2011 m. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) buvo paskelbusi Chemijos metais, tačiau ši dedikacija susilaukė mažai visuomenės ir spaudos dėmesio. Neskaitant kelių pašto ženklų ir ne itin populiarių renginių, organizacijai nepavyko atkreipti dėmesio į chemijos teikiamą nauda ir žalą.
Chemijos mokslas buvo išties naudingas visai žmonijai. Įvairūs chemikalai padėjo kovoti su kenkėjais žemės ūkyje, skatino derlingumą. Žmonija dabar išaugino maisto daugiau negu bet kada iki šiol. Gyvenimo trukmė pailgėjo, nes chemijos dėka buvo įveiktos ligos, su kuriomis žmonija negalėjo susitvarkyti ankščiau. Chemija pakėlė gamybą į neregėtas aukštumas – medžiagos tapo pigesnės, lengvesnės, greičiau pagaminamos. Visa tai leidžia džiaugtis tokiu gyvenimu, apie kokį prieš 100 metų, nes fantastikos rašytojai nesvajojo.
Tuo pat metu nežabotas naudojimasis chemijos lobiais davė ir daug neigiamų pasekmių. Skaudžioji šio mokslo pusė ta, kad įvairiais elementais ėmėme teršti aplinką kurioje gyvename: išaugusi gamyba ir vartojimas sukėlė didelių ekologinių problemų, per dideli cheminių preparatų kiekiai užteršė dirvožemį ir vandenį. Jeilio universiteto (JAV) profesorius Johnas Wargo taip pat nori atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą – kenksmingų cheminių elementų kaupimąsi mūsų organizme. Mokslininkas tai vadina „neapgalvotu šalutiniu chemijos mokslo poveikiu“, nes daugelis cheminių junginių kurie varo į priekį mūsų ekonomiką - gali varyti mus pačius į kapus, rašo telegraph.co.uk.
Pavojingi junginiai – kiekviename kūne
Profesoriaus tyrimai atskleidžia liūdną statistiką – vidutinis amerikietis savo kūne laiko apie 27 itin kenksmingus cheminius elementus, kurių kiekiai per dideli. Vaikai paprastai jų turi dar daugiau nei jų tėvai ar seneliai. Motinos kūne sukaupti elementai nėštumo metu perduodami ir vaikui, dėl ko silpnėja jo imuninė sistema ir gimęs jis yra dar neatsparesnis kitiems elementams. Jo komanda tik įdomumo vardan ištyrė 14 atsitiktinių maisto prekių prekybos centre – visose jų buvo rasta žmogui itin pavojingų cheminių junginių.
Prieš kelis metus 200 mokslininkų iš penkių žemynų išleido įspėjimą, kad didėjantis kenksmingų cheminių junginių kiekis naujagimių kūnuose lemia silpnesnį organų išsivystymą. Tai didina tikimybę išsivystyti diabetui, vėžiui, įvairiems psichologiniams sutrikimams, gali pažeisti skydliaukę, silpnina vaisingumą ir lemia begales kitų dalykų vėlesniame gyvenime. Europos gydytojų komitetas šias gąsdinančias žinias patvirtino ir perspėjo, kad nežabotas chemijos mokslo vaisių naudojimas gali stipriai pakenkti visai žmonijai.
Sinajaus kalno medicinos mokykla (Niujorkas, JAV) ir Pietų Danijos universitetas įvardijo 202 pavojingus cheminius junginius naudojamus maisto pramonėje, kurie lemia autizmo, cereblinio paralyžiaus, dėmesio sutrikimo ir kitus sutrikimus. Mokslininkai tai pavadino „tyliąja epidemija“, o skaičius 202 tėra tik „ledkalnio viršūnė“.
Kitas didelį nerimą keliantis reiškinys – cheminių preparatų sąveika su hormonais. Pramonė ir žemės ūkis užteršė upes ir jūras pavojingais junginiais, o vandens gyvūnija ir augalija greitai absorbuoja vandenyje esančias medžiagas. Pavyzdžiui pusė Didžiosios Britanijos upėse gyvenančių žuvų patinų savo organizmuose pradeda gaminti kiaušinėlius. Tai vyksta dėl hormonų veiklos sutrikimų. Didžiausia žala žmogui – vaisingumo sumažėjimas. Dabar 20 išsivysčiusio pasaulio šalių pripažįsta, kad per penkis dešimtmečius, viename mililitre spermos, spermatozoidų kiekis vidutiniškai sumažėjo nuo 150 iki 60 milijonų.
Galiausiai, gamyboje, žemės ūkyje ir maisto pramonėje dabar naudojama apie 100 tūkst. įvairių cheminių junginių, bet tikslios informacijos kaip jie sąveikauja su žmogaus organizmu ir aplinka dar nėra apie 85 proc. iš jų. Net ir ne visi likę 15 proc. nėra griežtai reguliuojami.
Danijos aplinkos apsaugos ministras Karenas Ellemanas pernai sakė, kad „laikas rimtai susiimti su tais chemikalais“, bet kol kas mažai buvo kas padaryta, nors pinigų tyrimams buvo skirta daugiau.
Dr. Gwynne Lyouns iš Nepriklausomos Chemikalų, Sveikatos ir Aplinkos stebėjimo fondo nemano, kad greitu metu įvyks didelių pokyčių. Pastebimas tik didesnis tyrimų skaičius, bet rezultatai retai įtraukiami į apribojimus ar draudimus. Gamintojai skiria milžiniškas lėšas lobistams, kad šie apgintų jų interesus. Privataus verslo interesas – pelnas, o kai kurių medžiagų uždraudimas gali pakenkti gamybai ar prekės kainai. Yra ir kita medalio pusė – patys žmonės, net ir žinodami kokią žalą patiria nepanašu, kad norėtų atsisakyti nors dalies dabartinio gyvenimo patogumų. Aišku tik viena – kad kol problema kaupiasi – ją galiausiai vistiek teks išspręsti, bet kuo ilgiau bus delsiama – tuo sunkiau bus tai padaryti.
