Išvysti egzotinių ar kaimuose laikomų gyvūnų galima ne tik zoologijos sode ar ūkininko tvarte. Augalų karalyste tituluojamas Kauno botanikos sodas - puikus to įrodymas.
Kauno botanikos sodo oranžerijos tvenkinėliuose nuo seno plaukioja žuvytės, vėžliukai. Jų bei egzotiškų augalų kaimynystėje gaidelis pragydo, pelėdos suūbavo, o tvartelyje bei lauko aptvare ožkos sumekeno neseniai – prieš pustrečių metų. Tai – dar ne visi kauniškio botanikos sodo naujakuriai. Daug džiaugsmo, kurį patiria lankytojai, ypač vaikai, tarp egzotiškųjų augalų – bambukų, citrinmedžių, eukaliptų, orchidėjų, kaktusų, figmedžių, oleandrų, sekvojų išvydę gyvūnus, neretai juos ir paglostę.
Tarp augalų - netikėtas ka-ka-riekū
„Triušiukams labai patinka, kai vaikai pro tinklą juos glosto, – pati glostydama Sniegę ir Rodžerį šypsosi Kauno botanikos sodo gyvūnėlių prižiūrėtoja Virginija Mikutavičienė. – Vardus triušiukams davė vaikai. Kiek džiaugsmo mažiesiems lankytojams, išvydus mūsų sode gyvūnus! Įkurti mažąjį zoologijos sodą Botanikos sode sumanė jo direktorė Vida Mildažienė.“
Paklausta, kaip atsirado botanikos sode stambesnieji gyvūnai, pašnekovė pasakoja: „Fenikso veislės gaidelį ir vištytę dovanojo Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius Stasys Juknevičius.
Porelė labai gražiai bendrauja, nors kilusi iš peštukinių japoninių vištų. Gaidelio uodega užauga iki 3 metrų. Kad vilkdamasi žeme netriuštų, gaidelių augintojai ją suvynioja ir pariša. Mūsų gaidelis – didelis triukšmadarys – dažnai gieda. Apžiūrėdami oranžerijos augalus lankytojai nustemba išgirdę „ka-ka-riekū“. Visus rytus atgieda, bet – pagedęs laikrodis…... O triušiuką Rodžerį atnešė akcijos „Darom!“ talkininkai – rado tvarkydami aplinką. Jį laikome anksčiau turėto kambarinio triušiuko Denio reinkarnacija.“
Kodėl reinkarnacija? „Denis paseno, darė po savimi. Jis nugaišo pakeliui iš gyvūnų klinikos į sodą. Kai parvykome su nugaišusiu, sodo sargas pranešė, kad turime naują gyventoją – Rodžerį…“ – aiškina V. Mikutavičienė.
Gyvūnams čia gera
Pasakojimą apie tai, kaip botanikos sode atsirado gyvūnai, moteris tęsia imdama į rankas driežą iguaną, vardu Chosė Ignasijus, jį glostydama ir meiliai tardama: „Mūsų drakonas...… Iguanos kilmė siekia dinozaurų laikus. Ir Chosė Ignasijų mums dovanojo.“Glostomas driežas priglunda prie moters, užsimerkia, atrodo lyg palaimingai šypsotųsi.
„Ne tik žmonės – ir gyvūniukai nori švelnumo“, – priduria V. Mikutavičienė. Nuveda prie kito oranžerijos kampelio – nemažame vieliniame aptvare tupi dvi naminės pelėdos: „Žmonės atnešė. Nupjovė medį, o jame buvo du pelėdžiukai.“
Botanikos sodas įsikūręs buvusiame dvare. Viename iš ūkinių statinių nakvoja, o šaltuoju metu ir nuolat būna Kamerūno ožkelių porelė. Pernai ožka atsivedė vieną ožiuką, šįmet – net du. Dabar, kai šilta, šeimyna dienas leidžia lauko aptvare.
„Retas atvejis, kad Kamerūno ožka atsivestų dvynukus. Kauno zoologijos sode daugybė tokių ožkų, tačiau dvynukus šįmet atsivedė tik viena“, – šalia striksint mažyliams, kurių kaktose boluoja besikalantys rageliai, džiaugiasi V. Mikutavičienė.
Pasak jos, tik ožiukus teko pirkti. Keturi dailaus rainumo katinai, po sodo teritoriją vaikštantys kur nori ir kada nori, – priklydę ir, matyt, visam laikui. Netoliese gyvenanti senolė Klaudija kasryt atneša jiems ėsti. Rainiai maitintoją pasitinka į viršų iškėlę uodegas lyg vėliavas. „Kiek vargo būna su mažutėliais, todėl katinus iškastravome“, – sako pašnekovė.
