Nekilnojamojo turto rinkos ekspertai būstus skirsto į ekonominę, vidutinę bei aukštą klases. Aukštos klasės būstams būdinga gera vieta miesto centre arba netoli žaliųjų zonų, puikiai išvystyta infrastruktūra, modernūs architektūriniai bei technologiniai sprendimai, itin aukšto lygio apsaugos sistemos, išpuoselėtas kiemas. Pastaruoju metu nekilnojamojo turto vystytojai, projektuodami naujus aukštos klasės daugiabučių kvartalus, vis dažniau ryžtasi įtraukti ekologiškos statybos elementų: perdirbtų žaliavų, nealergizuojančių bei natūralių medžiagų, vandens filtrų, lietaus vandens rezervuarų bei saulės energijos modulių.
„Anksčiau ekologiški statybos sprendimai būdavo naudojami tik individualios statybos namuose. Tačiau šiuo metu, kai vartotojų poreikiai auga, o ekologiškumo svarba mūsų visuomenėje didėja, nekilnojamojo turto vystytojai siekia ekologiškos statybos principus pritaikyti ir daugiabučių namų projektuose. Suprantama, tai yra papildoma investicija vystytojams, bet kartu – ir itin reikšminga pridėtinė vertė būstą įsigijusiems naujakuriams. Nuo šiol pasakymas „gyvenu ekologiškai“ įgyja ir tiesioginę reikšmę“, – sako nekilnojamojo turto vystymo ir plėtros bendrovės „MG Valda“ generalinė direktorė Sigita Survilaitė-Mekionienė.
Ekologiškos statybos principai
Gali pasirodyti, kad ekologiška statyba tėra visuomenėje vyraujančios ekologinės mados padiktuotas rezultatas. Tačiau su tuo nesutinka ekologiškos statybos asociacijos valdybos narys Rytis Benevičius. „Ekologiška statyba turi labai senas tradicijas: mūsų senoliai puikiai statė šiaudinius, molinius bei rąstinius namus. Tada žmonės negalvojo, ar tai ekologiška, ar ne – tai buvo tiesiog kasdienybė. Dabar, kai technologijos, o ypač chemijos pramonė, supa mūsų gyvenimą, pasikeitė ir mūsų senolių taikyti statybos sprendimai. Tačiau ekologiškos statybos principai Europoje nagrinėjami jau senokai. Dar 1922 m. buvo pradėti bandymai „suakmeninti“ medieną. Šių bandymų rezultatas – medžio betono plokštės ir blokeliai. Ekologiškos statybos sprendimai yra ne mados vaikymasis, o tendencingas ir ilgas procesas link tobulesnės aplinkos kūrimo“, – teigia R. Benevičius.
Visiems ekologiškos statybos šalininkams ir nekilnojamojo turto vystytojams R. Benevičius pateikia ekologiškos statybos principų atmintinę, kuri padeda įvertinti, ar projektuojant ir statant būstą judama tinkama linkme:
1. „Kvėpuojančios“ namo sienos, kurios praleidžia vandens garus į išorę. Tai raktinis „sveikos“ statybos elementas. „Kvėpuojanti“ siena jungia fizikinius, cheminius ir biologinius procesus. Į pastatą žiūrima ne kaip į pasyvų apsauginį objektą, kurio funkcija griežtai atskirti viduje vykstančius procesus nuo išorinių, bet kaip į gyvą organizmą, kuris leidžia natūraliai ir harmoningai sąveikauti vidaus ir išorės procesams.
2. Energijos vartojimo efektyvumas. Ši sąvoka sujungia saulės energijos panaudojimą, energiją efektyviai vartojančių prietaisų naudojimą, pastato ilgaamžiškumą bei minimalius priežiūros reikalavimus.
3. Vandens išsaugojimas panaudojant lietaus vandenį.
4. Poveikio aplinkai mažinimas.
5. Tvarumas. Skatinamos ekologiškos technologijos ir sprendimai, siekiant sumažinti CO2 išmetimą.
6. Atliekų mažinimas. Svarbiausia tinkamai pasirinkti medžiagas: naudoti perdirbamus komponentus ir atsinaujinančias žaliavas.
