Šimtamečių pušų mažėja
Vasario gale Vingio parko lankytojai pastebėjo prie stadiono sukrautas rietuves šviežiai nupjautų medžių ir apie tai paskelbė socialiniame tinkle.
„Neries pakrantėje labai daug šviežiai nupjautų medžių, mačiau ir paženklintus kirtimui sausuolius, kuriuos tikrai reiktų šalinti, tačiau pažvelgus į šiuos kamienus tik dalis iš jų matosi jau mirę buvo juos kertant...aišku, aš ne specialistė, gal reikėjo juos kirsti ...bet toks vaizdas pribloškia, kai bandai įsivaizduoti, kiek tų medžių buvo iškirsta visam Vingio parke“, – feisbuke piktinosi nupjautus medžius aptikusi Rūta.
Tuomet Vilniaus miesto savivaldybė į jos įrašą atsakė pranešimo nuoroda, kuriame buvo teigiama, kad Vingio parke sausio-kovo mėnesiais bus vykdomi sanitariniai kirtimai, kurių metu bus kertami labai pažeisti ir pavojingi medžiai bei sausuoliai.
Svarbu pasakyti, kad didžiąją 162 hektarus užimančio Vingio parko dalį sudaro pušynai – dalies šių medžių amžius siekia 200 ir daugiau metų ir tokių senų pušų daugiau beveik niekur nėra.
Vis dėlto šimtamečių pušų parke nuolat mažėja, o jų vietą natūraliai užima lapuočiai. Taip yra dėl to, kad parke pušys kertamos, tačiau beveik neatsodinamos, nes, pasak VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ direktoriaus Laisvūno Būdėno, tam reikia specialių sąlygų, o jų Vingio parke – praktiškai nėra. Taigi, jeigu niekas nesikeis vieną dieną šių šimtmečius skaičiuojančių spygliuočių parko teritorijoje nebeliks, o vietoje jų augs liepos, ąžuolai ir uosiai.
L. Būdėnas aiškina, kad paprastai pavasarį gyventojų parke matomos nukirstų medžių rietuvės atsiranda dėl vykdomų sanitarinių kirtimų, kuriuos planuoja Vilniaus miesto savivaldybė ir kurių metu kertami sausuoliai bei vėjo išlaužyti, šalia takų pavojingai pasvirę medžiai, kuriuos palikti būtų nesaugu. Anot jo, dalis sausų medžių paliekama, jei jie nekelia grėsmės žmonėms, nėra prie takų, tam, kad juose paukščiai galėtų pasidaryti uoksus. Kadangi apie 80 proc. parko medžių, pašnekovo teigimu, sudaro pušys, jų tarp nukirstų, vėjo nulaužtų medžių ir yra daugiausiai.
Nukirstų medžių vietoje miškai atsikuria savaime, tačiau ten natūraliai ima augti tik lapuočiai. Pušys, kurioms reikia erdvės ir šviesos, pačios savaime neišauga, o ir pasodintos tokiose vietose nunyktų, nes lapuočiai užstoja saulę, sako L. Būdėnas.
„Vingio miškas yra tokio brandumo, kad atsodinti pušų praktiškai neįmanoma. Kur galima mes sodinam pušaites, eglutes. Prie Geležinio vilko gatvės. Bet daugumoje plotų miškas pats savaime atsikuria, tik neatsikuria pušynai.
Kad atkurtume pušyną, reikia daug erdvių, kurios gautų saulės, ir pušys galėtų augti. Tokiomis sąlygomis kaip dabar, kai miškas pakankamai tankus, po medžiais jaunos pušys neauga. Vietose, kur yra visiškai išretėję, bandom pasodinti pušaičių, eglučių. Būtų labai puiku, jei nupjovus vieną pušį į jos vietą galėtum pasodinti kitą. Nebūtų priimtina, kad išpjautume kokį plotą lapuočių ir ten atsodintume tik pušis. Dabar yra pakankamai daug pušų, o ateityje, kai jų visiškai sumažės, bus galima galvoti apie lapuočių kirtimą ir pušų atsodinimą tose vietose“, – pasakoja pašnekovas.
Per pastarąjį dešimtmetį Vingio parke, kaip sako L. Būdėnas, pušų ir eglių buvo atsodinta tik apie pusė hektaro.
Naikinamas miško imunitetas
Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius sako, kad apie du šimtmečius skaičiuojančios Vingio parko pušys laikomos seniausiomis pušimis Lietuvoje, tačiau yra manoma, kad šie medžiai gali išlikti net iki 500 metų.
„Lietuvoje neturime daugiau vietų, kur galėtume pamatyti, kiek pušys gali užaugti. Vingio parkas yra paskutinė tokia vieta. Nors jis ne visas toks senas, bet yra seno miško gabaliukų ir pjauti senas pušis dėl sanitarinių kirtimų yra nusikaltimas prieš gamtą.
