Pietų Korėjos Yeosu mieste šiuo metu viešintis ir trečiadienį Lietuvos paviljone dvi fotografijų parodas atidarantis kūrėjas dalinasi įspūdžiais iš naujausių kelionių, atskleidžia artimiausius darbus užsienyje ir Lietuvoje, išsako nuomonę apie pokyčius lietuvių mąstyme.

- Į Pietų Korėją atvykote po pusės metų trukmės ekspedicijos. Gal galėtumėte plačiau apie ją papasakoti?

- Lapkričio viduryje pajudėjau iš Vengrijos į Rytų ir Himalajų kelią. Dirbau Kambodžoje, Tailande, pernai pradėjau su Indijos čigonais naują fotografijų seriją. Radžistane (viena iš Indijos valstijų – red.past.) dar vasarį kamavausi tarp visų tų vadinamųjų spalvų festivalių, dar vadinamų kuolų festivaliais, net sulaužiau kamerą besigindamas nuo čigoniukų (Indijoje P.Normantą buvo užpuolę pinigų prašę vaikai – red.past.).

Vėliau, kovo viduryje, kai atšilo, nuvykau į Himalajus. Visada pavasarį, kai baigiasi žiema, arba rudenį iki žiemos pradžios gyvenu ir fotografuoju Himalajuose. Buvau ten gal jau kokį penkioliktą, šešioliktą ar septynioliktą kartą. Sustiprėjau ir lipau į Anapurnos bazinę stovyklą Nepale, pavyko truputį atsigauti. Korėjoje esu jau mėnuo. Su labai puikiu žmogumi, buvusiu lietuvių aktoriumi Bo Hoengu Kęstučiu Marčiulynu, kuris čia jau gal dvylika metų Korėjoje vienuoliauja, aplankėme gal kokius penkis šešis svarbius Korėjos vienuolynus – XIV amžiaus, XV amžiaus. Jis mane palikdavo keliom dienom vienuolyne – ar trim dienom, ar savaitei, paskui vėl atvažiuodavo, permesdavo į kitą vietą.

Korėjoje turėti Rytų praktiką, kurią aš jau dvidešimt treji metai turiu, nėra lengva. Šioje šalyje mažai kas iš vietinių žmonių kalba angliškai, yra labai mažai informacijos turistams. Ir turistų tiek mažai aš turbūt niekur nemačiau - jokioje Rytų šalyje. Bene pačioje rimčiausioje Korėjos šventykloje Bulguksa per dieną mačiau gal kokius 5-8 turistus. 

Korėjiečiai – labai keista tauta. Aš nenoriu dabar tvirtinti, kad tai labai bloga tauta ar labai puiki. Iš tikrųjų korėjiečiai yra ne tokie atviraširdžiai, atviralapiai kaip, sakysim, Himalajų tautos arba indai.

Gyvenau ne taip toli nuo „Expo“ miestelio – kokie 200 kilometrų į Rytus. Šventykloje Joguesa aš prabuvau gal šešias dienas. Mačiau vieną didesnę grupę turistų, o šiaip per dieną tik vieną kitą žmogų. Labai džiaugiuosi, kad vis dėlto su Kęstučio pagalba padariau pusantro tūkstančio fotografijų.

Mano fotografijų veikla Rytuose yra labai konkreti ir specializuota. Korėja jau penkiolikta budistinė valstybė, kurioje dirbau, dar liko trys keturios, kuriose planuoju dirbti. Pagal susitarimą lapkričio mėnesį su Lietuvos paviljono komisaru ponu Romu Jankausku atvykau čia atidaryti savo parodą. Tai jau toks finalinis akordas pusės metų kelių, kelionių, įvairiausių ieškojimų, bandymų, sėkmių ir nesėkmių. Lapkritį R.Jankauskas pakvietė, kad pasaulinėje „Expo“ parodoje Pietų Korėjoje galėčiau parodyti savo darbus – parodas „Neringos kopų gimimą“ (1981-1983 metai – red.past.) ir „Kryžių kalną“ (1984-1988 metai – red.past.).

- Ar pirmą kartą lankotės Korėjoje?

