Nors kaimynai, praeiviai ir gyvūno šeimininkus aplankę draugai neabejodami nusprendžia, jog tai – Britų trumpaplaukė ar Rusų melsvoji katė, šeimininkė Edita Vaškevičiūtė bei jos draugas nepavargdami aiškina, jog tai – Chartreux, arba lietuviškai – Kartezianinė katė.

Kartezianinių kačių lūpų krašteliai šiek tiek užlinkę aukštyn, todėl veislė neretai vadinama „besišypsančiomis katėmis“ (smiling cats angl.). Šeimininkės teigimu, išlinkęs katino snukutis yra natūrali jo būsena.

Pagrindinė taisyklė – neveisti

Prieš gerą pusmetį būsimieji Šelmiu pakrikštyto katinėlio šeimininkai ištyrinėjo įvairias kačių veisles bei jų bruožus ir nusprendė įsigyti būtent tokį augintinį. Editos nesulaikė net tai, jog artimiausi veislynai buvo Lenkijoje ir Suomijoje. Ir čia galiojo savitos taisyklės...

„Gaila, bet Šelmis negalės pratęsti savo giminės. Visi individualiems žmonėms (ne sertifikuotiems veislynams) parduodami gyvūnėliai yra iškastruoti arba sterilizuoti. Galbūt todėl ta kartezianinės katės veislė tokia reta,“ - apie griežtas veislynų taisykles pasakojo Edita. Pora Šelmį parsivežė iš veislyno Lenkijoje.

„Iš tiesų šią veislę Lietuvoje mažai kas žino, mes irgi buvome matę tik paveikslėliuose ir vaizdo pristatymuose. Todėl tikime gyvūno pasu ir visa ta surašyta genealogija. Tikimės, jog mūsų neapgavo ir tai tikrai Chartreux kačiukas,“ - teigia Edita.

Šeimininkė turi argumentų ir gyvūnų teisių aktyvistų, kovojančių prieš veislinius gyvūnus, kritikai atremti.

„Taip, galėjome pasiimti katinėlį iš prieglaudos. Bet norėjosi, kad žinotume, koks jo charakteris, kad augintinis atitiktų mūsų gyvenimo būdą. Žvelgėme į ateitį, kad problemų nekiltų net tuomet, jei atsiras mažų vaikų“, - dėstė Edita.

„Šuniško“ charakterio katė

Šelmio šeimininkais mergina ir jos draugas tapo dar tuomet, kai kačiukas nebuvo gimęs. Jo laukti teko gerą pusmetį.

„Buvo sunku, bet įmanoma. Veislynas gana lengvai sutiko parduoti kačiuką. Kodėl norėjome būtent kartezianinės katės? Šie gyvūnai yra labai prieraišūs, - pasakoja mergina. - Skirtingai nei daugelis kačių, jie ir lojalūs, ir individualistai. Jie lengvai pripranta prie žmonių ir nėra tie tipiški katinai, kuriems galioja posakis „aš katinas, mėgstu vaikščioti vienas“.

Edita pastebi, kad augintinis labai mėgsta keliauti, draugiškai sutaria su kitais gyvūnais ir netgi svetimais žmonėmis, svečiais. Pagal kitų šeimininkų atsiliepimus, turėtų gražiai bendrauti ir su vaikais. Nors jis išoriškai panašus į Rusų melsvąją katę, tačiau yra už ją raumeningesnis ir masyvesnis, išsiskiria geltonomis vario/aukso atspalvio akimis. Nuo Britų trumpaplaukių jis skiriasi gerokai siauresniu snukučiu be pūstų žandų.

Minimi dar vėlyvaisiais viduramžiais

Šelmio šeimininkai pasikliovė literatūra bei kitų šalių kartezianinių kačių augintojų patirtimi – jiems nebuvo galimybės kur nors pamatyti tokios veislės gyvūną ir stebėti, kaip jis elgiasi. Editai patiko, jog Chartreux – tai gryna prancūzų veislė, su sava istorija.

Rašytiniuose šaltiniuose šios katės minimos dar XVI amžiuje. Tvirtinama, jog iš jų kailio buvo pasiūti kryžiuočių vienuolių kovos apdarai. Kartezianinės katės kilo iš Sirijos, tačiau paplito Prancūzijoje ir čia įsitvirtino beveik kaip vienas iš šalies simbolių. Tokią augintinę turėjo netgi garsus šalies generolas Šarlis de Golis, ji vaizduojama ir viename Prancūzijos renesanso epochos paveikslų.

Duoti tylos įžadai

Legendos byloja, jog šioms mėlynkailėms teko kurį laiką gyventi tarp Prancūzijos kartūzų vienuolių. Iš čia kilo ir veislės pavadinimas bei vienas išskirtinis bruožas – kartezianinės katės yra labai tylios ir retai išleidžia kokį nors garsą. Sakoma, jog jos davė tylos įžadus kartu su vienuoliais. „Bet mes turbūt įsigijome triukšmingiausią Chartreux katiną!“ - juokiasi Edita.

