Trikampėje miško properšoje, iš abiejų pusių įrėmintoje upių – Žeimenos ir į ją įtekančios Lakajos, stūkso miniatiūrinis Santakos kaimelis (Švenčionėlių sen.). Vieną iš nuošalaus kaimo sodybų prieš 40 metų nusipirko žymaus lietuvių poeto Eduardo Mieželaičio šeima. Gaila, bet dabar nei poeto, nei jo žmonos jau nėra tarp mūsų, bet čia vasaroti mėgsta jo dukra Daina su savo dukra Karolina.
Paauglė pabėgdavo...
Būdama paauglė p. Daina sakė pykusi, kad ją išveža iš Vilniaus, kur jos draugai per atostogas linksminasi, vaikšto į „plotus“, ragauja vyną, ir „įkalina“ su tėvais, šuniu vidury miško, kur net nėra ežero, tik upės, o indus tenka plauti dubenyje... „Klaikuma! Aš net pabėgdavau. Įsėsdavau į traukinį Žeimenos stotelėje ir nuvažiuodavau į Vilnių“, – šypsosi dabar p. Daina, prisiminusi paauglystės jauseną.
Miško terapija
Tačiau miškas turi nepaprastą stebuklingą galią: jis apgaubia žmogų ramybe, meile. Juk ne veltui žmonėms gali būti taikoma ir miško terapija. Tad ir D. Mieželaitytė po kurio laiko sakė pastebėjusi, kad jai čia labai gera, ji tapo ramesnė, mažiau priklausoma nuo bendravimo su draugais, o miško gyvenimo stebėjimas buvo nenusibostantis ir įdomus užsiėmimas. Prie sodybos ateidavo būriai stirnų, tolėliau šmėkštelėdavo išlakios briedžių karūnos, o už kluono pievutėje striksėdavo albinosiniai kiškiai, kurie buvo baltos spalvos kailinukais pasipuošę ir vasarą, ir žiemą.
Miškas – neišsenkantis kūrybos šaltinis
Iš to buvimo tyliame ir ramiame gamtos prieglobstyje kilo ir poreikis kurti. Pradėjusi lieti akvareles lyg ir iš nuobodulio, lyg ir nenorėdama tiesiog dykinėti, mergaitė pajuto, kad jai visai neblogai sekasi. Juolab, kad aplinkui vėrėsi nuostabiausi peizažai. Ji su bloknotu kelioms valandoms išeidavo į mišką, kuriame niekada nepritrūkdavo naujų temų jos darbams. Vėliau Daina savo gebėjimus ugdė piešimo kursuose, o baigusi vidurinę mokyklą įstojo ir sėkmingai baigė Talino dailės universitetą, kur mokėsi meninioį odos apdirbimoą Talino dailės universitete.
Ekspozicijai – erdvės po atviru dangumi
Ir dabar šioje sodyboje D. Mieželaitytė turi dirbtuves ir puikias sąlygas kūrybai. Moteris lieja akvareles ir kuria odinius dirbinius. Čia greitai išsisklaido dažų kvapas, o prireikus natūralaus apšvietimo ar didelėje erdvėje apžiūrėti bei įvertinti savo darbus, juos galima susistatyti ar sukabinti erdviame kieme. Per vasarą Santakoje anksčiau ji išliedavo apie 30-–40 akvarelių. Šiemet – vos viena gerai pavyko, nes moteris prisipažino, kad šiek tiek įtakos tam turėjo prieš porą metų prasidėjęs kažkoks kūrybos štilis – mat susiklostė įvairios nemalonios aplinkybės, prisidėjo nervinė įtampa, kai dukra buvo abiturientė ir, nes kaip tik užgriuvo aukštojo mokslo reforma...
Tačiau dabar jau viskas klostosi neblogai, tad atsiranda ir kūrybinių minčių, ir įkvėpimas. Be to, šiuo metu p. Daina bebaigianti studijas M. Romerio universitete socialinio darbo ir socialinės politikos magistrantūroje, nes jau pradėjo dirbtiįsitraukė į įvairiusose darbo projektuose su neįgaliaisiais projektus, tad nori įgyti daugiau tam reikalingų tam darbui žinių. Jos magistrinio darbo tema „Diskriminacija pagal amžių“.
Australietiški motyvai batika ant odos
Šioje sodyboje buvo sukurta ir daugybė p. Dainos originalių batikos ant odos kūrinių – net trejus metus iš eilės ji rengė personalines parodas „Australietiški motyvai batika ant odos“. Šie kūriniai – bandymas sujungti odą ir tapybą. Australijos aborigenų, Okeanijos salynų tautų piešiniai tarsi perkelti ant odos, naudojant labai brangią ir sudėtingą batikos ant odos techniką. Ypatinga ir oda, kurioje vaizduojamos stilizuotos žmonių ir gyvūnų figūros, australietiški ornamentai. Ji išdirbta, naudojant tik augalines medžiagas, be jokių chemikalų. Netaisyklingų formų odos gabalai naudojant primityvistinio meno stilistiką talentingos menininkės rankų ir fantazijos dėka virto ypatingais ir originaliais meno kūriniais, tarsi prabylančiais tolimų ir egzotiškų šalių kalba ir simboliais... Autorė sakė juos kūrusi pagal aborigenų sakmes ir, mitologiją taip, kaip ji visa tai suvokė ir jautė.
Tarsi Šagrenės oda...
Gamta p. Dainai ir dabar labai svarbi. Gal net dar svarbesnė negu anksčiau, nes, pasak jos, beatodairiškai kertami miškai jai asocijuojasi su besitraukiančia Šagrenės oda, tad norisi tą procesą bent kiek pristabdyti. „Matau, medį pjauna, o man toks jausmas – lyg ranką pjautų. Dėl tokio požiūrio kartais įvyksta ir nesusipratimų bei nesusikalbėjimų su kitais žmonėmis“, - – sako p. Daina, tikinti, kad medžiai turi sielą. Moteris svajoja, kad būtų praplėsta Labanoro regioninio parko teritorija, į kurią įeitų ir kuo platesnės jos pamėgto Santakos kaimo apylinkės.
Perspektyvoje – ekologinė teisė
Ir menininkės dukra Karolina, nuo kūdikystės su mama vasarodama miškų prieglobstyje, o dabar studijuojanti M. Romerio universitete teisę, taip pamilo gamtą, kad jog magistrantūros studijoms planuoja rinktis ekologinę teisę, kad, pasak jos, galėtų apginti medžius, vabalėlius, laumžirgius ir kitus gyvosios gamtos atstovus, kurie patys apsiginti negali.
Gamtosaugininko pamokos
Itin daug vertingų gamtos pamokų šios moterys gavo iš gamtosaugininko Rimanto Grikevičiaus, su kuriuo susipažino neseniai, kai jis, norėdamas į rengiamą damas knygą „Nuostabusis miškas“ norėjo įtraukti į ją ir E. Mieželaičio eilėraščius bei, ir iliustruoti juos Santakos apylinkių vaizdais, tad apsilankė Mieželaičių sodyboje. Šis žmogus buvo tarsi vaikščiojanti enciklopedija, kuris nes žinojo apie gamtą žinojo viską. Gaila, bet gamtosaugininko R. Grikevičiaus šio nuostabaus žmogaus taip pat jau nėra tarp gyvųjų. Tačiau, bet išliko jo knygos apie gamtą, mišką ir daugelio žmonių širdyse įkurta sielų bendrystė.
