgavėnių kostiumais, o kartais net vyksta pas Afrikos vaikus. O kurgi daugiau dėti savo dėvėtus drabužius?? Cha, kitas klausimas: kodėl norisi jų atsikratyti?? Na taip, tas labai kietas odinis švarkas po dešimties metų gal jau lenda per gerklę, bet dažniausiai drabužių atsikratyti norisi todėl, kad atsirastų vietos naujiems. Ir ne bet kokiems, o tiems gražiai iškabintiems vitrinose su užrašu „nauja kolekcija‘‘. Juk viskas priklauso nuo pateikimo – daug maloniau vaikštinėti išblizgintomis grindimis tarp pagal madingus spalvų derinius suskirstytų apdarų, ir ne kiekvienam norisi kuistis chaotiškame „IŠPARDAVIMAS“ skyriuje, ar (neva) dar blogiau – leistis žygin į dėvėtų rūbų parduotuves...
Va čia ir spąstai! Įsigyjant madingus drabužius juos teks pirkti kasmet, vis naujus ir naujus... Spintose vietos vis mažės, drapanų vis daugės, kaip ir teršalų bei atliekų iš mados pramonės industrijos... Taigi, pirmiausia reikia rinktis kokybę (kuri nėra etiketės tapatybė), stengtis prikelti dėvėtus rūbus naujam gyvenimo ciklui. Jei vis tik norisi ne tik ekologijos, bet ir mados – rinktis vintažą (garbės žodis, madoj!), o savo senus apdarus galima paaukoti vaikų ir senelių namams, arba, nors pas mus „komisiukai‘‘ siekia pelno, - padaryti gerą darbą ten dirbančiai tetulei.
Autorė jau rašė apie tai, kodėl žmonėms gėda pirkti dėvėtus drabužius
Ir dar, tiems, kurie vis tiek nori būti labai kieti, originalūs ir supermadingi, verta prisiminti, jog net blizgiausių žurnalų aukštuomenės ir Holivudo kronikose daugiausia dėmesio sulaukia ne tie, kas sezoną keičiantys sijono ilgį ar šukuoseną, bet žmonės, turintys charizmą. Jie turi savo stilių, savo nuomonę ir nesirūpina, ką pagalvos kiti. Tai galioja ir žvaigždėms, ir tam keistam kietuoliui, kuris nuo mokyklos laikų turėjo kažką tokio.
