Ankstų šeštadienio rytą pažadina SMS žinutė: „Hey, tai varom šian į žygį? Žiauriai gražus oras!“ Greitai šoki iš lovos, griebi palapinę, miegmaišį, įsimeti į kuprinę kelis sumuštinus, termosą su karštą arbata, šiltesnį megztinį, lietpaltį (dėl viso pikto) bei dar kelis daiktelius ir išbėgi pro duris.
Tai gali pasirodyti kaip neįtikėtinas studentiško savaitgalio ryto scenarijus. Tačiau tik ne tiems, kurie bent retkarčiais prisijungia prie Vilniaus universiteto žygeivių klubo (VUŽK) kelionių. Be to, tai tik savaitgalio žygelis – žygeiviai žiemą-vasarą keliauja ir į šiek tiek sudėtingesnius žygius bei ilgesnes ir nuotykių kupinas keliones, pavyzdžiui, po Krymą, Karpatus, Kaukazą. Grupelė VU žygeivių neseniai slidėmis perčiuožė Grenlandiją. Jovita Vileikytė, buvusi VUŽK prezidentė, atskleidžia girdėjusi, jog kita grupelė dabar rengiasi kelionei į Antarktidą ir džiaugiasi, kad net iki tokio lygio galima išaugti klube.
Vis dėlto pašnekovę žavi ir žymiai paprastesnės žygeivių pramogos, pavyzdžiui, naujametinis plaukimas Nerimi baidarėmis. Jie įvairiai pasipuošia baidares – būna apsikarsto žibintais, pasiima eglutę. Šypsodamasi pašnekovė prisimena, kad tokie plaukimai dažnai susilaukia vilniečių dėmesio ir rūpesčio. Paprastai plaukiama nuo Verkių vandens malūno iki Žvėryno tilto. Taip pat labai smagus Jovitai atrodo rudeninis valčių žygis po Aukštaitijos ežerus.
Arčiau gamtos
Kadangi klubas yra atviras, į VUŽK žygius keliauja ne tik VU studentai, bet ir jau baigę universitetą, kitų aukštųjų mokyklų studentai ar netgi moksleiviai. „Dažnai būna, kad šeimas jau sukūrę į žygius pasiima ir savo vaikus – kad jie nuo mažens gyventų sveiką gyvenimo būdą, būtų arčiau gamtos“, – džiaugiasi J. Vileikytė.
Taip pat, anot Jovitos, studentui labai padeda tai, kad VUŽK pigiai nuomoja dalykus reikalingus kelionėse, pavyzdžiui, miegmaišius, kilimėlius, palapines ar slides. Ji pastebi, kad dažnai studentas, atvažiavęs studijuoti į Vilnių iš kito miesto, su savimi tokių dalykų nepasiima. Taipogi klube galima nemokamai išbandyti laipiojimo sportą, mat jame yra kopimo sienelė.
Buvusi klubo prezidentė pabrėžia, kad niekas klube nieko neuždirba. Pasak Jovitos, universitetas klubo neremia.Lėšų skiria tik daliai laipiojimo treniruotėms reikalingos įrangos įsigijimui. Paprastai studentai keliauja savo lėšomis.
Žygeivškas gyvenimas
Pasak buvusios VUŽK prezidentės, klubas organizuoja kasmetinius tradicinius renginius. Taip pat būna užsienio kelionių, kurių metu kopiama į kalnus, o tai reikalauja jėgų ir patirties. Tačiau, anot jos, klubo viduje susidariusios tam tikros grupelės: vandenininkai, organizuojantys plaukimus, laipiotojai, kurie užsiima kalnų kelionėmis ar sportiniu laipiojimu uolomis, taip pat yra dviratininkai, o žiemą dar ir slidininkai. J. Vileikytė pastebi, kad vienas žmogus gali keliauti su keliomis skirtingomis grupelėmis. Taip pat į tą patį žygį vieni gali eiti pėsčiomis, o kiti – važiuoti dviračiu skirtingu maršrutu. Po to visi susitinka vienoje vietoje.
Tokiose klube užgimusiose pavienėse grupelėse dažnai ir gimsta idėjos nutrūktgalviškiausioms kelionėms kaip, pavyzdžiui, slidėmis perčiuožti Grenlandiją.
