„Manoma, kad ir „dievo karvytės“ vardą šie vabaliukai gavo todėl, kad anksti pavasarį jų atsirasdavo bažnyčiose, kur saulutei pašildžius jos pabusdavo iš žiemos miego, ropinėdavo ant palangių ir skraidydavo. O žmonės galvodavo, kad Dievas jas atsiuntęs gelbėti pasėlius nuo kenkėjų“, – apie lietuvių gerbiamas, mūsų daržus ir sodus saugančias, ryškiomis spalvomis akį traukiančias boružes pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Dendrologijos ir fitopatologijos mokslo sektoriaus mokslininkas dr. Vytautas Tamutis.
Iš tiesų mūsų puikiai pažįstama septyntaškė boružė viena pirmųjų atsiliepia į saulutės kvietimą. Dar aplink boluojant apsnigtiems laukams, saulės atokaitoje, tarp sausų žolių ir lapų, galima pamatyti šmėžuojančius raudonus jos sparnelius.
„Jei norite, kad šie gražūs ir naudingi padarėliai būtų tikri jūsų pagalbininkai prižiūrint sodus, daržus ir javų laukus, būtina juos globoti. Ypač svarbu nesunaikinti jų pavasarį, kai užplūsta noras apsišvarinti. Neskubėkite deginti sugrėbtų sode lapų: jei nėra galimybės jų kompostuoti, palaikykite krūvose, kol įsibėgės pavasaris ir boružės išsiskraidys. Saugokime pievas ir miškus nuo pavasarinių gaisrų – ten juk minios boružėlių, prašančių užgesinti degtuką,“ – kviečia ne tik botanikos sodo entomologu, bet ir Kauno Tado Ivanausko muziejaus muziejininku dirbantis dr. Vytautas Tamutis.
Kiek boružei metų?
Tai kiek gi tai boružėlei metelių? Ar galėtume rasti teisingą atsakymą populiarios dainos žodžiuose? Dažnas susimąsto, kad gal iš tiesų boružių taškeliai – tarsi medžių rievės, rodančios jų pragyventų metų skaičių?
V. Tamutis tokių kalbų klausosi šypsodamasis ir primena, kad kiekvienas tą mažą puošnų vabalėlį pažįsta ne tik kaip „boružėlę septyntaškę“: dar vaikystėje daineles apie ją dainuodami ir „maryte“, ir „katryte“, ir „dievo karvyte“ vadindavome.
Pasak mokslininko, pasaulyje jau yra aptikta daugiau nei penki tūkstančiai boružių rūšių. Vien Lietuvoje jų – net 56. Visoms boružėms būdingas išgaubtas kūno viršus ir plokščia apačia, trumpos kojytės ir link viršūnės tolygiai storėjantys ūselių nareliai bei kirvio formos paskutinieji čiuopiklių nareliai.
Kūno viršus paprastai būna ryškiai raudonos, oranžinės ar įvairaus intensyvumo geltonos spalvos, išmargintas juodais ar balsvais taškeliais. Tačiau yra ir kitokiomis spalvomis besipuikuojančių boružių: juodame fone tarsi spanguolės žybsi raudonos dėmelės ar driekiasi šviesios juostelės. Kartais jos būna vientisai juodos arba raudonos.
Į rankas verčiau neimti ir prie veido neglausti
Taip ir norisi boružes pavadinti vabalų pasaulio puošeivomis, tačiau gamtoje puošnumas bei ryškios spalvos turi ir kitą reikšmę, dėl kurios boružėlės taip stengiasi.
„Ryški spalva – tarsi nebyli kalba, sakanti: pamatyk mane ir neliesk, aš galiu būti pavojinga. Kad ir koks būtų gražus boružių rūbas, neskubėkite jų imti į rankas ar glausti prie veido. Šie vabalėliai turi slaptą cheminį ginklą: vos tik pajutusios pavojų, pro specialias kūno angeles išskiria aitraus kvapo šviesiai rudą ar geltoną skystį, kuriame yra nuodingos medžiagos – kantaridino.
Net keli miligramai šios medžiagos, patekusios į žmogaus organizmą, gali sukelti rimtų negalavimų. Žymus švedų biologas, gyvosios gamtos sistematikos kūrėjas Karlas Linėjus šios gyvūnėlius pavadino graikų kalbos žodžiu Coccinella, reiškiančiu „raudonai apsirengusios“ („coccum“ – skaisčiai raudonas drabužis). Beje, ir lietuviškasis žodis „boružė“ prancūzų kalba reiškia „gražus raudonas“ (beau – gražus; rouge – raudonas). Įdomu, kam šovė į galvą taip jas pavadinti?“, – pasakoja ir svarsto V. Tamutis.
O taškeliai ir meteliai?
Deja, visos mūsiškės boružės geriausiu atveju teišgyvena vos keletą mėnesių.
Užtai taškelių gali turėti įvairų kiekį. Tai gali būti tarsi boružių pasas, nusakantis, kuriai rūšiai priklauso. Štai ant septyntaškės boružės (Coccinella septempunctata) sparnelių – septyni juodi taškeliai, penkiataškės (Coccinella quinquiepunctata) – penki, o trylikataškės (Hyppodamia tredecimpunctata) – trylika ir t. t.
