Kas gi nesižavi senais parkais, ta vaizdinga, lyg stebukladario dailininko nutapyta gamta, medžių bokštais ir kupolais, žaidžiančiais jų šešėliais žaliose pievelėse, ant kurių sutūpę su paukštukais kalbasi krūmai ir gėlynai. Kam gi nesmagu žingsniuoti per žalius labirintus vedančiais vingiuotais takais ir alėjomis, už kurių boluoja paslaptingi rūmai, o jų atspindžiai mirguliuoja tvenkinių vandenyje? Vis kitaip akį džiugina parkai, keisdami apdarą rudenį, pavasarį, žiemą…
Žinoma, gamta visur graži. Gražūs kalnai ir jūra, miškai ir pievos, upeliai ir net liulančios pelkės. Bet yra menininkų, kurie geba sukurti gamtoje tarytum antrą grožį, papuošti, išdailinti ją pasinaudodami tuo, ką dovanoja pati gamta.
Praėjusį rudenį plačiai prisimintas pasaulyje garsus menininkas, parkų kūrėjas prancūzas Eduardas Andrė, miręs lygiai prieš 100 metų. Jis – tikras žaliosios gamtos burtininkas, papuošęs žemę daugiau kaip šimtu nepakartojamų parkų įvairiose Europos ir tolimų užjūrių šalyse. Lietuvoje didžiuojamės jo sukurtais parkais prie grafų Tiškevičių giminės dvarų Palangoje, Trakų Vokėje, Lentvaryje ir Užutrakyje ties Trakais, kitapus Galvės ežero. Tad ir pas mus buvo pagerbtas jų autoriaus atminimas – tuo pasirūpino E. Andrė klubas, Prancūzų institutas Lietuvoje, frankofonijos bičiuliai (prancūzų kalbos ir kultūros populiarintojai). Bet gal originaliausiai šio peizažų architekto palikimą apmąstė vaikai – jaunieji dailininkai.
Įkvėpti E. Andrė parkų vaizdų, savo piešiniuose nematytus parkus kūrė dail. Jūratės Stauskaitės vaikų ir jaunimo dailės mokyklos lankytojai, kurie Vilniaus mokytojų namuose surengė savo darbų parodą „Paslaptingieji parkai“. Čia kilo mintis paskelbti ir nacionalinio masto vaikų piešinių konkursą. Jaunieji autoriai atsiuntė gausybę savo darbų; apie 80 jų atrinkta į parodą „Mano istorinis parkas“, kurią buvo galima aplankyti iki sausio 13 d. Mokytojų namuose Vilniuje. Čia eksponuojami ir trijų amžiaus grupių (6–9 m., 10–13 m., 14–16 m.) laureatų darbai. Žinoma, juose – ne tie realūs, o piešinių autorių vaizduotės parkai. Įkvėpimas tarsi pakelia ant sparnų: daugelis piešė parkų vaizdus lyg iš paukščio skrydžio. Tikriausiai pats E. Andrė pasidžiaugtų mūsų jaunųjų menininkų kūrybingumu.
