Dalis poilsiautojų mėgsta ne tik pagulėti paplūdimyje, bet ir jais pasivaikščioti ar per smėlį minti dviračiais. Įveikti ilgiausius pasaulyje paplūdimius nepakaks ir kelių dienų.
Ilgiausiu pasaulio paplūdimiu (nuotrauka - viršuje) Praia do Cassino smėliu gali nupėdinti net 254 kilometrus. Jis plyti Brazilijos pietuose, tarp Molhes da Barra ir Barra do Chuí, ir tęsiasi iki pasienio su Urugvajumi. Jis įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Smėliu galima vaikštinėti dienų dienas, o naktimis ilsėtis kopose.
Antroji vieta priklauso Jungtinėse Valstijose, Meksikos įlankoje esančiai Padre salai, kurios ilgis – 210 kilometrų.
Trečiuoju pagal ilgį pasaulyje laikomas Australijos Viktorijos valstijoje plytintis Devyniasdešimties mylių paplūdimys. Kaip skelbia ir pats pavadinimas, jis tęsiasi apie 90 mylių (151 km) – nuo Port Alberto iki Lakes Entrance. Maudynėms šiame paplūdimyje bangos kiek per stiprios, tad poilsiautojai mieliau renkasi banglentes arba ilgojo nuotolio žygius.
Ketvirtuoju tituluojamas Bangladeše esantis Koks Bazaras (Cox Bazar). 120 km ilgio smėlio paplūdimys driekiasi palei Bengalijos įlanką.
Ilgiausi smėlynai visoje Europoje
98 kilometrai – toks ilgiausias Senojo žemyno paplūdimys. 52 kilometrus jis tęsiasi palei Lietuvos pakrantę, o likusius 46 km – Rusijos Kaliningrado sritimi. Kuršių marias nuo Baltijos jūros skirianti Kuršių nerija garsėja smėlio kopomis.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas - tai saugoma teritorija, apimanti lietuviškąją Kuršių nerijos sausumos dalį kartu su Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrante. Visa Kuršių nerija - tai 98 km ilgio pusiasalis, kurio pietinė dalis priklauso Rusijos Federacijai.
Nacionalinis parkas Lietuvos dalyje įkurtas 1991 m., kiek ankščiau -1987 m. - Rusijos Federacijoje įkurtas nacionalinis parkas "Kuršskaja kosa".
2000 m. gruodžio 2d. Kuršių nerija, kaip bendras dviejų valstybių objektas, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kuršių nerija - tai išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio pavyzdys atspindintis harmoningą gamtos ir žmogaus sambūvį, pasižymintis gamtos ir kultūros vertybių gausa. Tai jūros, vėjo ir žmogaus veiklos sąveikoje susidaręs ir tebesiformuojantis kultūrinis kraštovaizdis, kurio išlikimui gali kelti grėsmę negrįžtami pokyčiai.
Kuršių nerijos kopų, kaip ir viso jos reljefo istorija yra glaudžiai susijusi su pačios nerijos atsiradimu ir praeitimi. Medžiagą jai formuotis teikė Baltijos jūros bangos ir išilginės priekrantės srovės, kurios gabeno didžiule mases smėlio nuo ardomų Sembos pusiasalio krantų. Pradžioje iš smėlio povandeninės srovės formavo povandenines reljefo formas, kurios, jūros lygiui nuslūgus, išniro iš po vandens. Jūros bangos ir srovės ilgino neriją, o vėjas ją platino.
Paplūdimyje vėjas smėlį greitai pradžiovindavo ir imdavo pustyti. Pirmieji kliuviniai jo slinkimui buvo augalai. Ties jais susikaupdavo didesni ar mažesni smėlio kauburiai, tarpusavyje susijungdami ir sudarydami nedideles kopų užuomazgas, vadinamąsias embrionines kopas. Metams bėgant ir joms augant į viršų ir plotį, susidarė paplūdimio kopų gūbrys – natūralios prieškopės. Audrų metu kai kur atsirasdavo išpustymų, išplovimų, pro kuriuos smėlis galėjo toliau veržtis į sausumą. Ties tomis kopagūbrio vietomis imdavo formuotis ištęstos pasagos pavidalo formos kopos, vadinamos parabolinėmis kopomis. Mokslininkai teigia, kad kopų formai įtakos turi keli svarbiausi veiksniai – vėjo stiprumas, kritulių kiekis ir augalija. Parabolinių kopų formavimosi metu vėjo energija buvo sąlyginai žema, daug kritulių, kas sudarė puikias sąlygas augalijos plitimui. Dėl slenkančių kopų kelių susikirtimų, reljefo kliuvinių ir skirtingo augalijos poveikio ilgainiui susidarė ištisas kopynas.
Praslinkus dešimtmečiams, nerijos parabolinės kopos apaugo mišku, tačiau XVI-XVIII amžiais ši natūrali danga daugelyje vietų buvo suniokota, apnuoginta žemė virto vėjo pustomo smėlio dykyne. Per keletą XVIII a. dešimtmečių vėjas išpustė vakarinę pusiasalio dalį ir sunešė jūros smėlio kopas rytiniame pusiasalio pakraštyje. Smėlio audros pakeliui išguldė miško likučius. Tik ties Rasyte, Nida ir Juodkrante išliko nedideli sengirių plotai.
Pamatyti didžiausią mišku apaugusių parabolinių kopų (sengirės) masyvą galite Juodkrantėje. Vakarinėje pusėje šios kopos juosia visą gyvenvietę.
Didysis kopagūbris - ypač raiški Kuršių nerijos reljefo forma. Tai smėlynai, pasiglemžę nerijos miškus, gyvenvietes ir senąsias parabolines kopas. Šių naujų kopų formavimosi procesas prasidėjo XVI a., kuomet pamažu buvo naikinamas natūralus barjeras – miškas.
