Danvile, Ohajo valstijoje (JAV) kadaise stovėjo sena trobelė šalia ežero. Žmonės pasakojo, kad jai buvo daugiau nei 150 metų. Trobelę susipirkęs žmogus nebuvo patenkintas, kad teks gyventi po kiauru stogu ir prie plyšių sienose, todėl nusprendė ją susitvarkyti, bet nepakeisti ją supusios auros. Rezultatas – amišų arba skandinavų namus primenanti troba: ekologijos, modernumo ir dizaino mišinys, rašo inhabitat.com.
Buvusi trobelė buvo atstatyta panaudojant karkasinės statybos principus. Toks statymo būdas – vienas seniausių pasaulyje. Jau tūkstantmečius žmonės stato karkasinius namus, nes taip efektyviau ir lengviau nei mūrijimas. Darbus atlikusi „OakBridge“ kompanija giriasi, kad skirtingai nuo savo konkurentų, jie karkasus gamina ir surenka nenaudodami staklių, o rankomis. Tiesa, statybininkai karkasines dalis jungia šiuolaikinėmis plieno detalėmis, bet iš esmės konstrukcija yra laikoma tvaria, nes panaudotas rankų darbas ir statybose nenaudota šimtų metalinių, plastikinių, tvirtinimo, sandarinimo ir kitų detalių - tik pačios būtiniausios. Vadinasi, statybose buvo sutaupyta daug išteklių, nenaudotos staklės, reiškia, kad nereikėjo ir tiek daug elektros energijos.
Prie namo, taip pat buvo prijungta ir buvusios trobelės kopija – rąstinis namukas. Jo dydis ir forma – lygiai tokie patys, kokie buvo, tik senus sutrūnijusius rąstus pakeitė nauji. „OakBridge“ teigia, kad kokybiškai pastatytas ir prižiūrimas karkasinis namas gali stovėti mažiausiai 150 metų, kol jam prireiks rimto remonto.
Akmeninis pamatas buvo beveik neliestas, tik keliose vietose pataisytas, kad atlaikytų kiek sunkesnį namą. Plačius langus dengia klojimo vartus primenančios langinės. Šviesos ir erdvės viduje netrūksta, kaip ir gražių aplinkinių vaizdų.
Namo vidus puikiai dera su jo išore. Interjeras pasižymi modernumo ir praėjusių laikų mišiniu. Nors elektroninių prietaisų čia netrūksta, visgi jie neužgožia senosios trobelės dvasios ir jautiesi lyg gyventum kaip tavo protėviai gyveno.
-Gamtosauga-
Tvarios statybos pavyzdys. Rinkdamiesi tvarius statybos būdus mes prisidedame prie aplinkos išsaugojimo, išteklių ir energijos taupymo.
Faktai
Tvarioji architektūra
Siekiant supažindinti visuomenę su ,,žaliąja“ architektūra, naujomis technologijomis ir medžiagomis, visame pasaulyje vyksta parodos, kuriose eksponuojamos įvairios inovatyvios idėjos: ekologiški daiktai, avalynė, drabužiai, baldai, ,,žalių“ pastatų projektai, miestų vizijos.
Tvarus vystymasis - šiandienos norų tenkinimas, nekenkiant ateities kartoms. Naujos sistemos suliejimas su esama didžiąja ekologinės sistemos struktūra sukurtų geresnes gyvenimo sąlygas, sustiprintų ekonomiką, tolimesnį pasaulio vystymąsi. Pasaulyje siekiama, jog pastatas, gyvenvietė, miestas būtų projektuojami kaip gyvi organizmai. Visa ko vartojimas turi vykti rotacijos principu - tai atsinaujinančių energijos šaltinių išgavimas, naudojimas, perdirbimas.
Kiekvienam architektui svarbu analizuoti diegiamas naujoves, novatoriškus sprendimus jo laikmečio kontekste, mokėti juos tinkamai taikyti. Atsinaujinančios energetikos specialistai nuolat primena, kad didžiausi planetos energijos ištekliai - atsinaujinanti natūrali energija. Natūralūs planetos gyvavimo procesai yra valdomi tokios energijos, apie kurią iki šiol negalvota kaip apie ,,normalią“ energiją: saulės šviesa, vėjas, vanduo, gravitacija, potvyniai ir hidrologiški ciklai. Šios gamtinės energijos kiekiai yra didžiuliai, ir tai yra vienintelė energija, kuri yra atsinaujinanti.
Modernios architektūros stiliaus atsiradimą ir raidą labiausiai veikė tuometinės pramonės ir technologijų laimėjimai. Pastatai įgijo bruožus, primenančius viską nuo fabrikų iki dirižablių, turbinų, karbiuratorių, okeano lainerių, raketų ir kosminių stočių - žodžiu apėmė visą spektrą asociacijų, bet tik nesusijusių su pačia Žeme. Šios mašinų amžiaus įtakos turi vieną bendrą dalyką. Jos reprezentuoja švaistūnišką iškastinio kuro naudojimą ir technokratinį bei antropocentrinį požiūrį į žmogaus būstą.