Šios veislės katės buvo bepradedančios nykti, nes buvo intensyviai medžiotos dėl neįprastos kailio spalvos. Tuometiniai prancūzai taip pat vertino ir šių kačių mėsą. Laimei, veisėjai laiku susirūpino veislės populiacija ir ėmė jas saugoti.

Iki pat XX amžiaus, jog gyveno kolonijomis laisvėje, daugiausia – Paryžiuje. Šiandien laisvėje šių kačių jau nepastebima, jos tapo retos ir geriau žinomos tik Amerikoje bei Prancūzijoje. Šių šalių veisėjai stengiasi kuo geriau išsaugoti natūralų kačių būdą.

Pelių nėra – tiks ir uodai!

Lietuvos felinologų federacijos „Bubastė“ atstovė patvirtino, jog kol kas kitos Kartezianinės katės organizacijoje nėra įregistruota, nors šią veislę lankytojai galėjo kelis kartus išvysti tarptautinėse kačių parodose.

Chartreux veislė išsaugojo ir kelias kitas senovėje pravertusias savybes. Kadangi tai – gryna veislė, šie gyvūnai yra stiprūs ir atsparūs ligoms. Taip pat kartezianinės katės yra puikios medžiotojos – vienuolynus kažkas juk turėjo saugoti nuo įvairiausių kenkėjų.

Stiprius augintinio medžioklės instinktus pastebėjo ir Edita: „Pelių mūsų bute, žinoma, nėra, tačiau katinas gaudo įvairiausias smulkias museles, uodus, netgi boružes. Dėl jų jis iššoka į stebėtiną aukštį. Kartą ramiai sėdėjo ant sofos atlošo gal pusvalandį ir žiūrėjo į vieną tašką. Pasirodo, kažkur ant lubų prie lempos tupėjo uodas. Šelmis nusprendė kantriai laukti, kol vabzdys nusileis žemiau.“

Mėlynumo ir mielumo įsikūnijimai

„Mėlynu“ vadinamas kartezianinių kačių kailis – labai tankus, kai kur rašoma, jog jis netgi neperšlampamas. Todėl gyvūnui būtina tam tikra priežiūra – katę reikia gerai iššukuoti kartą arba du per savaitę. Maudyti tokios veislės kates patariama sausu šampūnu. Kartais jos gausiai šeriasi.

„Vienas iš kartezianinių kačių meilumo ženklų yra baksnojimas snukučiu į veidą ir murkimas. Nuo tokio ritualo ir Šelmis pradeda kiekvieną rytą, - šypsojosi Edita. - Tada jau turi paglostyti. Dar pastebėjome, kad gyvūnas pakankamai gudrus – nepavyksta jo apgauti paslepiant kokį nors žaislą. Kelis kartus pasakius, kad, pavyzdžiui, negalima užšokti ant viryklės, Šelmis nustojo tai daryti. Taigi, atrodo bus lengvai auklėjamas.“
Šios veislės katės buvo bepradedančios nykti, nes buvo intensyviai medžiotos dėl neįprastos kailio spalvos. Tuometiniai prancūzai taip pat vertino ir šių kačių mėsą.

Žinoma, naujasis augintinis ne veltui gavo tokį vardą. Šelmis labiausiai mėgsta iškapstyti dekoratyvinius sauso medžio gabaliukus iš didžiulės svetainės vazos ir jais „papuošti“ visą butą. „Jis į tą vazą įlenda kaip į asmeninę parduotuvę!“ - juokiasi Edita.

Taip pat Šelmis dažnai „sodinkauja“ - papurena žemę visoms prie lango stovinčioms gėlėms. Dar katinui labai patinka tekantis vanduo ir vonia – todėl šeimininkai grįžę neretai randa vonioje daug mažų pėdučių.

Katinėlio charakteris – pagal šeimininkus

„Bet iš tiesų norėjome kiek aktyvesnio charakterio katės, - teigia Edita. - Ne tokios, kuri gulėtų visą dieną ant lentynos ir miegotų.“

Edita pasakoja, jog Chartreux katės nereikalauja ypatingos priežiūros. Žinoma, jos augintinis kartais pasispyrioja dėl pabodusio maisto, tačiau nėra išskirtinai lepinamas.

Šeimininkai teigia katinėlį įsigiję ne parodoms, o tiesiog kaip naminį gyvūną, šeimos draugą. Tačiau jei kas nors domėtųsi šia reta veisle, Edita sutiktų jį pademonstruoti kačių parodoje ir plačiau apie jį papasakoti susidomėjusiems lankytojams.