Kasmet Europos Sąjungoje (ES) iššvaistoma apie 89 mln. tonų maisto. Tai sudaro apie 180 kg maisto vienam žmogui. Paradoksalu, tačiau 79 milijonai ES piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, o net 16 milijonų yra priklausomi nuo maisto labdaros. Svarstoma, kad jei nebus imtasi jokių rimtų veiksmų, iki 2020 m. ES iššvaistyto maisto bus dar daugiau – jo kiekis gali išaugti iki 126 mln. tonų.
Apie maisto švaistymo problemą ES šalyse, Lietuvos vaidmenį ir galimus sprendimo būdus GRYNAS.lt kalbėjosi su Europos parlamento nare Radvile Morkūnaite.
Sausio 19 d. Europos Parlamentas (EP) pritarė rezoliucijai ,,Kaip išvengti maisto švaistymo: ES maisto grandinės veiksmingumo gerinimo strategijos“. Joje raginama imtis skubių priemonių mažinti maisto švaistymą. Be kita ko, europarlamentarai ragina numatyti ES ir valstybių lygmens priemones, kurios iki 2025 m. leistų sumažinti maisto švaistymą perpus.
Priimtoje rezoliucijoje siūloma įteisinti dvigubą maisto produktų galiojimo termino žymėjimą: iki kada produktas gali būti parduodamas ir iki kada – vartojamas. Tai turėtų būti efektyvi priemonė prieš maisto švaistymą.
- Rezoliucijoje siūloma įteisinti dvigubą maisto produktų galiojimo termino žymėjimą: iki kada produktas gali būti parduodamas ir iki kada – vartojamas. Kokią realią įtaką tai turės maisto švaistymui?
- Taip vadinamas dvigubas galiojimo termino žymėjimas – datos, iki kurios produktas gali būti realizuojamas, ir datos, iki kurios jis tinkamas vartojimui, nurodymas. Produktas, kuris galbūt jau yra praradęs prekinę išvaizdą, ne visuomet yra nebetinkamas vartojimui. Taigi tokie produktai, kuriuos parduotuvės dėl pasibaigusio termino išmestų, galėtų būti atiduodami ar mažesne kaina parduodami maisto trūkumą jaučiantiems žmonėms, kuriems prekinė išvaizda nėra svarbi.
- Kasmet ES iššvaistoma 89 mln. tonų maisto per metus (apie 180 kg vienam žmogui). Kiek šis skaičius, turint mintyje 89 mln. tonų iššvaistyto maisto, svarstant hipotetiškai, galėtų sumažėti?
- Kalbant apie skaičius ir statistinius duomenis, reikia suprasti, kad visada galime tikėtis tam tikrų netikslumų ar paklaidos dėl netinkamai, netiksliai pateiktų duomenų. Tačiau jei žiūrėtume į tokius skaičius, kokie yra šiandien, galima drąsiai teigti (atsižvelgiant į mažiausiai švaistančių šalių rodiklius), kad ES maisto švaistymas galėtų būti sumažintas bent jau perpus. Tokiu būdu bent 44 mln. tonų maisto galėtų būti skiriami įvairioms programoms, kad būtų remiami maistu tie 43 mln. žmonių ES, kurie kas antrą dieną negali deramai maitintis ir patiria maisto stygių.
- Didžiausi iššvaistyto maisto kiekiai turėtų būti didžiausiose ES šalyse, mat besivystančios šalys stengiasi ir geba sunaudoti maisto produktus. Ar tikrai vyrauja tokios tendencijos?
- Iš tiesų, daugiausiai iššvaistyto maisto tenka didžiosioms ES šalims, tokioms kaip Didžioji Britanija (daugiau nei 14 mln. tonų), Vokietija (daugiau nei 10 mln.), Prancūzija (daugiau kaip 9 mln. tonų), Nyderlandai, kurie lyginant pagal gyventojų skaičių – yra 6-8 kartus mažesnė valstybė, švaistomo maisto kiekiais – taip pat neatsilieka (beveik 9,5 mln. tonų per metus).
Tikrieji ,,švaistūnai“ labiausiai išryškėja, apžvelgiant vienam gyventojui tenkantį iššvaistyto maisto kiekį. Čia neabejotini lyderiai – Nyderlandai, kur kiekvienam gyventojui per metus tenka 566 iššvaistyto maisto kilogramai (tokias išvadas galima daryti remiantis Europos Komisija (EK) atlikta studija dėl maisto švaistymo). Mažiausiai maisto ES iššvaisto Graikija ir Malta, tačiau jų tikrai negalėtume pavadinti besivystančiomis. Šalyse, kurios šiandien atitinka besivystančių statusą (ir tai tikrai ne ES valstybės) maistas išties vartojamas tausiau, čia jo vienas gyventojas iššvaisto vos 6-11 kg per metus.
