Didžioji miegapelė savo išvaizda primena pelę su voverės uodega. Šie gyvūnai neatsitiktinai pavadinti miegapelėmis.
Pasak Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus specialisto Tado Bujanausko, šių gyvūnų pavadinimas labai taikliai atspindi jų biologiją. Per metus jos pramiega beveik septynis mėnesius. Užmigusios spalio pradžioje, jos prabunda tik gegužės mėnesį. Prieš žiemą sukauptos riebalų atsargos bei miego poza – susisukimas į rutulio formos kamuoliuką – miegapelėms padeda išgyventi šaltuoju žiemos įmygio metu iki pavasario.
Inkilų iškėlimas didžiųjų miegapelių gyvenamose vietose – tai patikimas būdas ne tik joms pagelbėti, bet ir rinkti duomenis apie jų populiacijos būklę. Iškeltus inkilus didžiosios miegapelės užima labai noriai, o periodiškai juos tikrinant galima sužinoti, ar joms viskas gerai, ar nemažėja jų skaičius.
„Kiekvieną kartą nukeliant inkilą ir jį atidarant, širdis pradeda plakti smarkiau“, – pasakojo Neries regioninio parko gamtos mokyklos specialistas Saulius Pupininkas. – Juk nežinai, ką jame atrasi – įvairių rūšių paukščių susuktus lizdus, gyvenančias miegapeles, įsikūrusius širšuolus ar inkilas tiesiog bus visiškai tuščias. Pirmas požymis, jog inkile įsikūrusi miegapelė – suneštas medžio, ant kurio kabo inkilas, lapų lizdas. Atsargiai praskleidus lapus, nors ir ne kiekviename inkile, galima išvysti iš gilumos į tave žvelgiančią miegapelę. Nepakartojamas jausmas.“
Suskaičiavus inkile aptiktas miegapeles inkilas saugiai grąžinamas į jo vietą, dažniausiai miegapelės net nesutrikdomos ir susirietusios miega toliau. Tik retkarčiais, mažiau apsimiegojusios, išlenda sekundei kitai mums pasirodo ir nuskuodžia į tankius lazdynų šakų labirintus slėptis.
Didžiosios miegapelės – itin reti ir saugomi Lietuvoje gyvenantys žinduoliai. Jos įrašytos ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į Aplinkos ministro įsakymu patvirtintą ypač saugomų gyvūnų sąrašą.
Beveik visos 10 šiuo metu Lietuvoje žinomų didžiosios miegapelės radaviečių yra miškuose palei Nemuną ir Nerį.
Matyt tai kažkada buvusios ištisinės populiacijos fragmentai, likę iškirtus miškus. Tai seni, beveik žmogaus veiklos nepaliesti lapuočių miškai, kuriuose gausu brandžių medžių (jų drevėse miegapelės gyvena) ir gausiai auga lazdynai bei laukiniai vaismedžiai (miegapelių maisto šaltinis). Geriausia didžiųjų miegapelių apsaugos priemonė – žinomose jų buveinėse nevykdyti jokios ūkinės veiklos. Šios rūšies apsauga yra ypatingai svarbi ne vien tik jos pačios išsaugojimui, bet ir daugybei susijusių kitų retų ir nykstančių rūšių.
Saugodami didžiosioms miegapelėms tinkamas buveines išsaugosime įvairiarūšius tankius, gyvybe knibždančius lapuočių miškus, šimtamečius ąžuolynus, niūriaspalvį auksavabalį, purpurinį plokščiavabalį, europinį plačiausį ir dar daug kitų retų rūšių.