Kaip ritasi ir lėliukės tampa drugiais
Oranžerijos prieangyje – drugelių namelis. Pro jo langelį matyti lėliukės. Kiti drugeliai jau išsiritę – ant pamerktų lauko gėlyčių nutūpę. Treti – baigia trumpą savo gyvenimą – aptrupėjusiais sparneliais. V. Mikutavičienė paberia ant namelio palangės kiaulpienių žiedų, ant kiekvieno padeda po drugelį. „Žiūrėkite, – sako, – straubliuku geria nektarą. Su kiekvienu reikia šitaip žaisti – pasodinti ant žiedelio. Maitiname ir rudojo cukraus sirupu – šaukšteliu.
Drugeliai lankytojams, ypač vaikams – didelė atrakcija: ima juos į rankas, džiaugiasi. Matytumėte, kaip jiems patinka! Lėliukes atsisiuntėme iš Anglijos – Stratfordo drugelių fermos. Pernai drugelius buvome įkurdinę palapinėje.“
Pasak Kauno botanikos sodo direktorės V. Mikutavičienės, lankytojams įdomiausia stebėti, kaip drugeliai ritasi iš dailių tarsi Naujųjų metų eglučių žaisliukai lėliukių. Išsiritę būna lyg supakuoti – negražūs, suglamžyti. Gaila, retas lankytojas gali stebėti kitą įdomybę, kuri dažniausiai vyksta anksti rytą, – kaip tokia „pakuotė“ dvi valandas plaka glamžytais sparneliais – gamina energiją limfai varinėti. Kai limfa ima tekėti sparnelių gyslomis, šie išsitiesia. Tada drugelis tampa, koks ir turi būti, – gražus, skraido, maitinasi.
„Ne visi drugeliai turi jėgų taip ilgai plakti sparneliais“, – aiškina V. Mikutavičienė, rodydama negyvą susiraukšlėlį „naujagimį“, – nežinotum, nė neįtartum, kad tai drugelis. Tikra draikana. Atkreipdama dėmesį į drugelį su vienu sparneliu, biologė tęsia: „Kitas sparnelis visiškai sutrupėjo – susidėvėjo... Gamtoje šis drugiukas jau negyventų – arba skruzdė, arba paukštis nusineštų. Vieni drugeliai gyvena parą, kiti – savaitę-dvi, pasitaiko – net 15-18 dienų. Drugeliai, kaip ir vabalai, pelės, labai vislūs. Jei jie nebūtų mitybos bazė – jei jais nemistų kiti gyvūnai, – Žemės rutulį keliais sluoksniais dengtų kirmėlės ir vabalai“.
V. Mildažienė ir V. Mikutavičienė papasakoja, kaip iš naktinio drugelio kiaušinėlių išsirita kirmėlytės, gausiai ėsdamos užauga iki 10-13 cm ilgio, penkis kartus nuo snukučio iki uodegos galo išsiverčia kaip kojinės ir kiekvienąkart, išskyrus penktąjį, suėda savo išnarą. Tada kirmėlytė aplink save ima verpti dangalą ir dingsta jame – virsta lėliuke. Šilkverpio kirmėlytė taip pat apie save verpia. Kai šie siūlai nuvyniojami dailiesiems audiniams austi, vadinasi, žūsta lėliukė – nėra lemta jai virsti šilkverpiu.
Gyvybė verda
Kokių dar su gyvūnais susijusių įdomybių galima išgirsti, pamatyti Kauno botanikos sode?
„Jo teritorijoje verda įdomus gyvūnų gyvenimas. Po medžius striksi voverytės, viename įsikūręs apuokas. Įdomios varnos. Jas vadiname seržantėmis. Gražu stebėti, kaip jos maudosi, iš sodo šunelio maistą vagia. Ar tik ne jos pasirūpina, kad sodo tvenkiniuose neprivistų ančių, tarp jų įrašytųjų į Raudonąją knygą – dančiasnapių?.. Dančiasnapės mamos dažnai plaukioja su mažyliais ant nugaros. Viena varna ypač įdomi – atsiskyrėlė, su dviem baltomis plunksnomis sparne. Ji labai nusikaltusi bukučiams, zylutėms – kiaušinėlius sulesa, todėl jie ją lupa.
Narsų vaidina ir gulbinas – vis ką nors auklėja: žoliapjovį, antis. Bet tik vaidina agresyvų – nepanašus į Trakų pilies gulbiną, kuris pakyla ir iš viršaus smogia žmogui, net užmušti gali. Gulbinai dažnai tokie... Gulbės – neagresyvios, – pasakoja V. Mildažienė. – Gyvūnų gyvenimą pas mus galima stebėti ir ankstų rytą, ir vakare – ne tik darbo valandomis. Tik reikia įsigyti dovanų čekį. Trims žmonėms ir galiojantis tris mėnesius kainuoja 50 litų. Netoliese gyvenančios šeimos taip ir daro – įsigyja čekį ir su vaikučiais ateina pasižiūrėti ožkyčių, atneša joms skanėstų.“