7. Sveikata ir gerovė. Stengtis naudoti sveiką apšvietimą, kontroliuojamą temperatūrą ir drėgmę, užtikrinti gerą patalpų oro kokybę, mažinti triukšmą.
8. Siekti pusiausvyros tarp ekologinio vientisumo ir ekonominio naudingumo.
Kalbėdamas apie ekologiškos statybos kaštus, R. Benevičius neskuba daryti vienareikšmiškos visuomenėje vyraujančios išvados, kad ekologiška statyba brangesnė nei tradicinė. „Statydami namą mes skaičiuojame, kiek kainuos 1 m3, bet visai nesusimąstome, koks bus rezultatas panaudojus pigias medžiagas. Dažniausiai, naudojant pigias medžiagas, reikia daugiau brangių konstrukcijų. Taip pat taupydami mes esame priversti papildomai investuoti į perdarymus ir eksploatacijos išlaidas. Ilgaamžiškumą dažnai lemia statybų kokybė. Be viso to, labai svarbu nemaišyti sąvokų ekologiška statyba ir ekonomiška statyba. Vis dažniau kalbama apie pasyvius daugiabučius – tai mūsų ateitis. Tačiau ar pasyvus namas bus ekologiškas, ar ne – tai priklausys tik nuo mūsų pačių sprendimo“, – konstatuoja R. Benevičius.
Ekologiški daugiabučiai
Sostinėje jau galime pamatyti daugiabučių, kuriuose panaudotos kelios ekologiškos statybos idėjos. Tačiau ar galima tikėtis, kad artimiausiu metu ekologiškos statybos sprendimai vis dažniau ir plačiau bus pradėti taikyti daugiabučiuose namuose? Pasak R. Benevičiaus, yra naivu tikėti, kad daugiabučiai pasižymėtų visais anksčiau paminėtais ekologiškos statybos principais, nes tokiu atveju nekilnojamojo turto vystytojų investicija būtų tiesiog per didelė ir ji sunkiai atsipirktų. Bet ekologiškos statybos asociacijos valdybos narys negaili pagyrimų nekilnojamo turto vystytojams, džiaugdamasis, kad pirmieji žingsniai jau padaryti – daugiabučiuose panaudojamas lietaus vanduo, saulė ir vėjas, atsakingai parenkamos medžiagos. Vienas iš tokių ekologiškų daugiabučių pavyzdžių yra „Antakalnio terasų“ projektas, kurio statybai buvo panaudotos perdirbtos žaliavos bei natūralios medžiagos, kaupiamas lietaus vanduo aplinkos priežiūrai, įrengti geriamojo vandens filtrai, rengiant projektą išsaugota aplinka.
Nekilnojamojo turto vystytojams šiuo metu, ir, tikėtina, ateityje, vis daugiau investuojant į ekologiškus daugiabučius, papildomi iššūkiai kyla architektams, kurie, kurdami projektus, stengiasi ekologiją vertinti ne kaip idėją, bet kaip naudą būsimiems naujakuriams. „Ekologiškų daugiabučių gyventojai gauna visokeriopą naudą – ekonominę, fiziologinę, socialinę ir moralinę. Bet svarbiausia, kad nauda yra ilgalaikė, ne vienadienė. Taip pat svarbu suprasti, kad ekologija yra gilios ir prasmingos tvarios gyvensenos ideologijos dalis, nes remiasi gamtos išteklių tausojimu, žmogaus sąmoningumu ir altruizmu. Ekologija kuriasi ant tvaraus gyvenimo koncepcijos pamatų. Vienas iš pagrindinių tvarumo dėsnių yra kokybė. Štai kodėl ekologiškas būstas visų prima yra kokybiškas būstas“, - teigia „Jungtinių pajėgų“ kompanijos vadovas architektas Algirdas Kaušpėdas.