Didžiųjų kopų formavimasis prasidėjo jūros pakrantėje. Čia jūra į krantą nuolat išmeta vis naujas smėlio mases. Išdžiuvusias smėlio smilteles vėjas pradeda ridenti ir visos smėlio masės pradeda judėti pavėjui. Stambesne ir sunkesnes smilteles vėjas tik ridena, o smulkesnes ir lengvesnes – pakelia į orą ir permeta net už keletą metrų. Didesnis smėlio kiekis skrieja žemės paviršiumi maždaug 20 cm aukščio sluoksniu.
Pradžioje smėlis kaupėsi į kalveles, kurios ilgainiui susijungė į vis labiau augančias kopų grandines. Šios smėlio masės, pakeliui nesutikdamos jokio pasipriešinimo sparčiai ėmė judėti link marių. Tose vietose, kur kelias buvo atviras, keliaujantys smėlynai suformavo marių ragus. Kitose vietose kaupėsi į 30-40 m aukščio kopas, kurių slinkties priežastis yra fizinės kopų savybės. Kalnų priešvėjinis šlaitas visuomet yra ilgesnis ir nuožulnesnis, jo nuolydžio kampas nebūna didesnis nei 100, o jos užvėjinis šlaitas yra siauras, status, nuolydžio kampas 300 – 400. Vėjo pusės šlaito smėlis yra susigulėjęs ir pats šlaito paviršius neklampus, o užvėjiniame šlaite smėlis birus, šlaito paviršius klampus, nes čia kaupiasi vis nauji smėlio kiekiai. Toks smėlio pernešimas iš priešvėjinio šlaito į užvėjinį ir yra visos kopos slinkimo priežastis. Kopos slinkimo kryptis ir greitis priklauso nuo vyraujančių vėjų krypties ir stiprumo. Kuršių nerijoje kopos slinkdavo iki 15 m per metus greičiu.
Didžiųjų kopų masyvu galite pasigrožėti Nidos šiaurinėje dalyje esančiame Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Geriausia apžvalgos vieta – Parnidžio kopa. Draustinis pasižymi estetiškai vertingu kraštovaizdžiu, kuriame išryškėja šiaurinėje dalyje kalnapušėmis apželdintas, pietinėje – pustomas smėlio kopagūbris. Tai vienintelė vieta nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų kopų grandinė. Nuo Parnidžio kopos į pietus atsiveria Grobšto gamtos rezervate esančių pustomų kopų vaizdas, o esant geram matomumui, matosi net Rusijos Federacijos dalyje plytintys smėlynai. Žmonėms leidžiama lankytis tik Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje, rezervato ribą kirsti griežtai draudžiama.
Mariose galima sutikti apie 50 žuvų rūšių.
Būdingiausios: kuoja (Rutilus rutilus), ešerys (Perca fluviatilis), raudė (Scardinius erythrophalmus) dar kitaip žiežule vadinama, plakis (Blicca bjoerkna), karšis (Abramis brama). Pastarasis per nerštą būna labai baikštus. Išbaidytas gali į nerštavietę ir negrįžti. Ne veltui, anksčiau, prie tų vietų, kuriose gyveno karšiai, per nerštą būdavo draudžiama plaukioti valtimis, bažnyčiose skambinti varpais.
Žveją mėgėją pradžiugina lydekos (Esox lucius), o retkarčiais stambokas starkis (Lucioperca lucioperca), ungurys (Anguilla anguilla). Žiemą lapai populiari stintų (Osmerus eperlanus) žūklė. Antroje žiemos pusėje jos renkasi iš Baltijos jūros į marias, kad čia apsipratusios, pavasarį toliau keliautų į Nemuną neršti. Stintos turi ypatingą šviežių agurkų kvapą, kuris sustiprėja neršto metu.
Į žvejų gaudykles retkarčiais patenka ir šiuo metu retesnės žuvys: sykai (Coregonus lavaretus lavaretus), į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukti lašišos (Salmo salar) ir šlakiai (Salmo trutta trutta). Šlakiai neršdami ikrelius užkasa į žvyrą, darydami didelius, iki 1 m pločio, "lizdus". Jie gali kryžmintis su upėtakiais, rečiau - su lašišomis. Jų mišrūnai yra labai gyvybingi. Sykai iš Baltijos jūros atplaukia neršti į Kuršių marias, čia pagyvena ir vėl grįžta atgal.
Į marias neršti atplaukia ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta taškuota silkė - perpelė (Alosa fallax). Pastaraisiais metais jų kiekis labai sumažėjo, nes ši žuvis labai jautri vandens ekologinės sistemos pakitimams. Ją draudžiama gaudyti ištisus metus visais žvejybos įrankiais.
Kuršių marių plotus dalija vietinių žvejų statomi ilgi trisieniai tinklai. Geriausiai nuo jų išsisukti sugeba ožka (Pelecus cultratus), liaudyje dar kaze vadinama. Paprastai ji tinklus peršoka. Ožkų nerštas vyksta labai triukšmingai, žuvys šokinėja iš vandens, sukasi vienoje vietoje, vanduo tarsi verda. Lietuvoje ožkos dažnos, gausiausiai paplitusios Kuršių mariose.
Baltijos jūroje pavasarį žvejai gaudo plekšnes (Pleuronectes platessa) ir uotus (Scophtalmus maxima). Pastarosios žuvys suaugusios tampa plėšrios ir panašiai kaip rykliai kartais ryja visai nevalgomus daiktus: jų žarnyne pasitaiko plastmasės ir gumos gabaliukų. Uotų mėsa labai vertinga, joje - iki 10 proc. riebalų, ji neturi jūros žuvims būdingo specifinio kvapo ir skonio.
Čia paminėta tik nedidelė dalis Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenyse gyvenančių žuvų rūšių.