Net ir patys geriausi tvarios architektūros kūrėjai patiria tuos pačius iššūkius - kaip pastatuose suderinti aplinkai draugiškas technologijas, išteklių tausojimą ir estetiką. Pastatų ilgaamžiškumas slypi ne vien statybinių medžiagų ar inžinerinių sprendimų patvarume, ne vien funkcionalume ar gyventojų poreikių išpildyme, bet ir jų estetiniame grožyje.
Tvarus vystymasis
Pagrindiniai tvaraus vystymosi komponentai yra ekonomika, visuomenė ir gamtinė aplinka. Naudojant neatsinaujinančius gamtos ir ypač energijos išteklius, į aplinką patenka daugiausia teršalų, kurie sąlygoja pagrindines vietinio, regioninio ir pasaulinio masto aplinkos problemas tarp kurių yra miestų smogai, rūgštieji lietūs, klimato atšilimas. Kalbant apie aplinkos talpumo ribas dažnai nurodoma, kad mokslo ir technikos pažanga bei naujausios technologijos sudaro galimybę žymiai padidinti aplinkos talpumą.
Ekonomikos sektorius bendrąja prasme turėtų atlikti dvi itin svarbias funkcijas: tenkinti materialius žmonių poreikius, palaikyti švarią bei sveiką aplinką.
Vienas pagrindinių oro taršos šaltinių yra būstų apšildymui sunaudojama 25 - 30% energijos. Tvaraus vystymosi požiūriu itin svarbu sustiprinti visuomenės pastangas apsaugant gyvybiškai svarbius gamtos resursus. Tvarus vystymasis - tai ekonomikos, visuomenės ir gamtinės aplinkos darni sąveika, kur kiekvienas iš šių trijų elementų yra lygiavertis ir vienodai svarbus. Šios sistemos principų praktiškas pritaikymas yra būdas užtikrinti ilgalaikių žmonijos poreikių patenkinimą.
Tvariosios gyvenamosios architektūros vertinimo kriterijai (normatyvai)
Norint apibrėžti sąvoką tvarioji architektūra, visos išsivysčiusios pasaulio šalys sudarinėja projektavimo vadovus, vertinimo sistemas, metodus į kuriuos atsižvelgus architektai, projektuotojai, dizaineriai kuria gyvenamąją aplinką. Forma turi išreikšti žinias. Objekto forma susidaro iš žinių ir technologijų, kurias architektas turi įgauti prieš pradėdamas kūrybos procesą.
Pagrindinės pasaulyje vyraujančios tvariosios architektūros vertinimo programos yra: BRE Environmental Assessment Method (trumpinys BREEAM) UK;The Leadership in Energy and Environment Design(trumpinys LEED), JAV; Žalioji žvaigždė (ang. Green Star) (Australija) ir HQE (Prancūzijoje), pasyvus namas (Vokietija, Austrija). Tarptautiškai pripažintos aplinką tausojančių pastatų vertinimo metodų sistemos, orientuotos į energijos saugojimą, vandens naudojimo efektyvumą, CO2 emisijos mažinimą, vidaus gyvenimo kokybės gerinimą ir išteklių valdymą, bei jų tikslingą vartojimą.
Pasyvus namas - pastatas, kurio normalios vidaus temperatūros (20° C) palaikymas ištisus metus nereikalauja aktyvaus energijos naudojimo. Pagrindinis reikalavimas tokiam namui, kad energijos suvartojimas pastato šildymui ir vėdinimui neviršytų 15 kWh vienam kvadratiniam metrui per metus. Tai reiškia, jog nereikia brangiai kainuojančių šilumos siurblių, šildymo katilų, radijatorių ar kitokių šildymo bei vėsinimo prietaisų, bei juos aptarnaujančių vamzdžių bei laidų. Vienintelis būtinas inžinerinis įrenginys – vėdinimo rekuperatorius su didelio efektyvumo šilumokaičiu, kuris panaudoto vidaus oro šilumą naudoja tiekiamo oro šildymui, o esant reikalui, pašildo orą papildomai elektra. Pasyvus namas efektyviai panaudoja energiją. Gyventi tokiame name reiškia būti nepriklausomam nuo energijos išteklių kainų. Pasyviajame name šilumos energija gaunama ne aktyviai, iš vienokių ar kitokių energijos šaltinių, o pasyviai – ją taupant. Tokiam naujai pastatytam namui reikia apie 80–90 % mažiau šilumos, palyginti su sąnaudomis tradicinės statybos name.
Tvariosios architektūros vertinimo kriterijai, metodai, vadovaujantis pripažintais pasauliniais pavyzdžiais, turėtų būti kuriami kiekvienoje valstybėje, bei kiekviename regione, atsižvelgiant į gamtinius, ekonominius, kultūrinius savitumus. Taip būtų užtikrintas kokybiškos architektūros projektavimas.