A. Kaušpėdas, kalbėdamas apie ekologišką būstą, pirmiausia siūlo vertinti tvaraus būsto sprendimus: „Ekologija yra tik dalis tvaraus būsto ideologijos. Tvarus būstas turi atliepti socialinius, ekonominius ir ekologinius reikalavimus: daugiabučių projektai turi sudaryti sąlygas žmonėms burtis į bendruomenes, bendrauti ir dalintis. Be to, jie turi atitikti labai griežtus taupios eksploatacijos reikalavimus, tausoti žmonių ir aplinkos sveikatą“.
Ar galime tikėtis, kad pirmieji ekologiškų daugiabučių statybos pavyzdžiai bus puiki pradžia, stengiantis individualios statybos namų ekologiškus principus perkelti į daugiabučių namų statybas? Anot Architekto A. Kaušpėdo, tai yra teisinga investicija į ateitį, tačiau mes esame tik pačioje kelio pradžioje ir architektų rankų bei galvų laukia didžiulis darbas.
Tvarioji architektūra
Siekiant supažindinti visuomenę su ,,žaliąja“ architektūra, naujomis technologijomis ir medžiagomis, visame pasaulyje vyksta parodos, kuriose eksponuojamos įvairios inovatyvios idėjos: ekologiški daiktai, avalynė, drabužiai, baldai, ,,žalių“ pastatų projektai, miestų vizijos.
Tvarus vystymasis - šiandienos norų tenkinimas, nekenkiant ateities kartoms. Naujos sistemos suliejimas su esama didžiąja ekologinės sistemos struktūra sukurtų geresnes gyvenimo sąlygas, sustiprintų ekonomiką, tolimesnį pasaulio vystymąsi. Pasaulyje siekiama, jog pastatas, gyvenvietė, miestas būtų projektuojami kaip gyvi organizmai. Visa ko vartojimas turi vykti rotacijos principu - tai atsinaujinančių energijos šaltinių išgavimas, naudojimas, perdirbimas.
Kiekvienam architektui svarbu analizuoti diegiamas naujoves, novatoriškus sprendimus jo laikmečio kontekste, mokėti juos tinkamai taikyti. Atsinaujinančios energetikos specialistai nuolat primena, kad didžiausi planetos energijos ištekliai - atsinaujinanti natūrali energija. Natūralūs planetos gyvavimo procesai yra valdomi tokios energijos, apie kurią iki šiol negalvota kaip apie ,,normalią“ energiją: saulės šviesa, vėjas, vanduo, gravitacija, potvyniai ir hidrologiški ciklai. Šios gamtinės energijos kiekiai yra didžiuliai, ir tai yra vienintelė energija, kuri yra atsinaujinanti.
Modernios architektūros stiliaus atsiradimą ir raidą labiausiai veikė tuometinės pramonės ir technologijų laimėjimai. Pastatai įgijo bruožus, primenančius viską nuo fabrikų iki dirižablių, turbinų, karbiuratorių, okeano lainerių, raketų ir kosminių stočių - žodžiu apėmė visą spektrą asociacijų, bet tik nesusijusių su pačia Žeme. Šios mašinų amžiaus įtakos turi vieną bendrą dalyką. Jos reprezentuoja švaistūnišką iškastinio kuro naudojimą ir technokratinį bei antropocentrinį požiūrį į žmogaus būstą.
Net ir patys geriausi tvarios architektūros kūrėjai patiria tuos pačius iššūkius - kaip pastatuose suderinti aplinkai draugiškas technologijas, išteklių tausojimą ir estetiką. Pastatų ilgaamžiškumas slypi ne vien statybinių medžiagų ar inžinerinių sprendimų patvarume, ne vien funkcionalume ar gyventojų poreikių išpildyme, bet ir jų estetiniame grožyje.
Tvarus vystymasis
Pagrindiniai tvaraus vystymosi komponentai yra ekonomika, visuomenė ir gamtinė aplinka. Naudojant neatsinaujinančius gamtos ir ypač energijos išteklius, į aplinką patenka daugiausia teršalų, kurie sąlygoja pagrindines vietinio, regioninio ir pasaulinio masto aplinkos problemas tarp kurių yra miestų smogai, rūgštieji lietūs, klimato atšilimas. Kalbant apie aplinkos talpumo ribas dažnai nurodoma, kad mokslo ir technikos pažanga bei naujausios technologijos sudaro galimybę žymiai padidinti aplinkos talpumą.