Savitos klimatinės sąlygos lemia, kad Kuršių nerijoje susidarė jai būdinga augalija, o tai turi reikšmės ir vabzdžių rūšinei sudėčiai bei gausumui.
Tik nerijoje rasta kopinė smiltvapsvė (Podalonia luffii) bei pajūrinė laibavapsvė (Crossocerus imitans). Jos įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia taip pat gyvena sparčiai visame areale nykstanti žirgelių rūšis - mažoji strėliukė (Ischnura pumilio). Naglių ir Grobšto gamtos rezervatų bei Parnidžio kraštovaizdžio draustinio kopose galima aptikti įdomią smėlinę auslindą (Labidura riparia). Abi minėtos rūšys taip pat įrašytos į Raudonąją knygą.
Nerijoje galima sutikti įvairiausių žygių (Carabidae) šeimos atstovų. Tai naudingi ir plėšrūs vabalai. Dažnai sutinkamas sodinis žygis (Carabus hortensis) bei Carabus nemoralis ir Carabus violaceus. Gausiai Smiltynėje randamas Carabus convexus, kuris Lietuvoje yra labai retas. Kopgalio kopose rastas taip pat retas Veterhalio žygis (Masoreus wetterhali). Retkarčiais galima rasti daugiataškių žygių (Blethisa multipunctata), o šviesiose pušynuose - dėmėtžygių (Cymidid macularis).
Sparčiai nykstančių vabalų kategorijai priklauso pajūrinis šoklys (Cincindela maritima) įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Jo populiacija randama Grobšto gamtos rezervate. Baltalūpis šoklys (Cincindela hybrida) aptinkamas visoje nerijoje.
Negausiuose Kuršių nerijos vidiniuose telkiniuose gyvena kitur retos duselės (Hydroporus planus ir H.incognitus), rudaūsės dusios (Copelatus ruficollis) bei mūsų krašte reti dumbliavabaliai (Agabus sturmi ir A.subtilis). Kartu su stambių dusių rūšimis stovinčio vandens telkiniuose nesunku aptikti didžiulių paprastųjų degutvabalių (Hydrous piceus).
Iš 18 Lietuvoje gyvenančių maitvabalių (Silphidae) rūšių 11 užregistruota Kuršių nerijoje. Tai nepakeičiami gamtos sanitarai. Nidoje pastebėtas nedažnai Lietuvoje randamas juodasis duobkasys (Nicrophorus humator).
Kuršių nerijos puošmena - margasis grambuolys (Polyphylla fullo). Šis stambus vabalas gyvena tik pietryčių Lietuvoje ir Kuršių nerijoje. Būna metų, kada grambuolių pagausėja, tačiau dažniausiai aptinkami pavieniai vabalai. Kopų gyventojas yra kopinis mėšlavabalis (Aegialia arenaria). Sparčiai nykstančioms vabalų rūšims priskirtinas Kopgalyje rastas marmurinis auksavabalis (Netocia lugubris). Šis vabalas, kaip ir margasis grambuolys, įrašytas į Raudonosios knygos puslapius.
Nerijos pušynams būdingi šie ūsuočių (Cerambycidae) šeimos atstovai: pušiniai ožiaragiai (Monochamus galloprovincialis pistor), trumpaūsiai medkirčiai (Spondylis buprestoides), ilgaūsiai pušiagraužiai (Acanthocinus aedilis), violetiniai ūsuočiai (Callidium violaceum). Kopų gluosnynuose neretas gluosninis kelmagraužis (Lamia textor). Nacionaliniame parke sutinkami Lietuvoje reti dvispalviai medkirčiai (Rhamnusium virgo).
Kuršių nerijoje lankytojus džiugina spalvingi dieniniai drugiai. Gegužės mėnesį atviresnėse nerijos vietose, apaugusiose kartenėmis, galima pamatyti nuostabų vaizdą - dešimtimis skraido gležni baltukai su ryškiai oranžinėmis sparnų viršūnėlėmis. Tai - aušrelės (Anthocharis cardamines). Šių drugių patelės - be oranžinių dėmių ir daug retesnės už patinėlius. Vasarai įpusėjus, retuose pušynėliuose pasipila pušyniniai satyrai (Hipparchia semele). Įdomu tai, kad Kuršių nerijoje šios rūšies drugiai yra gerokai didesni už kitų Lietuvos vietų gentainius. Rudeniop kartais labai gausiai migruoja spalvingiausi mūsų krašte dieniniai drugiai - admirolai (Vanessa atalanta), usninukai (Vanessa cardui), spungės (Inachis io), šeiriai (Nyphalis antiopa). Pastarųjų ypač gausu rugpjūčio mėnesį, kuomet sunokę vaisiai krinta žemėn. Jie būna "aplipę" šeiriais. Dar spalio mėnesio giedresnėmis dienomis gali stebėti pulkus usninukų (Cynthia cardui), tupiančių ant paskutinių rudens žiedų. Retkarčiais pasitaiko machaonų (Papilio machaon) ar kilniųjų vaivų (Apatura iris), bet nerijoje - tai laikini drugiai, kadangi čia nėra užtektinai jų vikšrams reikalingų augalų. Kraujalakis melsvys (Maculina teleius), įtrauktas net į Tarptautinę Raudonąją knygą, pastebėtas tik vieną kartą prie Nidos. Jo lerva iš pradžių minta kraujalakės lapais, o vėliau parazituoja skruzdėlynuose, misdamos skruzdžių perais.
