Pabandykite atspėti mįslę: „Jaunus pasitikęs, senais palydėjo, senų senelius matęs, anūkų anūkų susilaukė.“ Kas tai galėtų būti? Nagi, ąžuolas.
Nuo seniausių laikų ąžuolas lietuviams – jėgos simbolis, tarpininkas tarp dievų ir žmogaus, laikytas griaustinio dievo Perkūno medžiu. Mūsų protėviai garbino ąžuolą, žavėjosi jo stiprybe, laikė jį šventu. Ypač šventais laikyti išsišakoję ir po to vėl suaugusiais kamienais ąžuolai. Žmonės tikėjo gydomosiomis ąžuolo savybėmis.
Jėgos simbolis
Eugenija Šimkūnaitė yra parašiusi pasaką - legendą apie tai, kodėl ąžuolai turi gydomųjų savybių. Esą kai medžiams dalino galybę ir jėgą, ąžuolas su kitais medžiais nėjo – kam jam tos galybės, jei jis už kitus medžius ir taip galingesnis. Taip pasiliko vienut vienas, rudenį užmiršo lapus mesti, pavasarį – sprogti. Medžių motina susirūpino ąžuolu ir pasiteiravo, kokios stiprybės, jėgos jis norėtų. „Norėčiau tokios, kad ir sau, ir žmonėms praverstų – tokios, kokios kiti medžiai neturi“, – paprašęs ąžuolas. Patiko medžių motinai ąžuolo kalba ir davė jam tvirtumo galybę: kam džiovės pristoja, niekas nebevaduoja – ąžuolų gilių geria – atsikelia...
Gyvena iki 600 metų
Ąžuolas (lot. Quercus) – bukinių (Fagaceae) šeimos medžių gentis. Gentyje yra apie 600 šių augalų rūšių. Lietuvoje auga 2 savaiminės ir keletas introdukuotų rūšių. Miške augančio paprastojo ąžuolo stiebas tiesus, aukštas, o atviroje vietoje – žemas, šakos storos. Labiausiai mėgsta apydrėgnius, gerai drenuotus, gilius humusingus priemolius arba priesmėlius.
Ąžuolo žievėje yra 10–20 % rauginių medžiagų, 1,6 % galinės ir elaginės rūgščių, 13–14 % pentozanų, 6 % pektino, flavono kvercetino, cukraus, flobafenų, gleivių ir iki 8 % mineralinių medžiagų. Gilėse yra iki 40 % krakmolo, 5–8 % rauginių medžiagų, iki 5 % riebalų, baltymų, cukraus ir mineralinių medžiagų. Lapuose yra kvercitrino, kvercetino, pentozanų, rauginių ir mineralinių medžiagų.
Gilės, pašalinus jų kartumą, labai praversdavo badmečiu. Šiaip nors maistingumu prilygsta grūdams, maistui nenaudojamos, nes turi karčiųjų alkaloidinių medžiagų.
Paruošimo detalės
Vaistams naudojama ąžuolo žievė ir prinokusios gilės. Žievė lupama be žiauberies nuo plonų (iki 10 cm skersmens) kamienų ir šakų anksti pavasarį prieš lapų skleidimąsi, darant kas 25–30 cm žiedinius pjūvius ir 1 arba 2 išilginius. Džiovinama nuo saulės apsaugotoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Iš 1 kg žalios žievės gaunama 450–500 g sausos. Išdžiūvusi žievė turi būti lygiu blizgančiu arba kiek raukšlėtu paviršiumi, pilkai ruda. Laikoma medinėse dėžėse arba maišuose. Tinka vartoti 4–5 metus.