Ekonomikos sektorius bendrąja prasme turėtų atlikti dvi itin svarbias funkcijas: tenkinti materialius žmonių poreikius, palaikyti švarią bei sveiką aplinką.
Vienas pagrindinių oro taršos šaltinių yra būstų apšildymui sunaudojama 25 - 30% energijos. Tvaraus vystymosi požiūriu itin svarbu sustiprinti visuomenės pastangas apsaugant gyvybiškai svarbius gamtos resursus. Tvarus vystymasis - tai ekonomikos, visuomenės ir gamtinės aplinkos darni sąveika, kur kiekvienas iš šių trijų elementų yra lygiavertis ir vienodai svarbus. Šios sistemos principų praktiškas pritaikymas yra būdas užtikrinti ilgalaikių žmonijos poreikių patenkinimą.
Tvariosios gyvenamosios architektūros vertinimo kriterijai (normatyvai)
Norint apibrėžti sąvoką tvarioji architektūra, visos išsivysčiusios pasaulio šalys sudarinėja projektavimo vadovus, vertinimo sistemas, metodus į kuriuos atsižvelgus architektai, projektuotojai, dizaineriai kuria gyvenamąją aplinką. Forma turi išreikšti žinias. Objekto forma susidaro iš žinių ir technologijų, kurias architektas turi įgauti prieš pradėdamas kūrybos procesą.
Pagrindinės pasaulyje vyraujančios tvariosios architektūros vertinimo programos yra: BRE Environmental Assessment Method (trumpinys BREEAM) UK;The Leadership in Energy and Environment Design(trumpinys LEED), JAV; Žalioji žvaigždė (ang. Green Star) (Australija) ir HQE (Prancūzijoje), pasyvus namas (Vokietija, Austrija). Tarptautiškai pripažintos aplinką tausojančių pastatų vertinimo metodų sistemos, orientuotos į energijos saugojimą, vandens naudojimo efektyvumą, CO2 emisijos mažinimą, vidaus gyvenimo kokybės gerinimą ir išteklių valdymą, bei jų tikslingą vartojimą.
Pasyvus namas - pastatas, kurio normalios vidaus temperatūros (20° C) palaikymas ištisus metus nereikalauja aktyvaus energijos naudojimo. Pagrindinis reikalavimas tokiam namui, kad energijos suvartojimas pastato šildymui ir vėdinimui neviršytų 15 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus. Tai reiškia, jog nereikia brangiai kainuojančių šilumos siurblių, šildymo katilų, radijatorių ar kitokių šildymo bei vėsinimo prietaisų, bei juos aptarnaujančių vamzdžių bei laidų. Vienintelis būtinas inžinerinis įrenginys – vėdinimo rekuperatorius su didelio efektyvumo šilumokaičiu, kuris panaudoto vidaus oro šilumą naudoja tiekiamo oro šildymui, o esant reikalui, pašildo orą papildomai elektra. Pasyvus namas efektyviai panaudoja energiją. Gyventi tokiame name reiškia būti nepriklausomam nuo energijos išteklių kainų. Pasyviajame name šilumos energija gaunama ne aktyviai, iš vienokių ar kitokių energijos šaltinių, o pasyviai – ją taupant. Tokiam naujai pastatytam namui reikia apie 80–90 % mažiau šilumos, palyginti su sąnaudomis tradicinės statybos name.
Tvariosios architektūros vertinimo kriterijai, metodai, vadovaujantis pripažintais pasauliniais pavyzdžiais, turėtų būti kuriami kiekvienoje valstybėje, bei kiekviename regione, atsižvelgiant į gamtinius, ekonominius, kultūrinius savitumus. Taip būtų užtikrintas kokybiškos architektūros projektavimas.