Vakare į žiburį atskrenda apie šimto naktinių drugių rūšių: didžiulių sfinksų (Sphingidae), meškučių (Arctiidae), daugybė įvairių pelėdgalvių (Noctuidae), sprindžių (Geometridae), verpikų (Lasiocampidae). Tarp naktinių drugių yra daug unikalių rūšių. Kuršių nerijos kalnapušynų įžymybė - pušinis keliaujantis verpikas (Theumetopoea pinivora), kuris Lietuvoje gyvena tik nerijoje, ties Nida. Verpiko vikšrai gyvena ant pušų visi drauge. Vakarop vikšrų virtinė ropoja vienas paskui kitą, beveik liesdami galvomis prieš tai ropojančio vikšro pilvelio galą. Taip jie keliauja ieškoti maisto. Šio verpiko plaukuoti vikšrai nuodingi. Kiekvieno šerelio pamate yra nuodų ampulė. Šereliui nulūžus, išsipylę nuodai gali sukelti apysunkius odos pažeidimus. Dar pavojingiau, jeigu jie patektų į akis. Kai kuriais metais gausus pušinis verpikas (Dendrolimus pini), galintis padaryti žalos nerijos pušynams. Vis dėlto didžiausią grėsmę nacionalinio parko miškams kelia neporinis verpikas (Limantria dsipar), ypač po kelių šiltų žiemų. Neporinio verpiko vikšrai yra labai ėdrūs. Jų pavojingumą miškams padidina dar ir ta aplinkybė, kad tik ką iš kiaušinio išsiritusios lervos vėjo nešamos geba toli plisti.
Pirmą kartą Lietuvoje Kuršių nerijoje sugauta tamsioji lemonija (Lemonia dumi). Tai retas drugys.
Kuršių nerijoje sugauta 11 sfinksų rūšių. Rudeniop kartais stebimos gausios lipikinio sfinkso (Celerio galii) migracijos. Jis saugotinas kaip retas ir labai gražus Lietuvos sfinksas.
Gausiausia Lietuvos makrodrugių šeima yra pelėdgalviai (Noctuidae). Iš beveik 400 respublikoje gyvenančių rūšių apie 200 aptikta nerijoje. Kopose, negiliai smėlyje užsikasę pajūrinio dirvinuko (Scotia ripae) vikšrai, keliauja grauždami kopų negausių augalų šaknis. Tipiški kopų drugiai yra pajūrinis pelėdgalvis (Conisania leineri) ir pajūrinis šerdinukas (Photedes elymi). Tik pajūryje rasta pajūrinė kukulija (Cucullia balsamitae), gyvenanti skurdžia augalija apžėlusiose kopose. Jos iš viso sugauti tik du egzemplioriai.
Nerijoje gyvena 18-20 meškučių (Arctiidae) rūšių. Smiltynėje rasta respublikoje labai reta juodoji meškutė (Arctinia caesarea).
Per pastaruosius 10 metų aptikta nemažai naujų Lietuvai sprindžių (Geometridae) šeimai priklausančių drugių. Tik čia rastas pajūrinis sprindžiukas (Sterrha fuscovenosa), kurio vikšrai minta samanomis. Ant rugiaveidžių galima pamatyti tik nerijoje gyvenantį pajūrinį stiebinuką (Mesoligia literosa).
Varliagyvių Kuršių nerijoje nėra gausu, nes čia vyrauja sausi biotopai.
Pelkėtose balose, vietomis telkšančiose Kuršių marių pakrantėje gyvena paprastasis tritonas (Triturus vulgaris). Tai patys primityviausi varliagyviai. Šie gyvūnai turi įdomią savybę atgauti nukąstas kūno dalis: uodegą, kojas, net akis.
Vakare, einant pasivaikščioti, netoli lapuočių miškų galima pamatyti pievinę varlę (Rana temporaria). Šios gana stambios varlės gyvena sausumoje, tačiau pavasarį susirenka į balas neršti. Nerijoje jų padaugėja lietingais metais.
Neršto metu nerijos balutėse galite pastebėti mėlynas smailiasnukių varlių (Rana arvalis) nugaras. Pasibaigus nerštui jos tampa rudos ir sunkiai pastebimos. Marių pakrantėse sutinkamos ryškiai žalios ežerinės varlės (Rana ridibunda). Tai vienas stambiausių Lietuvos varliagyvių. Panašiose vietose gyvena ir kūdrinė varlė (Rana esculenta). Neršia tik tuomet, kai vandens temperatūra pakyla iki 20°C ribos.
Sausesnėse vietose galima sutikti paprastąją rūpužę (Bufo bufo), kuri bijo saulės šviesos, medžioja vakarais ir naktimis. Rupūžės, skirtingai nuo varlių, ypač žaliųjų, negaudo skraidančių ore vabzdžių, bet ropinėdamos medžioja sliekus, vikšrus, vabalus ir kt. Keletą kartų nerijoje pastebėta žalioji rupūžė (Bufo viridis).
Nežiūrint į tai, kad gyvenimo sąlygos varliagyviams Kuršių nerijoje nėra palankios, tačiau kai kurių rūšių netgi gausu. Nendrinių rupūžių (Bufo calamita), įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, nacionaliniame parke sutinkame labai daug. Jos gyvena smėlingose dirvose. Medžioti išeina prietemoje. Nešokuoja, laksto vikriai. Tūkstančiai jų buožgalvių išsiperi palvės ežeriukuose. Mažos rupūžiukės keliauja į Kuršių marių pakrantę, apsigyvena pakrančių nendrynuose. Pažinti jas nėra sunku - žalsvos nugaros fone gerai matoma geltona išilginė juostelė.
Baigiantis pavasariui, drėgnose vietose galima pastebėti česnakę (Pelobatus fuscus). Tai atskiros varliagyvių šeimos atstovė. Jos kūnas išrašytas stambiomis žalsvai pilkomis dėmėmis, todėl česnakė lengvai pasislepia skurdžioje nerijos augalijoje. Tai paslaptingas gyvūnas, nes vaikšto (ne šokinėja) tik sutemose, ieškodama maisto. Ryto aušros išgąsdintos česnakės visai dienai gilokai įsikasa į smėlį, kur joms nėra pavojaus apdžiūti. Medžioja vabzdžius ir kirmėles.