„Ąžuolai – didelis mūsų miškų turtas, dėl to žievę reikia rinkti apdairiai. Renkama tik plona, blizganti žievė nuo plonų šakų ir jaunų retinimo metu iškirstų stiebų. Nulupta žievė džiovinama lauke ar pastogėje. Nuo geležies tanidai juosta (susidaro rašalas), tad lupti reikia tvirta skiedra, kauliniu ar plastmasiniu plekšteliu, akiavimo peilio liežuvėliu, o geležiniu peiliu tik įpjauti“, – savo knygoje „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ patarė E. Šimkūnaitė.
Prinokusios gilės renkamos rudenį, džiovinamos gerai vėdinamoje patalpoje, o baigiamos džiovinti karštoje krosnyje arba specialioje džiovykloje ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Tada pašalinama luobelė, skaldomos pusiau ir 3–5 minutes kaitinamos keptuvėje. Išdžiūvusios gilių puselės iš išorinės pusės turi būti iškilios, vagotos, iš vidinės – plokščios, truputį įdubusios, šviesiai arba tamsiai rudos, bekvapės, salstelėjusio, karčiai sutraukiančio skonio. Laikomos sandariai uždarytuose stikliniuose ar keraminiuose induose. Tinka vartoti 1 metus.
Naudojimas
Ąžuolo preparatai vartojami kaip sutraukiantys, priešuždegiminiai, stabdantys puvimo procesus. Žievės nuoviras vartojamas uždegimų (burnos gleivinės, dantenų, ryklės, gomurio, žarnų gleivinės) atvejais, taip pat kraujavimui iš virškinimo trakto stabdyti, nudegimams, nušalimams, pūliniams ir kitoms odos ligoms gydyti. Nuoviru plaunama pleiskanojanti galva, prakaituojančios kojos. Gilių kava geriama nusilpus organizmui po ligos, o jų miltelių nuoviras geriamas sergant rachitu, anemija, cukriniu diabetu.
Žinotina, kad ąžuolo preparatai nevartotini sergant hemorojumi. Ilgai skalaujant burną ąžuolo žievės nuoviru prastėja uoslė.
Farmacininkė Zena Šimaitienė, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus vyresnioji muziejininkė, pastebėjo, kad sutraukiantis ąžuolo, kaip vaistinės žaliavos, poveikis aprašytas jau senovės graikų ir romėnų veikaluose, vėliau – arabų autorių medicinos knygose bei farmacinėje literatūroje. Beje, daugumos šių vaistų vartojimas lietuvių liaudies medicinoje atitinka farmacinėje literatūroje pateiktas rekomendacijas.
Pateikiame keletą Lietuvos fitoterapijos centro vadovo, vaistininko, medicinos mokslų dr. doc. Juozo Vasiliausko siūlomų ąžuolo žievės ir gilių vartojimo receptų.
Ąžuolo žievės nuoviras
Valgomąjį šaukštą susmulkintos žaliavos užpilkite stikline kambario temperatūros vandens, maišydami kaitinkite verdančio vandens vonelėje 30 min., tada paaušinkite 10 min., perkoškite, likusią žaliavą nusunkite ir dar įpilkite vandens iki ankstesnio tūrio. Gerkite po arbatinį šaukštelį 2 kartus per dieną. Jei viršysite dozę, galite sudirginti virškinimo trakto gleivinę.
Nuoviras išoriniam vartojimui
2 valgomuosius šaukštus susmulkintos žaliavos paruoškite taip pat, kaip ir vidiniam vartojimui. Juo skalaujama burna sergant gleivinės uždegimu, angina, stomatitu, gingivitu, laringitu, kraujuojant dantenoms. Be to, kompresais gydomos pūlingos odos ligos, nudegimai, nušalimai, egzema, pragulos, furunkulai, prakaituojančios kojos (daromos vonelės).
Gydant burnos gleivinės uždegimą juo burną skalauti patariama iki 8 kartų per dieną.
Gilių kava
Kelias gilias susmulkinkite, sumalkite kavamale, porą šaukštų užplikykite verdančiu vandeniu. Po 10 min. pasaldinkite, įpilkite pieno.
