Liepos 27 dieną Lietuvos jūrų muziejuje atidaryta ypatinga paroda „Lietuviškai skambančios kriauklės“, pristatanti kriaukles, kurios pavadintos iškilių Lietuvos asmenybių vardais. Tokios, išskirtinės Lietuvai, kriauklės yra penkios: Adamkaus marginelė Marginella adamkusi, Landsbergio afrikinukė Afer lansbergisi, Každailio verpstė Chryseofusus kazdailisi, Henriko marginelė Marginella henrikasi ir Danilos mureksas Haustellum danilai. Visos kriauklės yra nedidelės – nesiekia nė dviejų centimetrų, randamos egzotinėse pusiaujo jūrose.
Tai, kad turime tokias kriaukles – legendinio kriauklių kolekcininko Henriko Danilos (deja, pernai mirusio) – nuopelnas. Henrikas Danila – klaipėdietis konchiologas, bene žymiausias kriauklių kolekcininkas Rytų Europoje, atradęs net keliolika naujų rūšių. Daugiau nei per tris dešimtmečius Henrikas Danila sukaupė vertingą kelių tūkstančių kriauklių iš visų pasaulio kampelių kolekciją. Nenorėdamas slėpti šio grožio, kolekcininkas Klaipėdos senamiestyje įkūrė galeriją „Nautilus“. Deja, nelikus šeimininko, ji uždaroma.
Kaip atsiranda gyvūnų ar augalų pavadinimai
Mokslinė klasifikacija biologijoje – būdas grupuoti gyvų ir išmirusių organizmų rūšis pagal giminingumo ryšius. Pirmasis klasifikuoti bandė Aristotelis: organizmus jis suskirstė į gyvūnus ir augalus. Vėliau bandymų tęsti tai buvo daug ir ypač darbas suaktyvėjo išradus mikroskopą.
Labiausiai pripažinta yra švedų mokslininko Karlo Linėjaus XVIII a. sukurta vardų sudarymo sistema. Jis rūšies pavadinimą sudarė iš dviejų lotyniškų žodžių: pirmasis nurodo gentį, o antrasis – rūšį. Prie pavadinimo dar pridedama rūšį aprašiusio mokslininko pavardė bei aprašymo metai.
Kiekvienas gyvūnas ar augalas turi ir savo nacionalinį ar dar kitaip vadinamą liaudišką pavadinimą. Jis paprastai susiejamas su dažniausiai šnekamojoje ir rašomojoje kalboje naudojamu pavadinimu. Pavyzdžiui: karšis, stirna, zylė. Tačiau lietuviškas pavadinimas gali atsirasti ir tarp lotyniškų žodžių. Tokią įterpimo galimybę turi naujo gyvūno ar augalo atradėjas. Jis vietoje rūšies antrojo lotyniško žodžio gali pasiūlyti savo norimą žodį. Taip atsirado kriauklės lietuviškais pavadinimais.
Pasitaiko ir klaidų
Naują kriauklų rūšį atradęs, ištyręs ir aprašęs asmuo turi teisę atrastai kriauklei suteikti vardą. Tačiau aprašyti ir įtraukti į sistematiką turi teisę tik mokslininkai. Henrikas Danila yra nustatęs bent dešimtį naujų kriauklių rūšių, tačiau oficialiai pavadinimus joms suteikdavo mokslininkai malakologai. Dvi kriauklės pavadintos ir paties kolekcininko vardu: Danilos mureksas (Vokesimurex danilai) ir Henriko marginelė (Marginella henrikasi).
Každailio verpstė pavadinta Aloyzo Každailio – Lietuvos jūrų muziejaus įkūrėjo ir ilgamečio vadovo garbei. Jis visą savo gyvenimą paskyręs tam, kad Lietuvos jūrų muziejuje kiekvienas turėtų galimybę pažinti paslaptingą vandenų pasaulį.
Každailio verpstė randama prie Pietų Amerikos žemyno, Ramiojo Vandenyno, Čilės ir Peru pakrantėse. Gyvena giliai, beveik 280 m gylyje. Išskirta kaip rūšis buvo tik 2000 metais.