- Jau daug metų norėjau į savo budistinių šventyklų kolekciją įtraukt Korėjos svarbiausias šventyklas, bet tai yra labai brangi šalis. Sutapo pakvietimas iš „Expo“ pasirodyti su personaline paroda, ir vienuolio Kęstučio pakvietimas - pamatęs mano paskutiniąsias išleistas knygas - „Auksinį Budos vėją“, knygą apie Butano karalystę, jis pasakė: atvažiuok, mes galėsim padėti. Ir tikrai žmogus padarė daugiau negu buvo pažadėjęs. Korėjoje aš norėčiau išleisti vieną knygą apie Budos gyvenimą, bet korėjiečių mentalitetą perkasti per mėnesį vargu ar pavyko. Galbūt dėl šitos medžiagos, priklausomai, kokia bus jos kokybė – dėl tų 1500 kadrų, kuriuos padariau, šią kelionę dar pakartosiu kokį sykį.

- Ir visgi kokie įspūdžiai apie Pietų Korėją? Kokia tai kultūra?

- Su išvadomis neskubu, bet iš tikrųjų tai yra kaip šaltas dušas po Nepalo, po Indijos. Ten gyvenantys žmonės yra atviri, daugelis gerai moka anglų kalbą, o čia, Korėjoje, buvo tikrai labai nelengva.

Dzenbudistinėse šventyklose, kuriose buvau, buvo keista - čia žmonės amžinai nuleidžia galvas, amžinai atšoka, amžinai atsitraukia. Vienuoliai pas kuriuos gyvenau viename name, gretimais durys, tiesiog pagal tam tikrus jų kanonus net nesisveikindavo – nusilenkdavo ir viskas: mandagumo gestas buvo padaromas. Korėjiečiai – labai keista tauta. Aš nenoriu dabar tvirtinti, kad tai labai bloga tauta ar labai puiki. Iš tikrųjų korėjiečiai yra ne tokie atviraširdžiai, atviralapiai kaip, sakysim, Himalajų tautos arba indai.

Ten net pervargsti nuo dėmesio. Jeigu neturi kokių komercinių išskaičiavimų, žmonės nori draugauti. O Korėjoje, ir ypač Seule, žmonės parodo (Paulius sukryžiuoja rankas ir taip atkartodamas parodo korėjiečių naudojamą ženklą - red.past.), kad nemoka kalbos ir neįvyksta nieko. Pirmą kartą gyvenime kelionėje aš nepadariau daugiau kaip kokių keturių portretų – ir tai buvo vaikai. Parsivežu grynai tokią architektūrinę medžiagą apie šventyklas – iš lauko, iš vidaus. Paskui tą medžiagą perdirbęs matysiu.

- Lankėtęs prekybos centruose, turguose, ar skiriasi žmonės? Ar jie irgi panašūs į tuos vienuolius, kuriuos minėjote ar visgi yra skirtumai?

- Būnant provincijoje žmonės bijo tau į akis pažiūrėti, galvą pakelti nuo žemės. Provincijoje gyvena, aišku, seni žmonės.

Seule aš buvau keturias penkias dienas – ten šiek tiek linksmiau. Tačiau žmonių uždarumas ir sostinėje labai jaučiasi. Jeigu kavinėje ar valgykloje - kokioje Kambodžoje ar Šri Lankoje - žmonės domisi iš kur žmogus atvykęs, čia, Korėjoje, atsiduri keistoje izoliacijoje. Bet tai nereiškia, kad korėjiečiai yra nesvetingi. Tačiau ta jų etika – aš nenoriu labai išsiplėst, nes per mėnesį susitikau su daugeliu žmonių – tas jų bendravimo ratas čia man viskas yra žinoma. Tačiau aš negaliu daryti išvadų. Čia reikia kalbėti žmogui, kuris bent metus pradirbęs, Korėjoje pragyvenęs.

- Šiuo metu (interviu vyko gegužės 13 d. – red.past.) esate „Expo“ parodoje ir jau spėjote aplankyti ne tik Lietuvos, bet ir kai kurių kitų šalių paviljonus. Kokie Jūsų įspūdžiai apie kitų šalių paviljonus?

- Dar tik vakar paroda atsidarė, aplankiau man tokius artimiausius paviljonus kaip Kambodžos, Vietnamo, kuriose šalyse gyvenau ilgiau ar mažiau. Buvau užėjęs ir į Vakarų Europos vieną kitą paviljoną.

Per daug visur yra video projekcijų. Per daug yra mirguliavimų. Užtektų centrinėje „Expo“ gatvėje arba praėjime. Kad jau lazeriais nuklotas visas dangus, tos visos kintančios medžiagos, amžinai viskas verčiasi žemyn galva, deformuoti, iškreipti veidai ar peizažai – neleidžia žmogui susikoncentruoti. Aš nesu toks, mano galva, senas ir konservatyvus, kad taip jau nepriimčiau visų naujienų, bet jos nepalieka jokios išliekamosios vertės – ar atmintyje, ar žmogaus sąmonėje. 

