Svarbus Europoje
Arlaviškių takas lankytojus pakeri atsiveriančiais vaizdais. Vaikštant ant Kauno marių šlaito keteros įrengtu pažintiniu taku matyti įspūdinga marių panorama su vandenų skalaujama Dabintos sala. Tačiau Kadagių takas svarbus ir dėl mažiau į akis krintančių gamtos turtų, – to, kas čia auga. Dėl ypatingų augalų 116,6 ha Arlaviškių plotas paskelbtas botaniniu draustiniu. Svarbiausioji jo dalis, žinoma, kadagių slėnis. Ši vieta turi ne tik parko draustinio statusą, bet yra svarbi Europoje Natura 2000 saugomų teritorijų tinklo dalis.
Arlaviškių kadagynas unikalus, nes natūraliai auga ant stataus 30 metrų aukščio šlaito, o tarp kadagių plytinčiuose stepinių pievų lopinėliuose aptinkama retų augalų, grybų.
Kadagyne auga vienas rečiausių šalies augalų – gauruotasis gvazdikas. Tai viena iš vos keleto šios rūšies augalų augaviečių Lietuvoje. Ši gėlytė nedidelė, gležna, žiedelį iš toliau sunku įžiūrėti, tad ir aptikti sunku. Bet jums, jei turite geras akis, gal pasiseks.
Be gauruotųjų gvazdikų čia yra ir kitų retenybių – auga boloniniai katilėliai, melsvieji gencijonai. Katilėlių dairykitės liepą ir rugpjūtį, – tada jie žydi daugiašalėmis kekėmis. Dar įdomesnis – melsvasis gencijonas. Šiais augalais maitinasi ypač reto drugelio – genicijoninio melsvio vikšrai. Tad, jei išsaugosime šį augalą, išsaugosime ir drugelius.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kauno marių regioninio parko grupės patarėja Nijolė Eudukaitienė sako, jei būsite atidūs, stačiuose marių šlaituose, galite pastebėti vieno gražiausių Lietuvos paukštelių tulžių urvelius. Jei pasiseks, nes netriukšmausite, galite pamatyti ir patį paukštelį.
Minėta Dabintos sala – kitas parko draustinis – yra užpelkėjusias pakrantes mėgstančių paukščių buveinė. Čia aptinkama itin reta rūšis – plovinė vištelė. Jei netingėsite atsikelti ir atvykti į Kadagių slėnį labai anksti ryte, pavasarį net nuo tako galima išgirsti retų paukščių – didžiųjų baublių – baubimą.
Tam, kad visi žmonės galėtų pamatyti kadagyno unikalumą, buvo įrengtas pažintinis takas.
2016 metais Arlaviškių takas pripažintas gražiausiu Lietuvoje. Jis buvo populiarus ir gausiai lankomas visais metų laikais, deja, medinė tako dalis supuvo ir tapo nebesaugu vaikščioti. Tad dabar takas atnaujintas Europos sąjungos lėšomis iš projekto Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti (I).
Takas yra 1,3 km ilgio, o lentinė dalis – 501 m. Šia dalimi gali patogiai keliauti ir neįgalieji, ir tėveliai su mažais vaikais. Toliau iki marių nuo šlaito veda išmintas, natūralus miško takelis, terasiniais laiptais galima nusileisti iki prieplaukos, kur vasaromis atplaukia marių laivai, ir grįžti į Kadagių slėnį apsukus lanką mišku.
Buvo didesnis
Anksčiau kadagynas buvo gerokai didesnis, čia buvo ganomi gyvuliai. Kai 1959-aisiais buvo užtvenktas Nemunas, žmonių nebeliko ir jie nebeganė gyvulių, tarp kadagių ėmė želti aukšta žolė, krūmokšniai. Be to, N. Eidukaitienė pasakoja, kad miškininkai, norėdami sutvirtinti stačius krantus, ėmė sodinti šioms vietoms nebūdingus augalus – erškėtrožes, alyvas. Žinoma, gražu, tačiau šios svetimžemės grožybės ėmė kenkti kadagiams.