Mokslininkai, užrašydami Henriko Danilos pasiūlytus kriauklių pavadinimus, deja, neišvengė ir klaidų. Nors Landsbergio afrikinukė Afer lansbergisi pavadinta žinomo Lietuvos politiko garbei, tačiau lotyniškame pavadinime trūksta raidės „d“. Ši kriauklė buvo išskirta kaip atskira rūšis 1995 metais.
Vytautas Landsbergis atvėrė kolekcininkui sienas
Henrikui Danilai Lietuvos Nepriklausomybė buvo itin svarbi kaip kolekcininkui, žmogui, dėl naujos kriauklės pasiryžusiam nukeliauti į pasaulio kraštą. Sovietmečiu, gyvenant už geležinės uždangos, kelionių galimybės buvo labai suvaržytos. Henriko Danilos gyvenimo draugė Irina Chaltušina pasakojo, kad atsivėrusios sienos suteikė laisvę keliauti ir į tolimas šalis, ir į kriauklių aukcionus Europoje. Todėl kolekcininkas ir skyrė vieną jų Lietuvos Nepriklausomybės architektui prof. Vytautui Landsbergiui. Beje, profesoriaus vardu Lietuvoje yra pavadinta ir nauja gladiolių rūšis.
Prezidentą Valdą Adamkų žinia apie jo vardo kriauklę pasiekė darbe
Prezidentas Valdas Adamkus pasakojo, kad 1992 metais jį žinia apie tai, kad yra kriauklė pavadinta jo vardu, pasiekė dirbant JAV Vidurio Vakarų Aplinkos apsaugos agentūroje.
Vieną rytą darbuotojai atėjo šypsodamiesi į mano kabinetą, – pasakojo Valdas Adamkus. – Klausiu, kas atsitiko, tikriausiai gavom papildomą finansavimą savo projektams. O jie sako – ne, gavom pranešimą, kad naujai atrasta kriauklių rūšis pavadinta mano vardu. To tikrai nesitikėjau, net nežinojau, kad atrandamos dar naujos kriauklių rūšys.
Taip kolekcininko Henriko Danilos valia į vieną susiliejo gamta ir politika. Valdą Adamkų jis įvertino už jo nuopelnus gelbstint Amerikos Didžiuosius ežerus ir skleidžiant gamtosaugos idėjas dar sovietinėje Lietuvoje.
Parodoje eksponuojamos kriauklės lietuviškais vardais, pristatomi asmenys, kurių vardai joms suteikti, vaizdo rėmeliuose rodomi interviu su jais. Tiek prof. Vytautas Landsbergis, tiek prezidentas Valdas Adamkus tvirtina, kad gamtosaugos idėjos ragina saugoti ne tik aplinką. Ekologinė mintis, besiformuojantys Žaliųjų judėjimai buvo vieni iš takų, atvedusių Lietuvą į Nepriklausomybę.
Lietuvos moliuskai
Visi mūsų vidaus vandenyse ir sausumoje gyvenantys moliuskai yra dvišalės simetrijos, nesegmentuoti gyvūnai. Jų kūną dengia kalkinis kiautas, kurio vidine ir išorine sandara atskirų rūšių labai įvairi. Vienų moliuskų kiautas sudarytas iš vienos dalies, kitų – iš dviejų, vienų jis storas ir tvirtas, turi keletą atskirų sluoksnių, kitų tie sluoksniai ne tokie ryškūs, kai kurių moliuskų kiautas yra tik kaip menka kalkinė plokštelė, o kartais ir tokio nėra.
Moliuskai yra viena didžiausių ir gausingiausių gyvūnų grupių mūsų žemėje.Dauguma moliuskų rūšių gyvena jūrose ir šiltose, drėgnose šalyse – tropikuose. Tačiau nemažai jų aptinkama ir kitur, tiek gėluose vandenyse, tiek sausumoje. Zoologai įrodinėja, kad šiuo metu mūsų žemėje gyvena apie šimtą tūkstančių moliuskų rūšių. Tą milžinišką skaičių prašoka tik viena nariuotakojų grupė. Tiek daug moliuskų žemėje gyvena ne tik dabar, jų dar daugiau gyventa praeityje; kiautų liekanų randama net labai senuose geologiniuose žemės sluoksniuose.