„Ketvirtadieniais mes susirenkame klube ir plepame, dalinamės patirtimi iš kelionių. Tai dažnai padeda mums sugalvoti, kur norėtume nukeliauti, kaip tai padaryti, padeda rasti bendraminčių“, – tęsia J. Vileikytė.
Pašnekovė pastebi, kad į ketvirtadieninį susirinkimą ar žygį atsinešti savo gaminto maisto, gėrimų, sakykim, pyrago ar naminės giros, yra, galima sakyti, nerašytas susitarimas. „Tačiau negaliu pasakyti, ar čia žygeiviai tai propaguoja, ar tiesiog į žygeivius ateina tokie žmonės, kuriems tai patinka“, – šypsosi ji.
Svarbi žygeiviams yra ir ekologija. „Jeigu plaukiame baidarėmis, beveik visada žygeiviai iš upės renka šiukšles – toks yra vidinis susitarimas. Pavasarį visada plaukiame Muse. Ten visada surenkame labai daug šiukšlių“, – pasakoja mergina. Tačiau specialiai jokių ekologinių akcijų VUŽK neskelbia.
Žygeivystė – rezistencijos forma
7-9-ame dešimtmečiuose susiformuoja stiprūs žygeivių judėjimai, kuriems buvo svarbios ne tik kelionės – jie siekė atgaivinti ir skleisti senąsias lietuvių liaudies tradicijas. Jie žygių metu atstatinėjo, tvarkė ir prižiūrėjo Lietuvos praeities paminklus, pilkapius, alkakalnius, piliakalnius, prie jų šventė Jonines, minėjo Vėlines ir kitas tradicines šventes, minėjo praeities žymių žmonių jubiliejus, metines, rengė paskaitas apie Lietuvos istoriją ir kultūrą, rinko tautosaką, užrašinėjo liaudies dainas ir jų melodijas, tas dainas dainavo, rengė koncertus, šoko liaudies šokius bei populiarino tautines tradicijas.
Žygeivių judėjimas gimė Vilniaus universiteto turistų klube septintajame dešimtmetyje ir legaliai veikė vos keletą metų. Judėjimas 1971 m. buvo. uždraustas, dalyviai buvo persekiojami KGB, o kartais pakviečiami ir į „pokalbius“, prieš aktyvistus imtasi represijų. Todėl žygeiviai iki pat Atgimimo veikė pogrindžio sąlygomis.
Iš galybės žygeivių darbų galima būtų išskirti itin įsimintinus, tokius kaip lakūno Stepono Dariaus gimtinės išsaugojimas ten supilant milžinkapį. T. Šidiškis „Liaudies kultūroje“ rašo, kad milžinkapis buvo supiltas rankomis per 3 dienas žliaugiant lietui, o vėliau išpiltos žemės atvežtos iš visų etnografinių Lietuvos regionų bei įkasta kapsulė su „Lituanicos“ nuolaužomis. Negalima pamiršti ir kaip žygeiviai lankydavo Baltarusijos ir Sibiro lietuvius siekdami palaikyti tautinę dvasią, platindavo lietuvišką spaudą. Taip pat jie lankydavo kovų už Nepriklausomybę paminklus, tvarkė savanorių kapus. „Iš viso Lietuvos žygeiviai savo jėgomis pastatė daugiau kaip 50 paminklų 1863 m. sukilėliams, partizanams, Lietuvos karininkams, žuvusiems prie Norilsko, tremtiniams, knygnešiams ir kitus”, – rašo T. Šidiškis. Už tokią savo veiklą žygeiviai dažnai ir susilaukdavo saugumo susidomėjimo.
Lietuvoje veikė ne viena žygeivių organizacija – tokios egzistavo įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, ne tik tuometiniame Vilniaus valstybiniame universitete, bet ir Kauno politechnikos bei medicinos institutuose, Vilniaus dailės institute ir kt. Taip pat aktyvūs buvo Panevėžio žygeiviai ir kt. Nepriklausomybės akto signataras Vidmantas Povilionis savo muose „Liaudies kultūroje“ pasakoja: „Berods 1967-ųjų pabaigoje pradėjau lankytis KPI Elektrotechnikos fakulteto Žygeivių klube. Nuo to laiko beveik kiekvieną penktadienį išvažiuodavome į žygius, o grįždavome sekmadienį vakare, kartais ir pirmadienio rytą tiesiai į paskaitas. Visi laisvadieniai ir sovietiniai „prazdnikai“ praleisti laukuose ir miškuose.” Jis prisimena: „Per Simono Daukanto, Dariaus ir Girėno minėjimus suvažiuodavo žmonės iš įvairių vietų, ir mums atrodė, kad mūsų buvo daug. Bet būdavo gal 300-400, visi vieni kitus pažinojom... Tais laikais susitikę žygiuose dalindavomės informacija – žinodavome viską, kas vyksta Lietuvoje.”
