Ar niekada nesvajojote išsinuomoti, pavyzdžiui, 20 hektarų ežerą, mėgėjiškai žūklei? Tai Jums gali kainuoti viso labo simbolinį 20 litų mokestį per metus, tačiau, sutikite, ne vienam tokia suma kelia šypseną. Aplinkosaugininkai ir savivaldybių atstovai tikina, kad šis mokestis yra simbolinis, nes vandens telkinio nuomininkas privalo įvykdyti kitus reikalavimus, pavyzdžiui, įžuvinti vandens telkinį ir taip kaina pastebimai išauga. Tačiau dalis aplinkosaugininkų sutinka, kad kaina neatitinka tikrovės, ypač tada, kai tų reikalavimų nuomininkas nevykdo.
Beje, netyla ir piliečių kalbos, kad galimybę nuomotis vandens telkinius Lietuvoje, reikėtų visai uždrausti, nes ekonominė nauda iš to minimali, o pati sistema - ydinga.
Lietuvoje vandens telkinius galima skirstyti į tris grupes: valstybinius, išnuomotus ir privačius.
Aplinkos ministerijos (AM) Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas GRYNAS.LT pasakojo, kad Lietuvoje yra apie 3 tūkst. ežerų, kurių plotas siekia daugiau kaip pusė hektaro, apie 2 tūkst. tvenkinių ir apie 10 tūkst. mažų upelių, upių, ilgesnių kaip 10 km, yra 733 upės.
Taigi iš 3 tūkst. ežerų išnuomota apie 1100. Lieka apie 1900 „neįdarbintų“ ežerų. O dauguma valstybinių upių neišnuomotos, nuomininkai prižiūri 43 upių atkarpas.
Norėdami nusakyti trečiąją grupę, privačius vandens telkinius, galėtume remtis 2008 metų Žemės ūkio ministerijos pateikiamais duomenimis, pasak kurių, Lietuvoje buvo užregistruoti 158 privačių vandens telkinių savininkai. Jeigu žvelgsime statistiškai, tai 63 Utenos apskrities ežerais rūpinasi privatūs asmenys, Vilniaus – 25; Kauno – 13; Klaipėdos – 12; Panevėžio – 11 ir t.t.
Pasak V. Graičiūno, šiuo metu Žemės ūkio ministerija neprivalo ir neturi skelbti duomenų apie privačius vandens telkinius, todėl ši statistika nėra nuolatos atnaujinama, tačiau jis spėjo, kad šiuo metu privačių vandens telkinių savininkų galėtų būti apie kokius 200.
Be kita ko, privatūs vandens telkiniai, kurie priskirti 3 grupei, tai tie, kurie nėra dirbtiniai, pavyzdžiui, kūdros, tvenkiniai, kadangi nei Žuvininkystės, nei Mėgėjiškos žūklės įstatymas nereglamentuojama žvejybos jose. Jų bendras plotas 2008 m siekė apie 1300 hektarų.
Kaip išsinuomoti vandens telkinį?
V. Graičiūnas pasakojo, kad norintys išsinuomoti vandens telkinį, visų pirma, dalyvauja aukcione.
„Pirmiausia rengiamas uždaras aukcionas, t.y. tarp tų asmenų, kurių žemė „prieina“ prie vandens telkinio ar jo apsauginės juostos. Jei tokių asmenų neatsiranda, rengiamas atviras aukcionas.
Reikia pridurti ir tai, kad buvęs žūklės ploto naudotojas turi teisę gauti leidimą naudoti žūklės plotą be aukciono, jeigu nuomojo tą vandens telkinį ir baigėsi nuomos laikotarpis. Tokiu atveju, leidimas pratęsiamas, jeigu nuomininkas laikėsi leidimo naudoti žūklės plotą, nustatytų sąlygų.
Vyriausybės nutarimu nustatyta kaina be aukciono, yra simbolinė – apie 1 litą metams už hektarą. Arba, pavyzdžiui, Merkio upės 1 kilometro kaina 1 litas metams“, – apie taisykles pasakojo vyras.
„Paslėpta“ tikroji nuomos kaina
Tačiau, pasak pašnekovo, ši simbolinė kaina žymiai išauga, kai pradedame rūpintis išsinuomotu vandens telkiniu.
Žūklės ploto naudotojui kainuoja žuvų įveisimas (įžuvinimas), jų apsauga, informacinių stendų įrengimas ir t.t.
Pasiteiravus, ką mano apie vandens telkinių nuomos kainas, kurios tarsi simbolinės, V. Graičiūnas nesiryžo to vertinti vienareikšmiškai.
„Kaina yra, kokia yra... Nežinau ar tai gerai. Iš tiesų, kiekviename versle reikalingi pinigai. Čia irgi savotiškas verslas, yra žvejybos organizavimas. Šiuo verslu gali užsiimti bet kas.