Slinko milijonai metų, keitėsi žemes paviršius, o moliuskai joje gyveno ir tebegyvena – jie veisėsi, augo, šliaužiojo paviršiuje ar plaukiojo vandenyse.
Vieni, išgyvenę tam tikra laiką ir neprisitaikę prie aplinkos sąlygų, išmirė, kitus sunaikino jų priešai. Tačiau daug jų kiautų išsilaikė iki mūsų dienų; jų randama įvairiuose žemės sluoksniuose.
Palentologijos mokslas, kurio užduotis – tyrinėti įvairias seniau žemėje gyvenusių gyvūnų liekanas, žino labai daug moliusku kiautų, yra juos ištyręs ir padaręs tinkamas išvadas. Tomis išvadomis naudojasi praktikai, ieškodami visokių žemės turtų, pvz.:,naftos, anglies ir t.t.
Iš tokiu seniau gyvenusių ir dabar išnykusių moliuskų Lietuvoje geriausiai žinomi visokie kaukspeniai, laumės papai ir kitais vardais vadinamos liekanos. Jos paprastai randamos žvyrduobėse, paupiuose ir kitur. Kaukspieniai palentologų vadinami belemnitais. Neretai pas mus randama ir įvairių kitų moliuskų liekanų kreidos ir kituose sluoksniuose.
Mūsų respublikos ribose šiuo metu gyvena daugiau kaip pusantro šimto moliuskų rūšių. Bet kiek yra individų niekas nežino. Jų labai daug miškuose, pievose, įvairiuose vandens baseinuose ir visur, kur tik beieškotum. Jų yra daug daugiau, negu męs galvojame. Dauguma jų maži, slepiamos spalvos gyvūnėliai, ir dažnai tik gerai paieškojus galima juos surasti. Lengviau aptinkami didesni ir vandenyje gyvenantys moliuskai. Iš dažniau aptinkamų yra vynuoginė sraigė (Helix pomatia), kai kurios tvenkinių sraigės ir tušti dvikiaučių kiautai – geldutės. Dauguma mūsų šalies moliuskų yra palyginti maži ir gyvena pasislėpę taip, kad žmogus juos suranda tik gerokai paieškojęs, tačiau pamato juos paukščiai ir kiti jais mintantys gyvūnai.
Lietuvos teritorijoje gyvena apie šimtą penkiasdešimt moliuskų rūšių. Šiltesnėse ir drėgnesnėse vietose – tropikuose ir subtropikuose, ypač ten, kur gausu lietaus, moliuskų rūšių yra daugiau ir įvairesnių. Dauguma jų gyvena jūrose, kur kai kurios rūšys išauga labai didelės; vinų jūrinių rūšių kiautas gali sverti beveik toną, o kitų – ir daugiau.
Beveik visų moliuskų viena pagrindinių savybių yra kietas kiautas, kuris sudarytas iš daugiau ar mažiau mineralinių medžiagų. Vienų šis kiautas yra kūno paviršiuje, kitų – labai sumenkėjęs, paslėptas po kūno danga (mūsų šliužai) ar gilai kūno viduje (sepijos), o kai kurios rūšys ir visai jo neturi, bet šios rūšys gyvena tik jūrose ir su jomis nesusiduriame.
Zoologai moliuskus skirsto į penkias klases, kurias jie dar dalija į smulkesnes grupes:
Klasė. Chitonai (Polyplacophora)
Klasė. Daugiažiauniai moliuskai arba monoplakoforai (lot.Monoplaccophora arba lot. Monoplacophora)
Klasė. Dvigeldžiai (lot. Bivalvia arba Lamellibranchia)
Klasė. Kirmėliniai moliuskai (Aplacophora)
Klasė. Pilvakojai arba Sraigės (lot. Gastropoda)
Klasė. Plokščiakojai moliuskai (Scaphopoda)
Klasė. Galvakojai (Cephalopoda)
