B. Milkontas sakė, kad Darbėnų apylinkių miškuose grybų dar beveik nesą, vos vienas kitas, matyt, trūksta ir lietaus, ir šilumos, tad labai nustebęs samanose aptikęs masyvų keistuolį – šis augo tik vienui vienas, aplinkui nebuvo nei mažesnių, nei didesnių panašių.
Šio grybo kepurės skersmuo – per 30 cm, tačiau visas jo kūnas tesveria apie 200 g.
Grybautojas įsitikinęs, kad ši miško gėrybė yra tuščiavidurė, antraip turėtų būti gerokai sunkesnė.
Nėriniuotą grybą Bronius pamatęs dar praėjusios savaitės pradžioje, ėjęs aplinkui apžiūrinėdamas, bet atsilaikė prieš pagundą pjauti ir neštis namo patyrinėti.
Tačiau noras sužinoti, koks tai esąs grybas, vėl jį atvedė į tą pačią vietą savaitės pabaigoje – nupjovęs net nustebo, kad šis toks lengvas, buvo jau bepradedąs kirmyti.
Grįžęs namo, B. Milkontas pervertė visą knygą apie grybus, lygino su panašiais, ieškojo Lietuvos Raudonojoje knygoje, bet ir ten nerado tikslios informacijos.
B. Milkontas sakė būtų įdomu sužinoti specialistų nuomonę: koks tai grybas, ar valgomas, ar retas Lietuvos miškuose ir pan.
„Pajūrio naujienos“ susisiekė su Gamtos tyrimo centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoju Jonu Karpavičiumi, kuris pagal pateiktą nuotrauką atsiuntė išsamų šio grybo apibūdinimą.
Skaitytojo B. Milkonto atneštas grybas yra raukšlius kopūstgalvis (Sparassis crispa). Tai – labai originalios išvaizdos, stambus, išaugantis iki 40 cm skersmens ir 3–5 kg svorio grybas.
Jis auga miškuose, parkuose – ten, kur yra išlikę senų pušų.
Pasirodo antroje vasaros pusėje ir rudenį.
Šis grybas yra parazitas, sukeliantis rudąjį gyvų spygliuočių medžių kamienų medienos puvinį.
Dažniausiai auga ant senų pušų kamienų apačios arba šalia medžio, ant negyvų ir mirštančių šakų, kelmų.
Kadangi jam reikia senų pušų, kurios mūsų miškuose retai sutinkamos dėl kirtimų, tai ir grybas yra retas. Ilgą laiką buvo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, tačiau paskutinėje raudonojoje knygoje jo jau nebėra, nes yra nemažai dar retesnių grybų.
Tai yra valgomas grybas, nors dėl jo retumo vertėtų, jeigu yra būtina paragauti, atsargiai paimti tik nedidelę grybo dalį, likusią paliekant augti.
„Gelbėti“ medį sunaikinant grybą irgi neverta.
Naikindami grybą, medžiui vis tiek nepadėsime, nes medieną ardo grybiena, kuri yra medžio viduje ir mums nepasiekiama.
Kol auga vaisiakūnis, grybienos plitimas medienoje sustoja, nes grybiena negali vienu metu pati augti ir auginti vaisiakūnius.
Sunaikinus vaisiakūnį, grybienos aktyvus plitimas atsinaujina. Kuo ilgiau gyvuoja vaisiakūnis, tuo trumpesnį laiką plinta grybiena, nes žiemą plitimas sustoja dėl neigiamų temperatūrų.
Grybas yra vertingas ir tuo, kad seniau buvo vartojamas liaudies medicinoje – jo milteliais buvo gydomos pūliuojančios žaizdos.