Gal net pritarčiau nuomonei, kad kainos per mažos. Tačiau tam reikėtų išsamesnio paaiškinimo.
Savivaldybėms yra suteikta teisė atleisti nuomininką nuo šio, kad ir simbolinio mokesčio, tai jie daro savo sąskaita. To esmė – „atlaisvinti“ jo turimas lėšas ne tam mokesčiui susimokėti, o tam, kad jis įveistų daugiau žuvų, saugotų vandens telkinį, skirtų lėšų ir pakankamą dėmesį mėgėjiškos žūklės organizavimui.
Jeigu žūklės ploto naudotojas išsinuomavęs vandens telkinį minimaliai juo rūpinasi, retkarčiais įžuvina, nesaugo, tada iš tiesų, ši nuomos kaina, kai už nuomininką moka Savivaldybė, arba ir tai, kad kaina yra labai maža, netenka prasmės. Tokio mokesčio administravimas kažin ar nekainuoja daugiau negu pats mokestis. Naudos iš to mažai“, – konstatavo pašnekovas.
Vandens telkinių nuoma – tik mėgėjiškai žūklei
Remiantis Aplinkos ministerijos duomenis, 2008 metais Lietuvoje iš viso verslinei žūklei, kai leidžiama vandens telkinyje žvejoti su tinklais, buvo nuomojama iki 100 vandens telkinių, o mėgėjiškai – apie 800. Tačiau situacija pasikeitė ir dabar vandens telkinį galima išsinuomoti tik mėgėjiškai žūklei.
„Dabar verslinei žvejybai vandens telkiniai nebenuomojami ir pagal Žuvininkystės įstatymo kelių straipsnių pakeitimus, visos nuomos sutartys, galiojusios verslinei žvejybai, pasibaigė 2009 metų sausio 1d.
Tačiau šiems žūklės ploto naudotojams buvo suteikta teisė žvejoti versliniais įrankiais iki šių metų, nustatant limitus verslinei žvejybai. Šiuo metu Seime buvo priimtos Mėgėjiškos žūklės įstatymą lydinčios Žuvininkystės įstatymo pataisos, kuriose numatyta, kad mažesniuose, kaip 200 hektarų vandens telkiniuose verslinė žvejyba bus galima tik gaudyklėmis arba specializuota seliavų ir stintelių žvejyba. Ši žvejyba bus gerokai apribota“, – pabrėžė pašnekovas.
Nuomininko įsipareigojimų rinkinys
Anksčiau išsinuomavęs vandens telkinį, nuomininkas privalėjo rengti poilsiavietes, kitaip rūpintis vandens telkiniu, tačiau tvarka, pasak V. Graičiūno šiek tiek pasikeitė.
„Nuomininkas įsipareigoja įveisti žuvis, saugoti jas, pastatyti informacinius stendus, kur būtų galima įsigyti leidimus. Jeigu rudenį bus priimtas Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymas, tai nė vienas negaus leidimo naudoti žvejybos plotą, kuris dabar iš leidimo naudoti žūklės plotą, bus keičiamas į leidimą naudoti žvejybos plotą, kol nepateiks visų duomenų, reikalingų elektroniniams leidimams išduoti.
Ateityje tie elektroniniai leidimai bus, bet alternatyva visada išliks – galimybė iš vandens telkinio naudotojo įsigyti popierinį leidimą, kuriuos jis bus įpareigotas išduoti“, – apie įsipareigojimus kalbėjo V. Graičiūnas.
Nuomininkų nenoras rūpintis
Aplinkosaugininkai privalo vandens telkinius, patikrinti kartą per 2 metus, tačiau jeigu gaunami pranešimai, kad nuomininkas kažką pažeidžia, nesilaiko tvarkos ir įstatymų, tai tikrinama dažniau. V. Graičiūnas sutinka, kad būtų gerai, kad aplinkosaugininkai tikrintų dažniau, tačiau tai susiję su finansiniais ir laiko ištekliais, kurie dažnai būna riboti.
Paklaustas, kokios didžiausios problemos ar pažeidimai kyla su vandens telkinį išsinuomavusiais asmenimis, V. Graičiūnas išsakė pačius svarbiausius.
Sudėtinga prižiūrėti, ar nuomininkas išsinuomavęs vandens telkinį, juo ir atitinkamai rūpinasi, pavyzdžiui įžuvina, rūpinasi žuvimis.