Per daug visur yra video projekcijų. Per daug yra mirguliavimų. Užtektų centrinėje „Expo“ gatvėje arba praėjime. Kad jau lazeriais nuklotas visas dangus, tos visos kintančios medžiagos, amžinai viskas verčiasi žemyn galva, deformuoti, iškreipti veidai ar peizažai – neleidžia žmogui susikoncentruoti.

Tiesiog kaip man sakydavo toks geras bičiulis – vat sako vakar peržiūrėjau penkis tūkstančius fotografijų ir tik trys buvo labai geros. Tai aš paklausiau to labai gero žmogaus – o tos trys labai geros, tai kokios? Na sako, aš nebeprisimenu, reiktų vėl žiūrėti iš naujo. Tai sakau: nors pasakyk, ar tai portretai, ar peizažai – žmogus neatsimena tokioje gausybėje judančių objektų, informacijų.

Na, kad ir jaunas žmogus su gera informacine kortele smegeninėje – aš nežinau, ar kas taip fundamentaliai gali įsigerti į žmogaus atmintį. Kai yra nuolatinis koks nors triukšmas, kitimas, bėgimas ir tai man palieka liūdesį širdyje, amžinų vertybių kaip ir nebesimato.

- O ar buvo paviljonas kuris vis dėlto patraukė Jūsų dėmesį?

- Kol kas aš neaplankiau nei dvidešimties, nei trisdešimties paviljonų. Tačiau į tuos penkis šešis, kur užėjau, pavyzdžiui, rusai koncentruojasi į savo tenais Arktiką, dėl kažkokių strateginių taktinių turbūt sumetimų rodo, gana išsamiai povandeninius laivus – neaišku, ką jie čia nori nustebinti ar išgąsdinti. Kol kas aš negaliu turėt tvirtos nuomonės. Bet pagrindinė nelaimė – kad žmonija skuba, tuo tarpu, kai nereiktų skubėti.

Aš rašau eilėraščius, noriu tyloje pamatyti kažkokį veiksmą. Aš žiūriu užlipęs į Everesto vos ne bazinę stovyklą – 4,5 kilometrų aukštyje, kai reikia aklimatizuotis, kaip auga javas – nuo ryto lig vakaro. Ir kartais matai, kaip jis milimetru paūgėjo arba nepaūgėjo.

Šičia gi tokios valstybės. Nežinau, ką (parodoje – red.past.) rodo Japonija. Žmonija nebesiremia fundamentaliais dalykais – savo senąja kultūra. Labai nepatiko australų paviljonas. Siaubingai. Eini centrine sale, kažkokia lankstyta forma, kažkokia juosta, plokštė, ant kurios mirguliuoja. Ji gali taip pat sėkmingai centrinę salę atstovauti bet kurią valstybę – Šveicarija, Amerika, Vokietija, tiesiog yra suniveliuota žmonių pažiūra į informaciją – svarbu, kad kažkas judėtų ir tai atrodo gerai.
O kokie motyvai, kokie pagrindai, kokia išliekamoji vertė?

- Šiek tiek prakalbote apie kūrybą. O kaip gimsta jūsų eilės, jūsų kūriniai? Vieną savo kūrinį esate išleidęs tokį, kuris, kiek girdėjau, yra patekęs net į rekordų knygą?

- 2005-aisiais rudenį su viena leidykla išleidom 10,4 metrų ilgio knygą – mano haiku, novelės ir fotoalbumas, tai Lietuvos rekordų knygoje ji yra užregistruota.

Aš rašau sunkiai. Fotografuoju žymiai lengviau. Kaip jau minėjau, Korėjoje yra neprastai sunku žmones fotografuoti. Gal 4-5 vaikų veidus turiu iš viso – pusantro tūkstančio fotografijų kolekcijoje tai yra nepaprastai mažai. Kokioje Indijoje gali per dešimt minučių ar per pusę valandos tiek padaryti.

Aš rašau sunkiai ir tikrai į kiekvieną žodį įdedu tiek energijos, kad tas žodis arba haiku svertų bent jau toną, dvi, geriau, kad ir penkias, kurie geriau taip pasiseka.

Šiek tiek esu pavargęs nuo fotografijos. Džiaugiuosi, kad pirmą kartą buvau pastebėtas Lietuvos valstybės, Vyriausybės. Tai pirmas rimtas pakvietimas, kaip sakoma išstoti po Lietuvos vėliava – tai „Expo 2012“.