Kartu su žygeiviais dažnai veikė ir kiti judėjimai ar klubai, pavyzdžiui, romuviečių ar kraštotyrininkų.
Nutolo nuo kultūros
Anot J. Vileikytės, dabar klubui labai svarbios tradicijos, tačiau galima pastebėti, jog labiau linkstama prie sporto. „Dabar dainos ir šokiai užima ne tokią svarbią vietą žygeivių gyvenime kaip anksčiau, o, pavyzdžiui, laipiojimas tapo gana svarbus“, – pastebi žygeivė. „Taigi galima sakyti, kad žygeivių klubas sportiškėja. Klubas tam tikra prasme yra gyvas organizmas – juk jį sudaro žmonės, kurie keičiasi, tad keičiasi ir pats klubas“, – mano Jovita. Pasak jos, klubo viduje yra svarstoma, ar žygeiviai turi judėti ta kryptimi, į kurią savaime krypsta nariai ar stengtis laikytis klubo tradicijų. „Jei organizuojame žygį, būtinai į programą įtraukiame ir vakaronę su šokiais. Kultūrine programa dažniausiai turi pasirūpinti organizatoriai, o sporto iniciatyvos dažnai kyla iš žygio dalyvių. Dabar turime tikrai mažiau idėjinių kultūrinių renginių nei anksčiau, o ir nedaug belikę tų, kurie organizuotų tokius renginius. Vis dėlto prieš 4-erius metus atsirado kasmetinis tradicinis dainų vakarą“, – dėsto buvusi VUŽK prezidentė.
Tačiau jei organizuojame žygį, būtinai į programą įtraukiame ir vakaronę su šokiais, o prieš 4-erius metus, kai pajutome kultūrinių renginių stygių, įvedėme kasmetinį tradicinių dainų vakarą“, – dėsto buvusi VUŽK prezidentė.
J. Vileikytė išduoda, jog klubo viduje diskutuojama ir dėl narystės įvedimo: „Iki šiol to nebuvo, tad narystės įvedimas šiek tiek keistų laisvo klubo lankymo idėją. Tada mūsų nariams tektų būti „suskaičiuotais“, o tai būtų neįprasta. Dabar bene kiekvienas interesantas yra mūsų klubo narys.“ Jos nuomone, su tuo susijusi kita niekaip nesibaigianti diskusija – būti atviriems ir masiškiems ar ne. Jovita pastebi, kad ši problema atsirado pasikeitus informacijos skleidimo priemonėms.
„Pavyzdžiui, seniau klubas buvo atviras, bet informacija buvo perduodama tik iš lūpų į lūpas ar nespalvotais skelbimais fakultetuose. Vėliau atsirado mūsų el. paštų konferencija, prie kurios gali prisiregistruoti bet kas, tačiau vien jau registraciją į konferenciją yra bent šioks toks žmogiško intereso parodymas. Dabar atsirado dar ir Facebook grupė, kur labai paprasta prisijungti. Ten mūsų grupė turi apie 600 narių. Didžiajai daliai jų mes esame eilinė organizacija su eiliniais event`ais, – mano mergina. – Atsiranda tokių žmonių, kurie į renginius atvyksta kaip į linksmą „tūsą“ gamtoje, kur galima pigiai pasilinksminti, dažnai nelabai žinodami, kas tie žygeiviai. Dėl to renginiai kartais praranda žygeivišką jaukumą ir dalis mėgstančių jį nebedalyvauja renginiuose.“
Tačiau pamirštame visas prieštaras – juk mes kelyje. Neriame į miško tankmę paskui vedlį, paragavusį, regis, kiekvieno Lietuvos takelio.