Be kita ko, aplinkosaugininkams keblu apkeliauti daugiau kaip 1 tūkst. Lietuvoje išnuomotų ežerų. Pasak pašnekovo, „inspektoriai tikrina vandens telkinius, o ypač tuos, kurių žūklės ploto naudotojai atrodo mažiau patikimi. Taip pat reikalaujami žuvų įsigijimo dokumentai, jeigu jų nėra, tai niekas tokio įžuvinimo neįskaito ir neleidžia to telkinio apskritai įžuvinti. Tai lyg apsidraudimas, kad procesas (įžuvinimas) vyksta.“
Kita svarbi problema – leidimų išdavimas. Yra dalis mažų vandens telkinių ne tokių reikšmingų, kai nuomininkai neišduoda mėgėjiškos žūklės leidimų, o tai yra pažeidimas ir jeigu inspektoriai jį užfiksuoja, žūklės ploto naudotojas yra baudžiamas. Jeigu per metus yra skirtos kelios administracinės nuobaudos arba 2 privalomi nurodymai, kurie neįvykdomi, leidimas naudoti žūklės plotą gali būti anuliuotas.
Problemų kyla ir su informaciniais stendais. Visi žūklės ploto naudotojai skundžiasi, kad jų įrengiami informaciniai stendai išbūna labai neilgai, žūklės mėgėjai juos sulaužo, sugadina, išmeta ir t.t.
Paskutinis dalykas, kurį akcentavo pašnekovas yra tai, kad anksčiau leidimus žūklės ploto naudotojai išduodavo už kitokią kainą, nei dabar yra nustatyta įstatymo tvarka (anksčiau Vyriausybės).
„Žūklės ploto naudotojai įsigudrina nustatyti kitokią kainą: prideda platinimo, kitokias išlaidas ir t.t. Tačiau yra nustatyta maksimali kaina, kurios negali viršyti žūklės ploto naudotojas. Anksčiau tuo būdavo manipuliuojama. Tačiau dabar nustatyta, kad už 5 litus galima žvejoti 2 paras ir negali būti kitaip.
Žūklės ploto naudotojas negana to, kad išdavęs brangesnį leidimą leidžia žvejoti taip, kaip taisyklėse neleidžiama, pavyzdžiui, žvejoti lydekas draudžiamu laiku ir pan. Tai vieni iš grubiausių pažeidimų“, – atkreipė dėmesį V. Graičiūnas.
Vandens telkinį išsinuomodavo visam gyvenimui
Anksčiau būdavo galima išsinuomoti vandens telkinius ne mažiau kaip 10-čiai metų.
V. Graičiūnas pasakojo, kad pasitaikydavo ir tokių, kurie išsinuomodavo 99 metams ar daugiau kaip 100-ui metų. Dabar, keičiant leidimus naudoti žūklės plotą ir žvejybos plotą, niekam nebebus išduotas leidimas išsinuomoti vandens telkinį daugiau kaip 10 metų.
Kas be ko, leidimo galima atsisakyti bet kuriuo metu, nutarus, kad nuomininkas nebenori nuomotis vandens telkinio.
V. Graičiūno teigimu, visi žūklės ploto naudotojai kaip vienas sutariamai nuogąstauja, kad jie tik iš idėjos nuomojasi vandens telkinius, ne dėl pinigų.
„Tai jeigu tik iš idėjos, tai tik iš tos pačios idėjos niekas netrukdo net ir neišsinuomavus, tą vandens telkinį įžuvinti, rūpintis juo, pakrantėmis ir t.t., ką daro įvairios organizacijos, pavyzdžiui, povandenininkai. Jie įžuvina valstybinius vandens telkinius, kurie neišnuomoti ir juose žvejoja.
Nebūtinai reikia vandens telkinį išsinuomoti ir, sakykime, daryti tai iš idėjos. Galima iš idėjos daryti ir jo neišsinuomavus“, – samprotavo pašnekovas.
Apie vetuotą įstatymą: teisi ir Prezidentė, ir Seimas
Šių metų birželio pabaigoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seimo priimtus Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimus vetavo, kadangi mano, jog tai apribotų mėgėjiškos žūklės galimybes.
Kita įstatymo pakeitimo yda, kaip teigė Prezidentė, įstatyme numatyta galimybė patiems privačių telkinių savininkams reguliuoti kainas už leidimus, išduodamus žvejoti tuose privačiuose telkiniuose, kuriuose žuvų ištekliai savininkams nepriklauso. Jie priklauso visiems žmonėms.
Be šių pastabų, Prezidentė pažymi, kad pataisos uždraudžia žvejų mėgėjų organizacijoms nuomoti vandens telkinių plotus, telkinių priežiūrą patikint tik ministerijoms. Vandens telkinių priežiūrą patikėjus tik valdininkams, iš esmės gali nukentėti gamta ir žmogaus interesai.
