Vandenį itin mėgsta
Prie Druskininkų ežerėlio „Mergelių akys“ poilsiavusi Indrė užfiksavo plaukiojančius ir ant lelijų lapų besiilsinčius vandenį itin mėgstančius roplius. Herpetologas Gerardas Paškevičius sako, kad jos nuotraukose – geltonskruosčiai žalčiai, kurie dažnai įsikuria prie ežerų.
„Tai yra šaltakraujai gyvūnai, kurie įsikuria drėgnose vietose. Ten jie gali susirasti ėdesio. Mūsų vietiniai geltonskruosčiai žalčiai daugiausiai maitinasi varlėmis, rupūžėmis, mailiumi, buožgalviukais, tritonais. Bala, ežeras yra tinkama vieta. Kitas dalykas, vandenyje jie yra gerokai greitesni nei sausumoje, nes prireikus žaltys gali panerti arba greitai plaukti, kas leidžia pabėgti nuo plėšrūnų. Jeigu žalčiukas įšliaužia į vandenį, pradeda labai greitai plaukti ir paneria, tai kokia lapė ar barsukas tikrai jo nebesivaikys. Būti šalia vandens yra ir jų išsigelbėjimo strategija“, – pasakoja herpetologas.
Jo teigimu, geltonskruosčiai žalčiai turi daug savigynos būdų – apsimeta negyvais, šnypščia, apipurškia išmatomis, išpučia kaklą, kad atrodytų didesni. Ir jau jeigu šie būdai nepadeda, jie gali bandyti įkąsti. Tačiau žmogui jo įkandimas, anot specialisto, nėra pavojingas. Vis tik dažniausiai jus sutikęs žaltys tiesiog bandys pasprukti ir jei arti yra vandens telkinys – šliauš į jį.
Plaukti moka ir angys
G. Paškevičius sako, kad nors paprastai žalčiai plaukia iškėlę galvą virš vandens, jie puikiai nardo ir gali gana ilgai išbūti po vandeniu. Anot jo, šie ropliai neria tada, kai pajunta pavojų, mat taip bando pasislėpti. Išnerti jie gali jau visai kitoje vietoje.
Herpetologas tęsia, kad ne blogiau plaukia ir angys. Vis tik jos neturi instinkto sprukti į vandenį išvydusios plėšrūną, o ir gyvena atokiau nuo vandens telkinių, todėl ežeruose jų greičiausiai nesutiksite.
„Beveik visada, kai matote ežere plaukiančią gyvatę, tai bus geltonskruostis žaltys. Angis tiesiog nemėgsta plaukioti, o lygiažvynis žaltys negyvena prie vandens telkinių, nes tai nėra jiems tinkama buveinė. O štai geltonskruostis žaltys vandenyje jaučiasi fantastiškai“, – pasakoja roplių žinovas.
Gyvena ne tik prie vandens
Pašnekovas sako, kad geltonskruosčiai žalčiai įsikuria tik prie nesraunių vandens telkinių arba tokių, kuriuose srovė visai nedidelė, antraip jiems būtų sunku plaukti ar sprukti nuo plėšrūnų: „Tai gali būti nesraunios upės, tvenkiniai, kūdros, balos, marios, užtvankos, ežerai. Kitaip tariant, stovintis vanduo. Ten jie ras ir daugiau varlių“.
G. Paškevičius teigia, kad prie ežerų gyvenantiems geltonskruosčiams žalčiams pasisekė. Jie išsirito labai jiems tinkančioje aplinkoje.
„Tikrai nėra taip, kad žaltys gyvena tik prie ežero. Jie ir nuklysta nuo vandens telkinių, ir išsirita kitur. Išgyvena, prisitaiko. Sakykim, kad prie ežero yra jau prabangesnė gyvenimo vieta, nes žalčiams ji ideali. Žalčiai yra laikomi pusiau vandenyje gyvenančia rūšimi, todėl užsienyje geltonskruosčius žalčius auginant namuose (ten tai yra egzotinė rūšis) terariumuose visada įmontuojami dideli baseinai“, – kalba pašnekovas.
Jis pasakoja, kad senovėje buvo tikima, jog jeigu ežere plaukiančiam žalčiui ant galvos nutupia strėliukė (tokie maži, dažniausiai melsvi laumžirgiai), ji susiuva žalčių turimas žaizdas.
„Ir dabar žmonės stebėdami ežere ar tvenkinyje plaukiantį žaltį dažnai gali išvysti, kad ant jo kas nors nutupia“, – priduria herpetologas.