Nudžiūvusi pušis dar gali stovėti dešimtmečius. Jose geniai kala uoksus, kuriuose įsikuria daugybė gyvūnų. Tokius medžius net vadina paukščių daugiabučiais ir jų Lietuvoje tragiškai trūksta, nes viskas iškeliavo į biokurą“, – aiškina gamtininkas.
Anot jo, tokie medžiai pjaunami per vadinamuosius sanitarinius kirtimus, nors su jokia sanitarija tai neturi nieko bendro.
„Tai vadinami sanitariniais kirtimais – tai čia reikia suprasti, kad miškas nuo to bus sveikesnis. Bet miškas bus tik labiau ligotas, jeigu bus išpjauti gyvybiškai svarbūs sausuoliai. Žinoma, kad negyva mediena yra labai svarbi palaikyti biologinei įvairovei, o ji ir yra sveiko miško pagrindas.
Jei naikinam tą biologinę įvairovę, vadinasi naikinam miško imunitetą. Negyvame medyje ir aplink, kiek yra paskaičiavę gamtininkai, gali gyventi iki 15 tūkst. įvairių organizmų rūšių – smulkių vabzdžių, grybų, samanų, kerpių – kai mes turime iš viso 30 tūkst. tokių organizmų rūšių Lietuvoje. Taigi pusė mūsų šalies faunos ir floros yra vienaip ar kitaip susijusi su negyva mediena.
Sanitariniai kirtimai yra labiau žodžiai, jokios sanitarijos ten nėra. Reikėtų pjauti tik tuos medžius, kurie jau kelia grėsmę. Labanore yra pušis, kuri sausa jau 30 metų stovi ir yra pilna uoksų, kuriuose gyvena daugybė gyvūnų“, – kalba A. Gaidamavičius.
Gamtininkas sako, kad sausos pušys labai reikalingos geniniams paukščiams, kurių Lietuvoje yra apie 10 rūšių. Kasmet šie paukščiai išsikala po naują uoksą, o buvusį palieka, taigi šis tampa namais kitiems paukščiams, šikšnosparniams, kiaunėms, voverėms, bitėms ir kitiems vabzdžiams.
Jis sako, kad jei tokie medžiai parke kertami, privaloma pasirūpinti alternatyva – inkilais. Tačiau iš to, ką yra pastebėjęs, Vingio parke inkilai pakabinti šalia takų, kur paukščiams nesaugu perėti, taip pat itin arti vienas kito, todėl sparnuočiai ten tiesiog neįsikuria. Dažniausiai, pašnekovo teigimu, tie inkilai yra su įmonių logotipais, taigi yra daugiau įmonių reklama, nei reali pagalba gamtai. Juolab, kad visi inkilai skirti smulkiems paukščiams, o trūksta būtent didelių, kurie atstotų uoksus.
A. Gaidamavičius pastebi, kad pirmiausiai Vingio parkas yra žalieji Vilniaus plaučiai. Anot jo, tai svarbiausias masyvas, kuris būdamas tarp judrių gatvių išvalo orą nuo automobilių taršos, taip pat atlieka daug kitų reikšmingų funkcijų.
„Dabar yra toks madingas terminas – ekosistemų paslaugos, t. y. kokias paslaugas miškas teikia žmonėms: ir vandenį švarina, ir orą gryniną, ir reguliuoja vandens lygį. Parkas turi ir rekreacinę reikšmę, bet galim sakyti, kad visi Lietuvos miškai yra rekreaciniai, nes visuose žmonės mėgsta lankytis. Vienur uogauja, kitur grybauja, kitur poilsiauja. Vingio parkas yra tokia vieta, kur žmogus ir gamta susitinka labai arti vienas kito, mažai kur Europoje vidury miesto rasite tokį miško masyvą, ypač kai čia galime stebėti natūralius gamtos procesus.
Reikia leisti pušims nugyventi tiek, kiek jos gali – iki 500 metų, neliesti sausuolių, jei nekelia grėsmės. Vingio parkas yra natūralus miškas, o tokių mes teturim 5–6 proc.“, – sako A. Gaidamavičius.
Medžiai tvarkomi, o ne kertami
VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas Raimundas Ereminas sako, kad kai medis auga mieste, labai arti žmogaus, jam skiriama daugiau dėmesio nei jam augant miške, o daugelis medžių priežiūros darbų paprastam žmogui panašūs į kirtimo darbus. Anot jo, virtuolio smulkinimas nėra medžio kirtimo darbas, todėl Vingio parke medžiai yra tvarkomi, bet ne kertami.
„Šiuo metu Vingio parke jau antrus metus renkamos nulūžusios šakos, ant žemės nukritusios po sniegolaužų 2021 ir 2022 metais. Taip pat tvarkomi pavieniai šiemet nulūžę medžiai. Nudžiūvusios pušys sausuolės, esančios prie takų ir keliančios realią grėsmę žmonių saugumui nukertamos. Dideli medžiai sausuoliai, esantys giliai miške, atokiai nuo takų, paliekami gamtai. Takų tinklas parke platus, todėl ir sausuolių daug. Medienos kiekiai vizualiai susidaro dideli.