Sausose aikštelėse galima pamatyti vikrųjį driežą (Lacerta agilis). Šiems driežiukams sąlygos nerijoje visai tinkamos: sausų saulėtų aikštelių - kiek nori, augalija netanki, bėgioti netrukdo, o ir vabzdžių stokos nejaučiama. Čia gyvena ir gyvavedis driežas (Lacerta viviparia), tik jis renkasi drėgnesnes vietas.
Nerijoje gyvena dar vienas artimas driežų giminaitis - gluodenas (Anguis fragilis). Kai kurie žmonės jį žibuline ar varine gyvate vadina. Tačiau gluodenas nieko bendra neturi su gyvatėmis- tai nepavojingas bekojis driežas. Jis sutinkamas įvairiuose nerijos miškuose. Gluodenas daugiausia minta sliekais, drugių vikšrais, taip pat gaudo šliužus, vabzdžius.
Drėgnuose juodalksnynuose neretas paprastasis žaltys (Natrix natrix). Tai judrus ir greitas gyvūnas, puikiai plaukia. Medžioja varliagyvius, roplius, kartais smulkius žinduolius, nemažą raciono dalį sudaro vabzdžiai.
Kuršių nerijos nacionaliniame parke sutinkama apie 40 žinduolių rūšių.
Stambiausias ir vienas žinomiausių nerijos gyventojų - briedis (Alces alces). Nuo senų laikų jis yra Kuršių nerijos simbolis. Briedis - įspūdingas žvėris. Gyvena 15-20 metų. Kasmet užaugina ir numeta ragus. Ruja vyksta rudenį, rugsėjo mėnesį. Atsiveda po vieną-du jauniklius, maitinasi daugiausia pušų ūgliais, spygliais, jaunų pušaičių žieve.
Didžiausius ragus užaugina 7-8 metų patinai. Prieš Antrą pasaulinį karą Kuršių nerijoje buvo virš 200 šių stambių žinduolių. Po karo briedžių nerijoje neliko. Pirmaisiais pokario metais kopose galėjai rasti tik baltas jų kaukoles. 1948m. pirmieji briedžiai vėl perplaukė Kuršių marias ir įsikūrė nerijos miškuose. Jų skaičius buvo išaugęs iki 100. Toks šių žvėrių kiekis darė žymią žalą nerijos gamtai, ypač jaunuolynams. Todėl nuo 1985m. pradėta intensyvi briedžių medžioklė. Per metus buvo sumedžiojama nuo 10 iki 20 šių gyvūnų. 1996m. jų medžioklė buvo uždrausta. Šiuo metu nacionaliniame parke gyvena apie 30 briedžių. Kiekvienais metais jų populiacija reguliuojama tik nustatant medžioklės kvotas, įvertinant daromą žalą.
Šernams (Sus scrofa) nerijos sąlygos puikios. Yra tankių kalnapušynų, kur jie gali pasislėpti ir pailsėti. Už pajūrio kopų jie dažnai randa šlapių beržynų bei alksnynų, kur pasidaro purvo vonias. Čia ir maisto suranda. Tačiau jo nėra gausu, todėl žiemą būtina juos papildomai šerti. Matyt, dėl to čionykščiai šernai yra smulkesni, neužaugina tokių didelių ilčių, kaip kituose regionuose. Trūkstant pašarų, žvėrys noriai ir gausiai lankosi gyvenvietėse, varganuose gyventojų daržuose ir soduose. Jie labai pripranta prie žmonių. Šiuo metu "duoneliaujančių" šernų šeimyna prašinėja maisto iš Preilos poilsiautojų.
Vakare, o kartais ir dieną, nacionaliniame parke galima pamatyti vaikštinėjančių stirnų (Capreolus capreolus). Kaip ir dera miškinėms stirnoms, nerijoje net žiemą negalima pamatyti didelių jų pulkų. Nerijos stirnos, nors žmogaus ir nevengia, bet juo per daug nepasitiki. Jeigu stebi jas iš toliau, jos tavęs tarsi nemato, bet vos pradedi eiti artyn, neskubėdamos pasitraukia. Kuršių nerijoje stirnos mėgsta vakare išeiti į kopų pakraštį ir ganytis retuose karklynėliuose. Žiemą stirnoms nerijoje stinga sultingų želmenų, todėl jos daugiau minta lapuočių šakutėmis.
Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir nerijoje, kiškis (Lepus europaeus) liko bailus. Jis slepiasi visą dieną, kad poilsiautojai jo nepastebėtų. Vakare, kai pajūris ištuštėja, kiškiai patraukia į pievutes, kur ganosi iki vėlumos. Žiemą, iškritus sniegui, matomi kiškių takų margumynai pajūrio kopose. Čia jiems karklų šakučių į valias. Nerijoje kiškių būtų dar daugiau, bet čia pat gyvena jų priešas - lapė, o ir kiaunė mažo kiškučio nepražiopso. Todėl ir gyvena nerijoje kiškių tiek, kiek jų turėtų gyventi natūralioje biocenozėje.
Lapių (Vulpes vulpes) Kuršių nerijoje irgi nereta. Tačiau dažniau ją pamatyti galima rudenį. Lapės pasiskirsčiusios neriją medžioklės plotais ir į savo teritoriją svetimos įsileisti nenori. Tik žiema galima pamatyti skirtingų lapių pramintus takus pajūryje ar Kuršių marių pakrantėse. Šis laikotarpis žvėrims gana sunkus. Jis ir nulemia šių plėšrūnų gausumą, nes vasarą ar pavasarį, o ypač rudenį, jos turi maisto gausiau negu lapės kituose Lietuvos vietovėse. Lapėms Kuršių nerijoje sąlygos puikiausios. Tarp kalninių pušaičių jos beveik nepasiekiamos.
