Savaitgalį Zarasuose atidaryta unikali fotografijų paroda. Nuo šiol vaikštinėjant vos prieš metus sutvarkyta Zaraso ežero pakrante galima grožėtis ir šio ežero dugno vaizdais. Pakrantėje kas keliolika metrų išdėstytos nuotraukos papildo plika akimi matomą ežero grožį ir leidžia geriau įsivaizduoti, kas dedasi Zaraso gelmėje.
Apie visiškai ekologišką pomėgį nardyti ir fotografuoti GRYNAS.lt kalbasi su parodos „Neriam į Zarasus“ autoriumi Olegu Pauliukovu.
- Olegai, kaip gimė mintis surengti ežero dugno nuotraukų parodą?
- Nardau ir fotografuoju po vandeniu jau ketverius metus. Sykį draugas mestelėjo idėją, kad būtų smagu, jei savo nuotraukomis pasidalinčiau ir su kitais. Tuomet pamaniau, kad iš tikrųjų daugybę žmonių galėčiau supažindinti su povandeniniu Zaraso pasauliu. Nors dabar gyvenu ir dirbu Vilniuje, tačiau Zarasuose gimiau, užaugau ir dabar atvažiuoju kone kiekvieną savaitgalį. Su bendraminčiais iš Zarasų jaunimo klubo „Plotas“ parengėme projektą, kurį parėmė Zarasų rajono savivaldybė, VšĮ Sprendimų centras ir vietos iniciatyva Ežerėnai.lt – juk paroda papildo vos prieš metus sutvarkytą ežero pakrantę, pasivaikščiojimai ja tampa įdomesni.
Tikiuosi, kad žiūrint į mano nuotraukas pavyks kitaip pažiūrėti ir į patį Zarasą. Norėčiau, kad stovėdami ant apžvalgos rato žmonės matytų ne tik tai, kas darosi virš vandens, bet ir pagal vaizdus nuotraukose bandytų įsivaizduoti, ką būtų galima pamatyti „einant“ po vandeniu, tarkim, link Liepų salos.
- Zaraso ežere yra ne tik Liepų, bet taip pat ir Didžioji, Putinų bei Italijos salos. Pristatydamas parodą užsiminėte, kad savotiškos salos yra ir po vandeniu.
- Taip. Zaraso reljefas labai įdomus. Nardant kai kuriose vietose tarsi atsitrenki į stačią sieną ir esi priverstas kilti. Pakilęs iš gelmės ir pamatęs saulės šviesą jautiesi lyg būtum saloje po vandeniu. Iš viso tokių „salų“ po vandeniu, kaip ir virš vandens, yra keturios.
- Kuo dar Zarasas išsiskiria iš kitų ežerų? Ar jis Jums primena kokį kitą ežerą, kuriame nardote?
- Zarasas man primena Vievio ežerą. Abu jie ledyninės kilmės, panašus jų dydis ir gylis. Lyginant Zaraso ežerą su kitais, stebina žuvų įvairovė. Zarasų rajono ežeruose gyvena 28 skirtingų rūšių žuvys, o vien Zarase jų yra 22, gal netgi daugiau. Taip pat čia gyvena reliktinė mizidė – permatomas, į krevetę panašus vėžiagyvis, įrašytas į Raudonąją knygą. Tačiau ją pamatyti labai sunku, nes mėgsta šaltus vandenis ir gyvena gilumoje.
- Sakote, Zarase gyvena daug skirtingų rūšių žuvų, bet kad Jūsų fotografijose jų nėra...
- Nėra, nes mano idėja ir nebuvo fotografuoti žuvis. Apie lydekas ir kitas žuvis žmonės ir taip pakankamai visko žino. O štai dabar sužinos, kad savo grobio lydekos tyko plaukiodamos povandeninių žolių – blizgančiųjų plūdžių – sąžalynuose. Manau, kad daugelis apie tokią žolę išgirs pirmą kartą.
- Kas fotografuojant po vandeniu yra sunkiausia?
- Pagauti tą tikrai labai gerą kadrą. Fotografuoti paprasta, kai šilta ir kojomis remiesi į žemę. O po vandeniu yra kitaip – kuo giliau, tuo vandens temperatūra žemesnė. Net ir vasarą vandens gelmėje ji būdavo tik aštuoni laipsniai. Ne kartą teko iškilti į paviršių, kiek apšilti ir tuomet nerti dar kartą. Kad kadras būtų gražus, dažniausiai fotografuodavau ramiai atsigulęs ant dugno. Bet jei vos krustelsi – viskas, vaizdas išsilies. Nufotografuoji vieną ar du kadrus ir plauki į kitą vietą, nes pradeda kilti dumblas ir tampa sunku ką nors įžiūrėti.
- Ar tikrai ežero dugne „įžiūrėjote“ tiek daug šiukšlių? Net trijose iš dešimties parodos nuotraukų vaizduojamos būtent jos...
- Sunku pasakyti, ar Zarasas yra labai užterštas. Jei lyginsime su miško ežerais, kuriuose beveik nebūna šiukšlių, tuomet – taip. Bet situacija tikrai nėra tokia baisi, kaip, pavyzdžiui, Galvės ežere, kur po ežero valymo akcijų narai iš vandens ištraukia daugybę skardinių, butelių ir kitokių atliekų. Daugiausia šiukšlių tose vietose, kuriose ežeras susisiekia su gyvenamąja miesto dalimi. Tiesą sakant, po to, kai buvo sutvarkyta Zaraso pakrantė ir joje pastatyta nemažai lieptelių, maniau, kad ežeras bus labiau prišiukšlintas, tačiau klydau. Nuotraukos su įamžintomis šiukšlėmis turėtų skatinti elgtis atsakingiau ir tuščios skardinės nemesti kur papuola.
- Kokie įdomiausi Jūsų radiniai po vandeniu?
- Beveik viskas vandenyje apaugę dreisenomis (dvigeldžiais moliuskais, invazinė rūšis Lietuvoje – GRYNAS.lt) ir dažnai būna sunku identifikuoti, koks tai daiktas. Įdomiausias radinys, ko gero, buvo vaikiško triratuko pedalai. Plaukdamas pamaniau, kad toje vietoje gali slėptis vėgėlė, priplaukiau arčiau – iš tikrųjų ji ten slėpėsi. Tuomet pamačiau, kad tai labai įdomios formos daiktas, pakėliau, o ten – tie triratuko pedalai.
Kartais būna net nedrąsu daiktą imti į rankas. Juk neseniai žmonės vienoje Zaraso pakrančių norėjo susitvarkyti paplūdimį, valė dugną ir aptiko sprogmenis. Gal ir aš plaukiodamas mačiau karo liekanų, tačiau jų paprasčiausiai neidentifikavau, nes, kaip jau sakiau, viskas apaugę dreisenomis. Nardydamas taip pat esu radęs naro kaukę, keletą įdomių stiklinių, bumerangą. Dingusio inkų aukso neliečiau (juokiasi, – aut. past.).
Ačiū už pokalbį ir sėkmės nardant Zarasuose.
