- Karvė, – girdžiu pietaudama su savo brangiaisiais gimdytojais. Aha, tai jie mane šitaip vadina. Ir ne dėl to, kad kaip nors atgrasiai čiaumočiau ar čepsėčiau. Ir dviejų skrandžių neturiu. Čia šiaip toks švelnus mūsų šeimos pokštas. Mat jie visi įsivaizduoja esantys žavingi, grakštūs tigrai, o aš vienintelė - karvė. Nes jie pusryčiams kemša virtas dešreles, pietums - vištieną, vakare kieme smagiai čirškina šašlyką, o aš va, vegetarė, suprantat. Todėl ir karvė.
- O aš stirna, - atkertu kraudamasi lėkštėn trečią porciją salotų. Ir primenu, kad mėsos prisipūtęs tigras beveik du trečdalius dienos miega.
- Ir stirna greitesnė už tigrą, - sakau. – Visada pabėga, o tas, plėšrūnas, kemša tik kokias paliegusias ar vargšus jauniklius, – ir toliau valgau savo „žoles“, kad būčiau kaip ta stirna ir spėčiau pabėgti, kai prie manęs, su dešrele ar vištos kulšimi rankoje, artinsis mažasis broliukas. Jie neseniai buvo sugalvoję tokį žaidimą – primaitink vegetarę mėsos. Pagamina kokį įmantrų troškinį, sumuštinį arsriubą, „čia be mėsos“ antrina, o tada stebi mano veidą – ar pajusiu? Ką darysiu? Ką sakysiu?
Kažkodėl jiems tai atrodo juokinga.
Aš nesispjaudau. Jei jau papuolė mėsos kąsnis į burną – nuryju. Tebūnie. Vis neiššvaistytas maistas. O jiems juokiantis tik atlaidžiai nusišypsau.
- Matai, ir nebloga, ir nenumirei mėsos suvalgiusi... – sako.
Bet gyva bei energinga esu ir nevalgydama mėsos.
- Juk tigras agresyvus, o stirna taiki, – aiškinu pusiau juokais. - Tigras ilgai virškina, kol stirna sau po pievas straksi.
Dar galėčiau sakyti, kad stirna lieknesnė. Bet tuomet tučtuojau būčiau apkaltinta laikymusi dietos. Kažkodėl visi mėsėdžiai nori atversti vegetarus į „doros kelią“, ir atvirkščiai – vegetarai dažnai smerkia kepsnių mėgėjus. Apskritai, visuomenėje vegetarai dažnai vis dar laikomi keistuoliais, ypač kaimuose, kai iš nuostabos pakėlę antakius senoliai klausia: tai net lašinių nevalgai?!?
Į mano klausimą “o kodėl tu valgai mėsą?” žmonės atšauna:
- Skanu!
- Dėl baltymų.
- Dėl geležies.
- O ką daugiau valgyt?
- Kaip gi be mėsos?
Akivaizdu, kad vis dar gaji ir plačiai paplitusi nuomonė, jog mėsą valgyti – sveika. Yra ir dar vienas keistas, bet giliai įsišaknijęs mitas: vyras privalo mėgti kepsnius. Keistoje tylenių mačo kultūroje vyriškumas siejamas ne tik su raumenimis, drąsa ir vairavimo įgūdžiais, bet ir tam tikra mityba: duokit vyrui mėsos!
Apie baltymų ir geležies alternatyvas pasikalbėsime kitą kartą, o dabar vietoj statistikos (nors į statistikos departamentą vis dėl to kreipiausi, tačiau man atsakė „vegetarų Lietuvoje neskaičiuojame.“) – pokalbis, kurį neseniai nugirdau vienoje virtuvėje. Taigi, moteris (iš kurios tradiciškai tikimasi laikytis dietos ir manoma, kad mėsos ji atsisako rūpindamasi kūno linijomis) valgo salotas, vyras (kuris privalo išlaikyti šeimą ir turi teisę iš darbo grįžti pavargęs) kerta karbonadą.