„1997 m., kai buvo įkurtas Kauno marių regioninis parkas, per alyvas nebesimatė kadagių. Mūsų pirmieji darbai buvo jas iškristi“, – prisimena N. Eidukaitienė. Miškininkai iki šiol kovoja su šiais sparčiai plintančiais augalais.
Šventas medis
Kokia verba ir koks džinas, ir kokia lietuviška kadaginė, kurios receptai žinomi nuo XVI amžiaus, be kadagio?! Ir kokios dešros? Iš kadagio karnų anksčiau žmonės pindavo stipriausias virves – lynus. Iš medienos gamindavo smulkius ir stiprius namų apyvokos dirbinius. Tik jo šakelės nešamos šventinti Verbų sekmadienį, o Velykų rytą su šventintų spyglių smilkalais apeinami visi trobesiai, tvartai, net laukai ir kiemo medžiai – kad visi būtų sveiki ir stiprūs, o namai būtų apsaugoti nuo nesėkmių ir tamsybių.
Kadagys – tėvas ne tik žmonėms, bet ir paukšteliams. Tarp kadagio šakų jie pasislepia nuo plėšrūnų, suka lizdus, maitinasi ir gydosi jo uogomis. Užtat kadagiui geradariui žmonės net mįslę sukūrė: žiemą vasarą žaliuoja, užanty vaikelius liūliuoja arba kita – žalias ežiukas, gardus skilandžiukas.
Lietuvoje kadagys dar vadinamas ėgliumi, o mokslinį vardą – Juniperus communis – jam suteikė garsusis švedų gamtininkas, augalų sistematikos kūrėjas Karlas Linėjus, gyvenęs XVIII amžiuje.
Paprastasis kadagys – Žemėje labiausiai paplitusi pušūnų ir visų kitų sumedėjusių augalų rūšis. Natūraliai auga beveik visame šiaurės pusrutulyje.
Jis – vienalytis augalas, tai reiškia tam, kad užmegztų uogas, reikia ir vyriško, ir moteriško augalo. Beje, medeliai subręsta tik būdami 5–10 metų amžiaus, o derėti pradeda nuo 10–12 metų ir dera tik kas 3–5 metus.
Auga kadagiai lėtai. Būdami 5 metų, būna vos 20 cm, tad įprastą 3–5 m aukštį jie pasiekia tik apie 50 gyvenimo metus. Beje, aukščiausias pasaulio kadagys auga Švedijoje. Jis yra net 18,5 m aukščio.
Kadagiai pergyvena mus visus, mat jie kai kada gali sulaukti 600 metų. Arlaviškių kadagiams – apie 100 metų.
Lietuvoje kadagynų nedaug – daugiausia jų Aukštaitjos nacionaliniame parke, Dzūkų aukštumų paežerėse, Nemuno bei Neries upių šlaituose. Arlaviškių kadagynas – vienas didesnių.
Kadagiai išskiria aktyvią bakterijas naikinančią medžiagą – fitoncidus, dėl to kadagynuose žmonėms lengva kvėpuoti. Kita vertus, kadagiai gali ištverti ūksmę, sausras, šalčius, tačiau juos greitai pražudo užterštas oras. Beje, Arlaviškių kadagyne draudžiama rūkyti. Tad čia – gryno oro respublika!
Gamtininkai kviečia kauniečius ir miesto svečius keliauti pažintiniu taku ir gėrėtis kadagiais iš tolo, nelaužyti jų šakų, nešiukšlinti. Čia nėra šiukšlių dėžių ne todėl, kad direkcijos darbuotojai tingi jas įrengti, o todėl, kad moko atsakingumo – ką atsinešei – išsinešk.
Tam, kad galėtų prižiūrėti taką, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos darbuotojai kviečia ne tik apsilankyti atnaujintame take, bet ir neužmiršti įsigyti lankytojo bilietą.
Už surinktus pinigus Direkcijos darbuotojai nuveikia daug gerų darbų – prižiūri retų ir nykstančių rūšių augalų bei gyvūnų buveines, pažintinius takus, atokvėpio vietas, piliakalnius ir, žinoma, Arlaviškių taką.