- Kodėl vyrauja tokia didelė maisto švaistymo diferenciacija tarp skirtingų ES šalių?
- Įvardinti tikslias priežastis, tikriausiai būtų sudėtinga, juk jas sąlygoja ir vartojimo kultūra, ir maisto kokybės standartai bei reikalavimai, keliami maisto produktams. Be viso to, dar labai svarbu atkreipti dėmesį, kad skirtingose valstybėse maisto švaistymas dominuoja skirtinguose segmentuose, štai minėtuose Nyderlanduose didžioji dalis iššvaistoma dar iki tol, kai jis pasiekia vartotojus, t.y. gamybos procese, tai leidžia spėlioti apie tam tikrus standartus, griežtus realizavimo terminus ar perprodukciją. O štai Graikijoje, kuri iššvaisto mažiausiai, didžiausią atsakomybę turėtų prisiimti galutinis vartotojas, nes didžioji dalis maisto iššvaistoma būtent namų ūkiuose, o ne gamybos proceso metu.
- Ar Lietuvoje maisto švaistymas – opi problema? O jeigu šiame kontekste bandytume lyginti save su savo artimiausiais kaimynais (latviais, estais, lenkais)?
- Šiuo atveju būtų galima sakyti paprastai – esame vidutiniai švaistūnai. Jei ES vidurkis yra 180 kg vienam žmogui, tai kiekvienam lietuviui tenka apytiksliai 170 kg iššvaistyto maisto per metus. Tuo tarpu lenkai ir estai atitinkamai iššvaisto po 235 ir 269 kg maisto. Mažiausiai iššvaistoma Latvijoje, kur vienam gyventojui tenka 91 kg per metus. Tiek mūsuose, tiek pas kaimynus, mažiau iššvaistoma namų ūkiuose ir daugiau – gamybos procese, dar iki tol, kai produktai pasiekia galutinį vartotoją.
- Žvelgiant iš aplinkosaugos pusės (užterštumas, šiltnamio efektas ir t.t.), kokios didžiausios bėdos kyla, kuomet maistas švaistomas tokiu stambiu mastu?
Štai, pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio sektorius tebėra vienas didžiausių Baltijos jūros teršėjų. Antra vertus, nesuvalgytam maistui patekus į buitinių atliekų sąvartynus, kyla papildoma tarša – visų pirma dėl puvimo metu išsiskiriančių dujų, kurios, vietoje to, kad būtų panaudojamos naudingai, prisideda prie šiltnamio efekto. Šiuo metu ES linkstama požiūrio link, jog įgyvendinant bet kokias veiklas, būtų laikomasi išteklių tausojimo ir aplinkos apsaugos požiūrio. Tačiau, žinoma, kuo daugiau maisto iššvaistoma, tuo didesnis ir neigiamas maisto gaminimo poveikis aplinkai.
- Nebetinkamas maistas išmetamas, o jo tvarkymo ir apdorojimo išlaidos didelės. Tad ar smarkiai ES narės „pralošia“ finansiškai, o ne tik svarstant tiek aplinkosaugos žalą, tiek ir tai, kad apie 79 milijonai ES piliečių gyvena žemiau skurdo ribos?
- Remiantis neseniai įvykdytais tyrimais, vien Europoje kiekvienais metais po derliaus nuėmimo patiriama 4 mlrd. EUR nuostolių, o dėl kiekvieno pagaminto maisto kilogramo į atmosferą išleidžiama 4,5 kg CO2, (anglies dioksidas) tad paskaičiavus – tie 89 mln. tonų maisto atliekų kainuoja maždaug 170 mln. t. CO2. Tai – kalbant apie mažą dalį aplinkosauginių aspektų. Tačiau jei dar imtumėmės skaičiuoti, jog kasmet ES skiria 500 mlrd. eurų, pagalbai maistu ES piliečiams, kurie kenčia nepriteklių, kai tuo tarpu tokie kelis kartus daugiau maisto – tiesiog virsta atliekomis, praradimai milžiniški.
- Kokius kitus sprendimo būdus matote, kurie galėtų padėti spręsti maisto švaistymo problemą ES?