Rečiau Kuršių nerijoje galima sutikti barsuką (Meles meles), usūrinį šunį (Nyctereutes procyonoides).
Iš smulkių plėšrūnų nerijoje gyvena kiaunės (Martes martes), šermuonėliai (Mustela erminea), žebenkštys (Mustela nivalis). Pamaryje įsikūrusios ondatros (Ondatra zibethica), kanadinės audinės (Lutreola vison Brisson), savo trobeles stato bebrai (Castor fiber L.). Jų kaimynystėje gyvena į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta ūdra (Lutra lutra).
Kartais nerijos pajūrio paplūdimiuose pasirodo jūrų žinduolis - ilgasnukis ruonis (Halichoerus grypus Fabricius). Tai taip pat Raudonosios knygos atstovas.
Smulkių žinduolių - pelių, pelėnų, šikšnosparnių rūšinė sudėtis nacionaliniame parke ištirta dar nepakankamai. Nerijos miškuose dažniausiai sutinkama geltonkaklė pelė (Apodemus flavicolis Melchior). Čia taip pat gyvena ir vieni mažiausių žinduolių - kirstukai (Sorex sp.). Šių vabzdžiaėdžių žvėrelių cypavimą galima išgirsti pamario krūmynuose. Kirstukas per parą suėda tiek, kiek pats sveria. Be maisto per kelias valandas žvėrelis žūva.
Kuršių nerijos nacionalinio parko niekada neapleidžia paukščiai. Kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja ežerai, nerijoje vis dar galima sutikti virš 300 paukščių rūšių.
Kuršių nerijos geografinė padėtis labai įdomi paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios - Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių, todėl nerijoje yra puikios sąlygos migracijų tyrimams. Šiuo metu čia veikia Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis. Kiekvieną rudenį Naglių gamtos rezervate iškeliami tinklai paukščiams gaudyti. Per vieną sezoną čia sužieduojama apie 10 - 11 tūkst. paukščių.
Pavasarinių, o ypač rudeninių migracijų metu galima pamatyti didelius kikilių (Fringilla), zylių (Parus) pulkus ir juos lydinčius paukštvanagius (Accipiter nisus). Danguje dažnai sklando suopiai (Buteo), pralekia ereliai žuvininkai (Pandion haliaätus), sketsakaliai (Falco subbuteo), lingės (Circus). Marių įlankėlėse būriuojasi įvairių rūšių antys (Anatidae), kragai (Podiceps), pailsėti sustoja mažųjų (Cygnus columbianus) ir giesmininkių (Cygnus cygnus) gulbių pulkai.
Rugpjūčio mėnesį pajūrio ir pamario paplūdimiuose laksto juodkrūčių bėgikų (Calidris alpina) būreliai, didžiosios kuolingos (Numenius arquata), griciukai (Limosa), jūrinės šarkos (Haematopus ostralegus) ir kitų rūšių tilvikai. Virš vandenų klykia juodosios (Chlidonias niger) ir upinės (Sterna hirundo) žuvėdros, ant molų ir smėlio kopų sutūpę ilsisi 5 rūšių kirai (Larus).
Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi juodosios antys (Melanitta nigra), nuodėgulės (Melanitta fusca), ledinės antys (Clangula hyemalis), narai (Gavia) ir kiti. Atvirose marių properšose būriuojasi didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės (Bucephala clangula), virš jų dažnai sklando jūriniai ereliai (Haliaätus albicilla).
Vasarą Kuršių nerijoje lizdus suka apie šimto rūšių paukščiai. Gegužės- birželio mėnesiais virš kopų ir apsauginio kopagūbrio čirena vieversiai (Alauda arvensis). Miškuose gieda kikiliai (Fringilla coelebs), pečialindos (Phylloscopus), liepsnelės (Erithacus rubecula), devynbalsės (Sylvia), strazdai (Turdus), ciksi įvairių rūšių zylės (Parus). Marių nendrynuose triukšmauja krakšlės ir nendrinukės (Acrocephalus), jauniklius veda ausuotieji kragai (Podiceps cristatus), didžiosios antys (Anas platyrhynchos), gulbės nebylės (Cygnus olor).
Juodkrantės apylinkėse įsikūrusi mišri pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonija. Tai viena iš didžiausių ir seniausiai žinomų kolonijų Lietuvoje. 2002m. joje perėjo 1981 didžiųjų kormoranų ir 525 pilkųjų garnių poros.
Nacionaliniame parke peri reti ir saugomi paukščiai. Mažiau žmonių lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Kasmet peri 2-3 poros. Miškuose peri ir juodasis peslys (Milvus migrans), aukštose pušyse įsikuria sketsakaliai (Falco subbuteo). Pajūryje ant smėlio kiaušinius deda jūriniai kirlikai (Charadrius hiaticula). Nerijos sengirėse ūbauja uldukai (Columba oenas).
Pilkosiose kopose ir ant apsauginio kopagūbrio galima sutikti kitur Lietuvoje retą dirvoninį kalviuką (Anthus campestris). Vasarą marių įlankėlėse plaukioja bene gražiausių Lietuvoje - urvinių ančių (Tadorna tadorna) poros su jaunikliais.
Bemiškiai plotai nacionaliniame parke užima 2922 ha. Tai daugiausia smėlynai, kurie sudaro apie 25 proc. bendros parko sausumos teritorijos.
Einant per Kuršių neriją vakarų-rytų kryptimi ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario. Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta.
Paplūdimio juosta jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos išmeta vis naujas smėlio mases, augalija įsitvirtinti nepajėgia. Bet jau šiek tiek toliau pradeda atsirasti druskingų dirvožemių augalai (halofitai): sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides), pajūrinė druskė (Salsola kali), baltijinė stoklė (Cakile baltica). Tai vienmetės ir daugiametės žolės su storais mėsingais lapais. Šie augalai pirmoji užtvara vėjo genamam smėliui.