Mano amžiuje – esu išleidęs dvylika albumų, aplankęs jau penkioliktą budistinę valstybę. Himalajuose jaučiuosi kaip Žemaitijoje. Vis dar laukdavau kokių rimtesnių pasiūlymų. Ačiū Dievui, kad tai atsitiko (P.Normantas kalba apie kvietimą surengti dviejų fotografijų parodas Lietuvos paviljone – red.past.).

- Dažnam lietuviui išgirdus Pauliaus Normanto vardą, kyla klausimas: iš kur Normantas gauna pinigų kelionėms? Ar tai yra santaupos, o gal gaunate lėšų iš privačių rėmėjų? Juk dabar jau 36-erius metus keliaujate.

- Apie tiek laiko – su viskuo, su pertraukom. Baigiau Vinco Kapsuko universitetą (dabartinis Vilniaus universitetas – red.past.), nors aš jį vadinau kalėjimu Vinco Kapsuko. Nuo 1975 metų aš visą laiką kelyje – panašiai tiek metų yra. 

Jeigu aš moku už nakvynę penkis dolerius, tai yra labai daug mano kišenei, stengiuosi išvažiavęs į kaimus dar pigiau įsikurt.

Dabar jau ketvirtą ekspediciją darau į kreditą, į skolą. Ir kuo toliau, tuo mažiau galiu nusipirkti savo Rytų Azijos meno muziejui eksponatų, tuo mažiau galiu leisti sau kur nors įsikurti kokiame nors geresniame viešbutyje ar pravažiuot kokiu turistiniu autobusu. Sunkiai taupydamas, lįsdamas į skolas tęsiu savo darbą Rytuose ir Himalajuose. Atskridau į Korėją iš Nepalo – Nepalas, pavyzdžiui, per kokius penkis metus pabrango viskas trigubai. 300 procentų. Taip kad ekspedicijos yra brangios, net gyvenant šuniškom sąlygom. Kitiems atrodo, kad aš tose ekspedicijose galiu pasiilsėt. Jeigu aš moku už nakvynę penkis dolerius, tai yra labai daug mano kišenei, stengiuosi išvažiavęs į kaimus dar pigiau įsikurt.

Eilę metų iš Lietuvos negaunu jokios paramos.

- O tarkim mecenatai, Lietuvos arba užsienio verslininkai, ar jie Jus paremia?

- Prieš penketą šešetą metų tikrai paremdavo, ypač knygų leidybą. Noriu akcentuot, kad dar prieš tris metus keli UAB‘ai (bendrovės – red.past.) nupirko mano naujausios knygos po 100-200 egzempliorių, tą knygą aš išleidau su Dailės akademijos leidykla – „Auksinis Budos vėjas“ apie keturias valstybes. Tokioje formoje dar buvo rėmimas, bet dabar tai aš nežinau, kaip tęsis visi tie Rytų projektai, nes Rytai brangsta, o sponsorių ir rėmėjų mažėja.

- Ar keliaudamas po pasaulį sutinkate tokių klajoklių kaip Jūs – Jūsų likimo brolių?

Aš sutinku žmonių, kurie, pavyzdžiui, du metus keliauja apie žemės rutulį. Tačiau jie nedirba, jie turistauja. O iš tikrųjų tokių žmonių, kurie mano amžiuje suktųsi po pusę metų, kažkokioje kavinėje ar viešbutyje nepasitaikė sutikti.

Kartais sutinku vieną kitą fotografą. Pernai Hwagyesa pavasarį buvo keli amerikiečiai – ten buvo Tibeto parlamento rinkimai. Su kolegom pašnekėjom, bet jie atvažiuoja mėnesiui, trim savaitėm. Vieni atvažiuoja už savo pinigus, kitus siunčia žurnalai, laikraščiai. Tiek galiu pasakyti apie žmones, kurie ilgiau išvyksta iš namų.

O šiaip tai žmonės bastosi – pavyzdžiui, net dabar rusai išnuomoja kur nors Maskvoje arba Sankt Peterburge savo butą ir kol yra nuomininkai – iš tų 500-800 dolerių gali mėnesį pragyventi, ar Tailande, ar Nepale, ar Indijoje. Tokių žmonių, kurie neturi rimtų tikslų, aš jų daug sutinku.
O Rytai brangsta, vyksta sūpuoklių, svyruoklių taisyklė – vis dėlto Rytai irgi nori dabar geriau gyventi. Tada iš to auksinio milijardo atims tą viso gyvenimo brangumą ir džiaugsmą.