Nuskamba klausimas:
- Niekaip nesuprantu, kodėl tu esi vegetarė?
- O kodėl tu valgai mėsą?
- Nes per amžių amžius žmonės valgė mėsą.
- O kaip gamtos resursai?
- Bet dabar mes turime fermas, gi nežudome nykstančių gyvūnų maistui...
- O kaip resursai, reikalingi išmaitinti ir užauginti tuos gyvūnus?
- Kokie?
- Vanduo, pašaras... Tarkim, paskerdęs karvę pamaitinsi dešimt žmonių, bet įsivaizduok, kiek žmonių pasotintum tuo vandeniu ir augaliniais pašarais, kuriais misdama užauga karvė?
Vyras akimirką tyli, tada suraukia antakius...
- Nesąmonė, jei vegetarizmas būtų sprendimas, jau seniai visi žmonės būtų vegetarai...
- Tai kodėl tu valgai mėsą?
- O tu nueik ir pasakyk liūtui, kad nevalgytų mėsos.
- O liūtas gal studijavo universitete?
...?
- Jei liūtai būtų išsilavinę ir sąmoningi piliečiai, manau, jie atsisakytų stirnienos...
Vyriškis aiškiai suirzęs pakyla nuo stalo ir pareiškęs, kad savo „erezijomis“ moteris sugadino jam apetitą, išmeta pusę kiaulienos kepsnio į šiukšliadėžę.
Čia itin svarbūs ne tik kultūriniai, bet ir psichologiniai aspektai: siauras mąstymas arba nenorėjimas pripažinti savo klaidų. Lengviausia gyventi įprastoje rutinoje, neanalizuojant savo kasdienių elgsenos ir mitybos įpročių, o tokius „keistuolius“ kaip vegetarai ar veganai priskirti „ne visi namie“ kategorijai. Ypač sunku klausytis kito ir pripažinti, jog tas kitas žino daugiau ir yra teisus.
Tačiau nepaisant visų debatų apie sveikatą („ar vegetarai gyvena ilgiau?“), kūno svorį („tie vegetarai laikosi keistų dietų!“), kraujo grupes („kai kurie žmonės tiesiog gimę valgyti mėsą...“), gyvūnų teises („ar žinai, kaip žiauriai su gyvuliais elgiamasi skerdyklose?!), etišką gyvulininkystę („aš tai jau tikrai nevalgysiu šito mielo triušiuko...“) ar religinius įsitikinimus („nežudyk, nes kitame gyvenime atgimsi vikšru...“), šį kartą siūlau į vegetarizmą pažvelgti grynai iš ekologinės pusės.
Paprasta aritmetika:
Dirvožemis + vanduo = pasėliai
Dirvožemis + vanduo + pasėliai = gyvasis inventorius, pavyzdžiui, karvės arba… žmonės!
Žmonių populiacija vis didėja, proporcingai mažėjant gyvenamajam plotui ir planetos resursams. Faktas, jog derlingos žemės plotai nėra beribiai, kaip ir limituoti vandens ištekliai bei javai. Kitaip tariant, mėgaudamiesi sultingu kepsniu mes apvalgome ne tik badaujančius Afrikos vaikus, bet ir savo ateities kartas. Ir nereikia jokių diskusijų, kas stipresnis, sveikesnis, gudresnis ar vikresnis. Vegetariška mityba visų pirma yra sąmoningas ir atsakingas požiūris į globalines maisto išteklių bei jų distribucijos problemas.
O pabaigai dar vienas juokelis iš realybės: prieš gerus metus, keliaudama po Indiją (kur, kaip žinia, didžioji dalis gyventojų yra vegetarai dėl religinių priežasčių), pastebėjau, kad ten besibastantys benamiai šunys visiškai neagresyvūs.
- Kaip čia yra? - paklausiau savo vietinės bičiulės. – Kodėl tie šunys tokie romūs, nekanda?
- Jie vegetarai...