Apsauginio kopagūbrio juostoje įveisti smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenarius) ir smiltyninės rugiaveidės (Elymus arenaria) sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys puikiai sutvirtina dideles smėlio mases. Jų kaimynystėje įsikuria pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), baltijinis pūtelis (Trogopogon heterospermus), skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Daugelis jų turi šiurkščius, plaukuotus ar vaško sluoksniu padengtus lapelius. Tai juos apsaugo nuo staigių temperatūros pasikeitimų. Jie išgarina mažiau vandens.
Apsauginio kopagūbrio rytiniame šlaite keroja muilinė guboja (Gypsophila paniculata). Čia sutinkama ir Lietuvos Raudonosios knygos atstovė pajūrinė zunda (Eryngium maritimum). Šie augalai turi ilgas šaknis, kuriomis pasiekia giliau esantį vandenį ir gerai įsitvirtina judriame smėlyje.
Sumedėjusių augalų ant apsauginio kopagūbrio pasitaiko nedaug. Čia galima pamatyti karklus, pavienes pušaites, miškininkų sodintus ir vėliau išplitusius raukšlėtalapių erškėčių (Rosa rugosa) sąžalynus. Dėl stiprių vėjų ant apsauginio kopagūbrio šie augalai nepasiekia savo natūralaus dydžio ir įprastos formos.
Už apsauginės kopos rytų kryptimi tęsiasi palvės smėlynai, toliau - kupstynė. Šiose juostose augalija įvairesnė. Palvėje auga smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens), pajūrinis eraičinas (Festuca arenaria), smiltyninė viksva (Carex arenaria), kalninė austėja (Jasione montana), paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum), juodoji varnauogė (Empetrum nigrum) ir kiti žoliniai augalai. Atokiau nuo jūros auga miškai: pušynai, beržynai, o užpelkėjusiose vietose - juodalksnynai.
Seniausi ir gražiausi miškai išlikę ant senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante ir Nida. Čia galima rasti 100-150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų. Juodkrantės apylinkėse gausiai veši reta Lietuvoje šiaurinė linėja (Linnaea borealis).
Didžiosios slenkančios kopos Dar 1938m. nebuvo sutvirtintos augalais. Pastaruoju metu neapaugusių vietų yra tik Grobšto bei Naglių gamtos rezervatuose, Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje. Likusi didžiojo kopagūbrio dalis apsodinta kalninės bei paprastosios pušies želdiniais, apaugusi žoline danga.
Reljefo įvairove pasižymi rytinė nerijos pakrantė. Marių raguose, kur smėlio pustymas nežymus, iš daugiamečių bei vienmečių žolių susidarė retoka veja. Marių krantus nuo ardymo saugo paprastųjų nendrių (Phragmites australis) juosta. Čia gausu drėgnų vietų bei vandeninių augalų: melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani), pelkinis duonis (Eleocharis palustris), pelkinė viksva (Carex acutiformis) bei kt.
Kuršių nerijos savitumą atsiskleidžia tai, kad čia įvairaus reljefo dėka susidaro mažos mikroklimatinės zonos. Jos leidžia įsikurti augalams, kurie nebūdingi smėlynams. Pavyzdžiui, Naglių rezervate, pilkųjų kopų vakarinėje papėdėje, nedideliame drėgname beržinėlyje auga saulašarė - tikra aukštapelkių gyventoja.
Didžioji dalis parko teritorijos apaugusi mišku, tai sudaro apie 70 proc. (6852 ha).
Daugiau kaip pusė medynų - sodinti žmogaus Kuršių nerijos nacionaliniame parke vyrauja spygliuočių miškai (80 proc.): parastoji pušis (Pinus silvestris), kalninė pušis (Pinus montana). Pastaroji pajūrio smėlynuose pradėta veisti apie 1850m. Jos tėvynė - Vidurio ir Pietų Europos kalnai. Palankesnėmis sąlygomis kalninė pušis išauga iki 10 m, o kopų viršūnėse - vos 1 m aukščio. Užpustyta smėlio ji dar kelis metus sugeba žaliuoti. Eglynai nacionalinio parko teritorijoje užima tik 68 hektarus.
Nacionalinio parko teritorijoje taip pat auga bankso (Pinus banksiana Lamb.), juodoji (Pinus nigra), veimutinė (Pinus strobus L.) murėjos (Pinus murrayana) bei kryminė (Pinus palasiana) pušys. Jos paplitusios mažomis grupėmis ir didesnių plotų neužima.
Lapuočių miškams tenka tik apie 20 proc. bendro sausumos ploto. Daugiausia tai natūraliai nerijos palvės juostoje išaugę beržynai (Betuleta) (1028 ha) su pušų priemaiša. Juodalksnynai (Alneta) užima dar mažesnį plotą - tik 206 ha. Kuršių nerijoje yra ir keli hektarai ąžuolynų (Querceta) bei uosynų (Fraxineta).
Be vietinių rūšių nerijoje auga ir nemažai introdukuotų (atvežtinių) augalų: trakinis (Acer campestre), platanlapis (Acer pseudoplatanus), totorinis (Acer tataricum) bei uosialapis (Acer negundo) klevai, paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.), pensilvaninis uosis (Fraxinus pensylvanica), paptastasis ligustras (Ligustrum vulgare) ir kt.
Kuršių nerija – unikalus gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio kompleksas Lietuvos ir Europos saugomų gamtos bei kultūros vertybių sistemoje.
Naglių ir Grobšto gamtos rezervatai sudaro apie 24% parko teritorijos ploto. Rezervatų tikslas – išsaugoti unikalius didžiojo kopagūbrio pustomų bei pilkųjų kopų kupstynės ir pajūrio palvės kraštovaizdžio kompleksus.