Pušys džiūsta ne dėl kokios plintančios ligos, o tiesiog dėl natūralaus, savaiminio medžių išsiretinimo. Jos konkuruoja tarpusavyje, genetiškai nėra identiškos, vadinasi, yra įvairios. Vienos žūva anksčiau, kitos vėliau. Sveiki, bent kiek žaliuojantys medžiai parke nekertami. Bendrai medžiai žmogaus nekertami auga ilgai. Vingio parko pušyną ir toliau vadinsime pušynu ne mažiau vieną ilgą žmogaus gyvenimą. Kitas dalykas, kurį galbūt kas nors pastebėjo, tai kylantis antras klevo ir liepos ardas, kuris tolimoje ateityje galbūt taps lygiavertis pušims ar net jas nukonkuruos“, – sako parko miškininkas.
Tai, kad parke daugėja lapuočių ir mažėja senųjų pušų, R. Ereminas nelaiko problema.
„Jei išsikeltume tikslą eiti prieš gamtą, priversti pušyną likti pušynu, tektų imtis drastiškų priemonių, kurios niekam nepatiktų ir nebūtų suderinamos nei su ekologija, nei su rekreacija. Tos priemonės būtų plynas pušyno nukirtimas ir atsodinimas jaunomis pušimis. Kitas būdas, tik pagerinantis idilišką pušyno vaizdą, ištisinis polajų valymas, drastiškas klevų ir liepų kirtimas. To niekada nedarysime. Eiti prieš gamtą neapsimoka, šiuo metu po pušų lajomis kyla lapuočių medžių pomiškis, bet pušyno vaizdą dar matysime visą savo gyvenimą“, – sako jis.
Anot jo, miesto miškuose medžių sodinimas yra labai retas darbas, mat mieste miškas nekertamas medienos derliaus nuėmimo kirtimais, o kur nėra kirtaviečių, nėra ir galimybės ko nors sodinti, nes medžiai po lajomis tiesiog neprigyja.
„Miesto miškų politika orientuota į miško ekosistemų paslaugų tiekimą. Nėra buvę, kad miškas būtų nukirstas, kadangi medynas pasiekė techninę brandą. Ugdomieji kirtimai, geriau suprantami kaip retinimai, vykdomi pagal miškotvarkos projektą. Jų principas – gerą medį palieki, o prastą nukerti. Miškotvarkos sukaupti duomenys leidžia surasti medynus, kuriems ugdomieji kirtimai yra reikalingiausi. Ugdomasis kirtimas vykdomas ne dažniau kaip 1 kartą per 10 metų.
Sanitariniai kirtimai vykdomi pagal poreikį. Esant vabzdžių invazijoms, vėjovartoms ir panašiai. Mieste kraštovaizdžio gerinimui galėtų būti vykdomi kraštovaizdžio formavimo kirtimai, tačiau praktikoje jų pasitaiko mažai. Miesto miškų politika yra palankesnė biologinei įvairovei, nes čia nėra užduoties auginti našius, daug tūrio kaupiančius medynus“, – aiškina R. Ereminas.
Parko funkcija – rekreacinė
Miškininkas sako, kad parko pušynas biologinės įvairovės požiūriu yra vertingas, nes vidutinis medžių amžius siekia gerokai per 100 metų. Anot jo, tai yra senas parko miškas, tačiau ne sengirė, nes, nors sengirė nėra griežtai apibrėžtas terminas, jai būtinas medyno įvairumas, įvairiaamžiškumas. O štai Vingio parko pušynas yra panašaus amžiaus ir palyginti vienodos rūšinės sudėties.
Jo teigimu, Vingio parko pagrindinė funkcija, matyt, yra rekreacinė – jame lankosi daug žmonių, vyksta koncertai, ruošiamasi statyti tiltą per upę, todėl lankytojų bus dar daugiau. Ir nors nuolatinis vaikščiojimas takais veikia gamtą, gyvūnija, anot jo, moka prisitaikyti, o ir visą parką paversti rezervatu tikrai nepavyks.
Šiuo metu, anot jo, yra taikomos kai kurios biologinei įvairovei svarbios priemonės, pavyzdžiui, pavasarį ribojamas automobilių eismas varliagyvių migracijos metu, negyva mediena kraunama į krūvas ir paliekama supūti, reguliariai keliami inkilai smulkiems uoksiniams paukščiams ir kt.
„Miškas auga lėtai, inertiškai. Jokių didelių pasikeitimų, lūžių parke per dešimtmetį nebuvo“, – teigia VšĮ „Vilniaus miesto parkai“ miškininkas.