- Tausaus vartojimo skatinimas (nepirkimas produktų, kurių gali neprireikti), porcijų mažinimas, platesnis prekinę išvaizdą praradusių, bet vartojimui tinkančių produktų surinkimo ir paskirstymo tinklas.
- Kitas svarbus ir galimas sprendimas – socialinės parduotuvės. Tai būdas padėti prasčiau gyvenantiems žmonėms. Be to, šios parduotuvės ženkliai prisideda ir prie maisto švaistymo problemos sprendimo. Juk besibaigiantis galioti maistas yra atiduodamas, parduodamas žymiai pigiau, o ne utilizuojamas. Tačiau kol kas galime „pasigirti“ tik 1 tokia parduotuve visoje Lietuvoje, kai užsienyje jų šimtai. Kaip manote, kodėl Lietuvoje jų tiek mažai?
- Daugelis dalykų, o ypatingai požiūris į vartojimą ir socialinę kiekvieno atsakomybę priklauso nuo kultūros ir įpročių, nuo žmonių informavimo ir edukacijos tam tikrose srityse. Tikriausiai tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl vis dar daug visko perkame, po to išmetame, nepagalvodami, jog kažkam kitam tai būtų tikra vertybė. Manyčiau, kad socialinių maisto parduotuvių ir pagalbos nepriteklių patiriantiems sistema, kylanti iš visuomenės ar verslo, pas mus dar tik formuojasi. Tačiau pradžia jau yra, ir, norėčiau tikėti, kad šios iniciatyvos greitu laiku plėtosis. Tačiau tam reikia laiko, kaip ir supratimui, kad geresnės gyvenimo kokybės galime tikėtis tik tada, kai imsimės atsakomybės rūpintis ne tik savo poreikiais ar pelnu, bet ir aplinka, bendruomenės, visuomenės poreikiais.
„Maisto bankas“ nusiteikęs pozityviai
GRYNAS.lt nutarė pasiteirauti, ką apie maisto švaistymą, dvigubo žymėjimo efektyvumą ir parduotuvių poziciją mano „Maisto bankas“ – tai labdaros ir paramos fondas, renkantis paramą maistu ir dalinantis ją nepasiturinčiais žmonėmis besirūpinančioms organizacijoms. Savo mintimis dalijosi fondo direktorė Deimantė Žebrauskaitė.
- Jūsų nuomone, ar toks dvigubas žymėjimas turės realios įtakos maisto švaistymo mažinimui ES šalyse? Kaip tai pakeis, jei apskritai pakeis, Lietuvos prekybos centrų maisto pardavimų specifiką?
- Didžioji dalis Lietuvos prekybos centrų visgi nesiryžta, yra „nedrąsūs“ bendradarbiauti, atiduoti nebetinkamą pardavimui maistą, tokioms įmonėms kaip „Maisto bankas“ ir t.t.? Neskaitant laikinų akcijų. Kodėl taip yra?
- Nedrąsus čia gal nėra tinkamas žodis – veikiau čia slypi ekonominė nauda. Pereiti prie paramos teikimo sistemos reikalauja pokyčių vadyboje, apskaitoje – tai ir atima laiko, ir papildomai kainuoja. Tikėtina, kad kai kuriems prekybininkams atrodo paprasčiau ir pigiau bandyti maistą parduoti iki paskutinės galiojimo minutės, o vėliau jį tiesiog išmesti (atiduoti utilizuoti). Tenka įdėti pastangų, kad atsakingi įmonėse sprendimus priimantys specialistai ryžtųsi pokyčiams ir įvertintų ne visada tiesiogiai galimą gauti materialinę naudą. Kai kuriais atvejais „maisto švaistymo“ ar didesnis maisto gaminių utilizavimo mokestis sukurtų papildomą stimulą atliekamą maistą laiku perduoti suvartoti tiems, kam jo trūksta, o ne išmesti į sąvartyną ar paversti kompostu.
- Ar tiesa, kad nebetinkamo parduoti maisto utilizavimas parduotuvėms kainuoja žymiai brangiau, negu nebetinkamą pardavimui maistą, tarkim, atiduoti labdarai?
- Visų maisto utilizavimo sąnaudų niuansų nežinome, tačiau akivaizdu viena – savanorių ir rėmėjų pagalba paramos maistu organizavimo kaštai yra tikrai nedideli. Sprendžiant iš to, kad ne vienas prekybos tinklas jau atiduoda maistą paramai, mūsų siūlomas sprendimas yra patrauklus ir ekonomiškai naudingas.