Naglių gamtos rezervato plotas – 1634 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus. Pagrindiniai saugotini objektai: Pilkosios (Mirusios) kopos, pajūrio ir pamario palvės bei kupstynės kompleksai; Raudonosios knygos ir kitų retųjų augalų gausios augimvietės; 4 buvusių užpustytų kaimų ir 2 senų kapinaičių vietos; senieji atpustomi dirvožemiai ir senųjų kopų liekanos; estetiškai vertingi peizažai. Dėl nuolat pasikartojančių stiprių vėjų Naglių gamtos rezervato baltosiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos, to pasakoje kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai.Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.
Grobšto gamtos rezervato plotas - 183 ha. Jis yra tarp Parnidžio kraštovaizdžio draustinio ir valstybinės sienos su Rusijos federacija. Rezervatas išsiskiria unikaliu kraštovaizdžiu bei savitomis reljefo formomis. Pagrindiniai saugomi objektai: didysis pustomų kopų kopagūbris, pajūrio palvės kompleksas, užpustytos Nidos gyvenvietės vieta. Grobšto gamtos rezervato „perliukas“ – Sklandytojų kopa, kažkada buvusi aukščiausia Kuršių nerijos kopa (70m.), bet veikiama stiprių rudeninių vėjų ji sumažėjo iki 50m.
Grobšto įlankos krante kopos yra išslėgusios marių mergelio, arba gitijos, sluoksnius, kurių aukštis vietomis siekia net du metrus. Marių mergelis ne kartą yra pasitarnavęs miškininkams, sodinant smėlynuose medžius. Rezervate saugomi vietomis atpustomi senųjų miškų stuobriai, Raudonosios knygos retų augalų augimvietės, pajūrio palvės kompleksas, estetiškai vertingi peizažai. Grobšto gamtos rezervate aptinkamos šios Lietuvos raudonosios knygos atstovų augimvietės: pajūrinės zundos (Eryngium maritimum L.), pelkinės šindros (Peplis portula L.), pajūrinės širdažolės (Centaurium littorale, Gilmour) ir tamsialapio skiautalūpio (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser). Rezervato teritorijoje peri jūrinis erelis (Haliaëtus albicilla L.) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), sutinkama nendrinė rupūžė (Bufo calamita).
Norėdami supažindinti lankytojus su Naglių gamtos rezervato Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, specialiai lankytojams, nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas Kuršių marių link. Jis įrengtas nuo automobilių stovėjimo aikštelės, 31 kelio Smiltynė-Nida kilometre.
1979 ir 1992 metais priimtos dvi pagrindinės ES gamtos apsaugos direktyvos - "Laukinių paukščių apsaugos" ir "Gamtinių buveinių ir gyvūnijos bei augalijos apsaugos" (dažniausiai vadinamos Paukščių ir Buveinių direktyvomis). Šios direktyvos numato retų, nykstančių ar dėl kitų priežaščių ypač vertingų buveinių ir augalų bei gyvūnų rūšių apsaugą. ES šalys narės numato direktyvose išvardintų rūšių apsaugą savo teritorijoje, parenka joms specialias saugomas teritorijas. Ši direktyva yra teisinis "Natura 2000" pagrindas.
"Natura 2000" - tai Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklas, padengiantis didžiąją Europos saugomų teritorijų dalį. Šis tinklas jungia trapiausias ir vertingiausias natūralias ES buveines bei rūšis, kurios ypatingai svarbios visos Europos biologinei įvairovei.
Saugomų buveinių tipai Kuršių nerijos nacionaliniame parke: 1150 Lagūnos; 2110 Užuomazginės pustomos kopos; 2120 Baltosios kopos; 2130 Pilkosios kopos; 2140 Kopų varnauogynai; 2170 Kopų gluosnynai; 2180 Medžiais apaugusios pajūrio kopos; 2190 Drėgnos tarpkopės; 2320 Pajūrio smėlynų tyruliai.
Kuršių nerijoje peri Europoje nykstančių rūšių paukščiai. Lietuva įsipareigojo išsaugoti jūrinio erelio (Haliaetus albicilla), lygutės (Lullula arborea), dirvoninio kalviuko (Anthus campestris) perimvietės pajūryje.
Baltijos jūros priekrantė ir šiaurinė Kuršių marių dalis ties Kuršių nerija yra svarbi migruojantiems bei žiemojantiems vandens paukščiams. Baltijos jūros priekrantėje žiemoja : nuodėgulės (Melanitta fusca), rudakakliai narai (Gavia stellata), didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), alkos (Alca torda) ir kitos ES saugomos rūšys. Kuršių marių šiaurinėje dalyje, migracijų metu, sustoja maitintis gausūs gulbių pulkai.
Žiemos metu stebimi mažieji kirai (Larus minutus), klykuolės (Bucephala clangula), mažieji dančiasnapiai (Mergus albellus), rudagalvės antys (Aythya ferina) ir kitos paukščių rūšys.
Šaltuoju metų laiku ši teritorija svarbi didžiųjų dančiasnapių ir jūrinių erelių žiemavietė.
Tuo tarpu ilgiausias Vokietijos paplūdimys tęsiasi apie 40 kilometrų ir net neturi pavadinimo. Jis plyti šiaurės vakaruose – Zylto (Sylt) salos pakrantėse, netoli pasienio su Danija.
Visgi yra tikinčių, kad ilgiausias pasaulyje paplūdimys yra ne kur kitur, o Prancūzijoje. Esą jis tęsiasi visa Atlanto vandenyno pakrante – nuo Žirondos (Gironde) žiočių Prancūzijoje iki pat Ispanijos pasienio iki užima 255 kilometrus. Deja, šis paplūdimys negali pasidžiaugti ištisais smėlynais.