Paklaustas, kaip vertina Prezidentės žingsnį vetuoti Seimo priimtus Mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimus, V. Graičiūnas teigė, kad Prezidentė iš principo yra teisi, bet teisi ir kita pusė – Seimas.
„Kad upes nuomoti reikia, tai nėra jokios abejonės. Tačiau tos upės nuomojamos ne taip, kaip reikėtų jas nuomotis, tas irgi tiesa. Abi pusės teisios.
Kai 1993 metais buvo išnuomota nevisiškai skaidriai, tai tos korupcinės bambagyslės niekaip nenukertame, per beveik 20 metų. Niekas negali man paaiškinti, kodėl Nemuno upės atkarpa Jurbarko, Šakių rajonų savivaldybių ribose gali būti nuomojama, o jau Tauragės rajono savivaldybės ribose nebegalima... Kaip ir, pavyzdžiui, Neris, Kauno raj. savivaldybės ribose gali būti nuomojama, o Jonavos, Vilniaus raj. ribose ta pati Neris nebegali būti nuomojama.
Tai vėlgi „pritraukta“ prie konkretaus žūklės ploto naudotojo ir tai eina metai iš metų. Turbūt kitaip mes iš to neišbrisime. Vieną kartą reikia nukirpti tą bambagyslę.
Bet Prezidentė iš principo teisi – vandens telkinius reikėtų nuomoti, tik nežinau ar taip“, – konstatavo V. Graičiūnas.
Su prezidentės vertinimu, kad vandens telkinių priežiūrą patikėjus tik valdininkams, iš esmės gali nukentėti gamta ir žmogaus interesai, sutiko ir pašnekovas. Jis teigė, kad privačią iniciatyvą į žuvinimo apsaugą įtraukti reikia, dėl to niekas neabejoja, tačiau ar tai vyksta gerai, kelia tam tikras abejones.
Pasiteiravus, ar būtų galima konstatuoti, kad naujosios Mėgėjiškos žūklės įstatymo pataisos yra ydingos, V. Graičiūnas nesiryžo to konstatuoti.
„Negerai yra tikrai viena: nuostata, kuri susijusi dėl laisvo tinklinių įrankių pardavinėjimo. Mes būtume galėję tai kontroliuoti atidžiau. Šiuo metu, žvejybinį tinklą gali nusipirkti bet kas, bet kur.
Šio įstatymo pataisos būtų suteikusios įgaliojimus Aplinkos ministerijai nustatyti tvarką, išduoti leidimus tinklų pirkimui, pardavimui, jeigu, sakykim, turite verslinės žvejybos įmonę. Jeigu tokios įmonės neturite, tai kam Jums tas tinklas? Tai viena nuostata, dėl kurios gaila, o kitos palauks“, – svarstė pašnekovas.
Siūlo uždrausti nuomotis vandens telkinius
Nemaža dalis žmonių mano, kad galimybė nuomoti valstybinius Lietuvos vandens telkinius turėtų būti uždrausta. Taip mano ir „Baltijos turto vertinimo agentūros“ vadovas Gintautas Šatkauskas, kuris užsiima ir vandens telkinių įvertinimu. Jo teigimu, „puikus“ pavyzdys galėtų būti Rusija.
Istoriškai, nuo amžių žmonės žvejojo kur nori, juk niekas „nepastatė“ to ežero, tvenkinio, tai yra gamtosauginis dalykas, taip sutverta. O dabar atsiranda kažkoks savininkas... Šiame veiksme nėra jokios logikos. Man keista, kad kažkoks Lietuvos pilietis negali prieiti prie ežero, negali žvejoti.
Šalia yra labiau išsivysčiusi valstybė – Lenkija. Joje nė vienas ežeras nėra privatizuotas ir nė vienas neišnuomotas, nėra tvorų prie paežerės“, – savo mintis išsakė pašnekovas.
Pasiteiravus, ką mano apie tai, kad kiek daugiau kaip 1 tūkst. Lietuvos ežerų išnuomota, G. Šatkauskas negailėjo kritikos.
„Tai yra labai blogai. Kas susiję su gamtos reikalais, nacionaliniais parkais, ežerais, upių pakrantėmis... keista, jeigu tvora vos ne iki pat kokios Neries išdygsta. Na ir kaip?
Nuoma turėtų būti uždrausta įstatymų, kadangi ekonominė nauda iš to – minimali. Valstybė gali apmokestinti žvejų mėgėjų bilietus. Laisvas pilietis, laisvoje valstybėje negali žvejoti kur nori? Čia pat atsiranda kažkokie ežerų „savininkai“, ežerą apstatę vos ne kameromis ir dar jį tariamai įžuvina... Labai tuo abejoju. Ši sistema yra ydinga“, – apmaudo esama padėtimi neslėpė vyras.