Kai kurios boružės taškelių neturi, o ir tos pačios rūšies sparneliuose esantys taškeliai ar dėmelės gali susilieti ar pranykti, sudarydami kitokį raštą. Dvitaškės boružės (Adalia bipunctata) antsparniai gali būti raudoni su dviem juodais taškeliais arba juodi su raudonomis dėmelėmis, o juodasiūlių (Propylea quotuordecimpunctata) keturiolika taškelių gali susijungti ir sudaryti zigzagines skersines juosteles; dvidešimtketurtaškės (Subcoccinella vigintiquotuorpunctata) ar azijinės (Harmonia axyridis) boružių yra žinoma net iki 200 margumo formų.
Labai savitos išvaizdos ir gyvenimo būdo yra juodbruvių (Chilocorini) tribai priklausančios boružės. Jų kūnas labiau išgaubtas, o juodi sparneliai su raudonomis ar oranžinėmis dėmelėmis. Lyg miniatiūriniai vėžliukai jos ropinėja medžių kamienais, krūmų ar krūmokšnių šakelėmis ir vaduoja juos nuo įkyrių skydamarių.
Dailios plėšrūnės
Nors ir kaip žaviai atrodytų boružių apdaras, dauguma jų yra grobuonys. Vos tik prabudusios pavasarį, jos skuba ieškoti augalus užpuolusių įvairių parazitų: amarų, skydamarių, blakučių, erkučių. Ten patelės atšoka savo vestuves ir pradeda dėti kiaušinius, iš kurių po 4-6 dienų išsirita besočiai palikuonys.
Tai gana judrūs šešiakojai padarėliai, turintys verpstišką, pilką ar geltoną, šviesiomis ar tamsiomis karpelėmis nusagstytą kūną. Nė kiek nedvejodami jie prisijungia prie tėvų grobuoniško žygio ir ima doroti kenkėjus. Turėdamos maisto, jos greitai auga ir maždaug po 25 dienų susiradusios saugią vietelę virsta lėliukėmis, iš kurių dar po savaitės išlenda jauna suaugusi boružė.
Augdamas vienas septyntaškės boružės jauniklis (lerva) gali suėsti net iki tūkstančio amarų. O viena boružės patelė gali padėti iki tūkstančio kiaušinių.
Vegetarės ir grybų mėgėjos
Tarp boružių yra ir vegetarių. Lietuvoje tokia yra dvidešimtketurtaškė boružė, kuri gali smaguriauti įvairiais augalais.
„Kai kurie mokslininkai šią boružę priskiria net prie kenkėjų, esą jos gali nugraužti liucernos, bulvių ar net runkelių lapus. Man tokių jos daromų blogybių pastebėti neteko, bet kad jos labai mėgsta naktižiedžių (Silene), gubojų (Gysophila), putoklių (Saponaria) lapus, ne kartą teko pačiam įsitikinti,“ – pasakoja V. Tamutis.
Kai kurios boružių rūšys nėra nei grobuonys, nei augalėdės, bet minta grybais (Erysiphales, Ascomycetes, Sphaeroteca, Phylactinia) ir platina jų sporas. Iš tokių dažniausiai aptinkama citrinos geltonumo dvidešimtdvitaškė (Thea vigintiduopunctata) ir šviesiai geltona šešiolikataškė (Tytthaspis sedecimpunctata) boružės.
Neprijaukinamos daržų sargės
Jau nuo seno pastebėta, kad boružės ne daržovių į daržus skuba graužti, o atvirkščiai – jas nuo besočių amarų ginti. Galbūt todėl taip gražiai šiuos padarėlius žmonės vadina ar apie juos dainas dainuoja.
„Daug nuveikta stengiantis boružes „prijaukinti“, kitaip tariant, priversti jas amarus medžioti būtent ant tų augalų, kuriuos žmonės augina. Rezultatai kol kas nelabai džiugina. Boružės yra geros skrajūnės ir uolios keliautojos, todėl vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Nors esant amarų antplūdžiui, jų susirenka gausūs pulkai ir akiplėšas kenkėjus greitai sutramdo. Gaila tik, kad neretai tai atsitinka jau pavėluotai, kai dalis augalų lapelių ar ūglių būna sunykę. Kiek geresni jų pritaikymo rezultatai pasiekti skydamariams naikinti. Tuo tikslu į kai kuriuos pietinius Europos ir JAV regionus buvo atvežtos australiškos boružės (Rodalia cardinalis), mintančios citrusinius augalus parazituojančiais skydamariais,“ – pasakoja mokslininkas.
Čia verta prisiminti ir azijinės boružės istoriją – tos pačios, kuri rudenį įkyriai lenda į mūsų namus: ji panašiam tikslui atvežta į Šiaurės Ameriką iš rytinės Azijos dalies, „pabėgo“ ir paplito ne tik visame žemyne, bet atkeliavo ir į Europą, kur ėmė sparčiai daugintis ir plisti. Tai sukėlė nemažą nerimą ekologams, baiminantis, kad azijinės neimtų išstumti vietinių boružių rūšių. Šiuo metu šios boružės jau plačiai paplitusios Lietuvoje: kol kas jų daugiausiai susitelkia gyvenvietėse ant ten augančių želdinių, ypač liepų, kurias vasarą užpuola amarai.