- Neseniai Lietuva minėjo 8-ąsias narystės Europos Sąjungoje metines. Ar pastebėjote kokių esminių pokyčių lietuvių galvose, mąstyme, ar narystė transatlantinėse struktūrose kažką davė Lietuvai? Gal tapome labiau liberalesni?

- Blogąja prasme lietuviai tikrai yra europiečiai – ta nužmogėjimo, šaltumo prasme. Einama vokiečių, anglų pėdomis. Žmonės nebeturi šilumos. Ir kas blogiausia noriu pabrėžt, ką visuomet sakau, kad nebėra meilės.

Tik kitose tautose, kitose valstybėse, kad ir Vengrijoje - galiu atsakingai kalbėt apie savo antrą tėvynę - nedaug berasi žmonių veiksmuose, akyse ar širdyse, bet nėra galbūt tiek daug pavydo. Ir yra mažiau neapykantos. 

Iš tikrųjų lietuviai yra labai kategoriška tauta. Ir tą aš matau ir jaunimo tarpe. Toks yra lietuvių mentalitetas ir užsienyje būnant jeigu sutinki tautiečius tai geriausia matosi.

Iš tikrųjų lietuviai yra labai kategoriška tauta. Ir tą aš matau ir jaunimo tarpe. Toks yra lietuvių mentalitetas ir užsienyje būnant jeigu sutinki tautiečius tai geriausia matosi.

Blogąja prasme mes jau kokie penki šeši metai europiečiai. O privilegijų Europos Sąjunga naujoms narėms ir nedavė. O senosios piktnaudžiavo kaip graikai ar ispanai parama ir štai Europos Sąjunga bus viena iš trumpiausių man atrodo bus viena iš trumpiausiai egzistavusių žmonijos istorijoje imperijų.

- Kada planuojate sugrįžti į Lietuvą ir ar galėtumėte pasidalinti artimiausiais planais?

- Per Himalajus aš jau greit atsitrauksiu į Europą, ten vėl praradinėsiu savo nervus, ir sveikatą, ir laiką.

Birželio pabaigoje tikrai būsiu Lietuvoje, nes Vilniaus savivaldybė bando atidaryti Rytų Azijos meno muziejų – dabar jis šiek tiek pervadintas – Azijos meno muziejumi
.
Man liko tikrai ne tiek daug. Po šešių mėnesių kelionės esu nuvargęs, tačiau išsilaižęs žaizdas, atsigavęs, bandysiu išleisti iki lapkričio mėnesio knygą apie Budos gyvenimą žemėje – „Keturios Budos pėdos“. Mano antrai knygai prakalbą parašė Dalai Lama, čia yra pirmoji (P.Normantas rodo ant stalo išdėliotas knygas – red.past.) išleista Helsinkyje prieš aštuoniolika metų, tai įpareigoja ieškot rėmėjų ir galbūt surasiu. Viena leidykla spaustuvė man kažką rašė, kad nedidelį rėmimą jau gavo – mes dirbam su ta leidykla, jau keletą leidimų esame atspausdinę.

Birželio viduryje dar turiu atidaryti Briuselyje, Europos Parlamente, parodą apie Indijos ir rytinės Vengrijos čigonus. Paroda laukia jau, kaip sakoma, pusę metų savo eilės. Ir kai tik atidarysiu parodą, grįšiu į Lietuvą ir gal net visą vasarą dirbsiu prie tų dviejų temų – prie Budos knygos su Dalai Lamos prakalba, ir Rytų meno muziejaus atidarymu.

- O paskui vėl planuojate patraukti į Rytus?

- Kitų metų gegužį jau norėčiau ketvirtą kartą lipti į Everestą „atžymėti“ savo tam tikrą apskritą sukaktį (tada P.Normantui bus 65-eri – red.past.), tam tikrą jubiliejų. Bet keliausiu jau trumpiau, nes vis lendu į skolas. Keliausiu kokius keturis mėnesius.

Vengrai pakvietė kitų metų sausio viduryje Niu Delyje atidaryti dar vieną parodą. Ji bus turbūt jau šeštoji Indijos sostinėje – norėčiau parodyti (P.Normantas rodo knygą – red.past.) ir išleistą knygą Niu Delyje apie Butano karalystę - prancūzų ir anglų kalbomis prieš pusantrų metų išėjo. Šitoje kelionėje ieškojau leidyklų, bet knygų rinka keičiasi, mano draugai, sakykim, iš Tailando, Bankoko ar Indijos leidyklų yra visiškai ant bankroto slenksčio. Tad dabar, kaip sako liaudis, dirbk nedirbęs, bet nedidelė javapjūtė laukia artimiausiais metais.