Iškirtus mišką užpustė kaimus

Nors paprašyti įvardinti, kokias kopas turime pajūryje, daugelis greičiausiai paminėtų Parnidžio ir Naglių, jos tikrai ne vienintelės. Išilgai pusiasalio stūksojusios kopos per didžiuosius pustymus buvo uždengtos nauju smėlio sluoksniu, iš kurio susiformavo Didysis kopagūbris, o jo viršūnėms buvo suteikti Vecekrugo, Naglių, Parnidžio, Preilos, Skirpsto, Karvaičių, Meškos galvos, Avinkalnio ir kiti vardai.

Klaipėdos universiteto profesorius habil. dr. Ramūnas Povilanskas sako, kad kopos buvo pustomos visuomet. Jose atsidurdavo jūros atneštas smėlis. Anot jo, šiuo metu didžioji dalis smėlio, kurį jūra išmeta per audrą, vėl grįžta į jūrą kilus kitai audrai, tačiau prieš 300–400 metų jūra ir jos krantai buvo visiškai kitokie.

Nidos paplūdimys prieš audrą
Foto: DELFI skaitytojas

„Užėjo mažasis ledynmetis. Tuomet jūra išmesdavo daugiau smėlio nei pasiimdavo atgal. Buvo smėlio perteklius ir jis turėjo kažkur pasidėti. Kadangi pas mus pajūryje vyrauja vakarų vėjai, tą smėlį pustė nuo jūros į marias. Taip sutapo, kad tuo metu Europoje ilgą laiką vyko karai – trisdešimties metų, po to septynių metų. Tada laivynas buvo burinis, jam reikėjo stiebų. Paaiškėjo, kad mūsų pušys ir eglės labai tinka burinių laivų stiebams, ir medžius iškirto. Padidėjęs smėlio išmetimas į krantą ir tai, kad nebeliko miško, smėliui leido stipriai judėti. Prieš tai Kuršių nerija buvo tikras rojaus kampelis – čia vaikščiojo ir lokiai, ir vilkai, vykdavo didžiulės medžioklės. Tačiau viskas pavirto į visišką dykumą, buvo užpustyti ištisi kaimai“, – pasakoja profesorius.

Anot jo, kopotvarkos technologijos į Lietuvą atkeliavo iš Olandijos – olandai žinojo, kaip sustabdyti kopų slinkimą, buvo pirmūnai šioje srityje. Tiesa, šiuo metu jie nori visiškai priešingo rezultato – kad kopos vėl judėtų. Požiūris į kopas ir tai, kokios jos turi būti, keitėsi ir Lietuvoje.

Kai prasidėjo turizmas visiems labai tas patiko. Yra gyvenvietės, kurios – jaukios ir saugios, bet pasiimi molbertą ir štai už 500 metrų laukinės pustomos kopos, dykuma, jūra, saulė.
R. Povilanskas

„Vokiečiai stabdė smėlį, bet stabdė jį tik ties gyvenvietėmis, kad jų daugiau neužpustytų. Buvo sodinamos kalnapušės ties Nida, Preila, Pervalka. Kitur buvo pustomos kopos. Kai prasidėjo turizmas visiems labai tas patiko. Yra gyvenvietės, kurios – jaukios ir saugios, bet pasiimi molbertą ir štai už 500 metrų laukinės pustomos kopos, dykuma, jūra, saulė. Yra daugybė nuotraukų išlikę, pavyzdžiui, iš Juodkrantės nuo Avinkalnio. Bet pasikeitė laikai, atėjo sovietai ir įsivyravo miškininkų požiūris. O miškininkui neduok pavalgyti, duok kažką pasodint“, – pasakoja pašnekovas.

Jis teigia, kad tuomet prasidėjo masinis kopų apželdinimas.

Nida
Foto: Tomas Sakalauskas

„Kadangi tai buvo Sovietų Sąjunga ir planiniai pinigai, prasidėjo planinis kopų apželdinimas ir jos buvo želdinamos ten, kur to visiškai nereikėjo. Tam net buvo imamasi sunkiai suprantamų dalykų, pavyzdžiui, šaudomi briedžiai, kad jie nenuėstų pušų. Miškininkų koncepcija vyrauja iki šiol. Mūsų miškininkai sako – gerai iškirsime mišką, bet jau šiukštu pustomų kopų neatkursim, nes Europos Sąjunga (ES) reikalauja, kad kopos būtų ne Baltosios, o Pilkosios, t. y. apaugusios augalija.

O olandai, kurie su savo pažangiomis kopotvarkos technologijomis seniai priekyje, mums pavydi, kad mes dar turime Baltąsias kopas. Sako, jeigu mes būtume žinoję, kad galima atkurti ir Baltąsias kopas, būtume ES skatinę įtraukti į prioritetinių buveinių sąrašą ne Pilkąsias kopas kaip yra dabar, o Baltąsias“, – aiškina pašnekovas ir sako, kad taip susiklostė, kad Pilkosios kopos yra labiau vertinamos ES, tačiau jo ir kolegų tyrimai rodo, kad žmonėms daug labiau patinka Baltosios.

Sparčiai žemėja

Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė Neringa Mačiulevičiūte-Turlienė Delfi yra pasakojusi, kad suprasti, kaip kopos keičiasi, padeda jų dinaminiai tyrimai. Jie atnaujinti 2013 m. Tuomet VU mokslininkai bendradarbiaudami su Kuršių nerijos nacionaliniu parku pradėjo Parnidžio, Naglio ir Sklandytojų kopų sistemingus kartografavimo darbus.

Nida
Foto: Asmeninio dokt. N. Mačiulevičiūtės-Turlienės archyvo nuotr.

„Atliekami tiesioginiai matavimai, nuotoliniai tyrimai. Šiuo metu yra plačiai paplitusios bepilotės skraidyklės. Šių tyrimų metu vertiname kopų dinamiką, kokie procesai vyksta kopose, analizuojame meteorologinius rodiklius – mums labai aktuali vėjo kryptis ir greitis, bei vertiname antropogeninį poveikį kopų reljefo kaitai“, – kalbėjo ji.

Mokslininkės teigimu, tyrimai rodo, jog kopos degraduoja, vienur – daugiau, kitur – mažiau, bet jeigu lyginsime šių dienų duomenis su fiksuotais prieš 100 metų, skirtumai bus akivaizdūs. Kai kur kopos netekusios maždaug 20–30 metrų savo aukščio.

Sklandytojų kopa ties valstybės siena per daugiau nei 80 metų į Kuršių marias pasislinko apie 300 metrų, ties Parnidžio kopa – 250 metrų. O štai ties Parnidžio ragu krantas yra plaunamas.
N. Mačiulevičiūte-Turlienė

Ji taip pat sakė, kad senųjų žemėlapių ir duomenų analizė leidžia stebėti, kiek kopa pajuda viena ar kita kryptimi ir tas judėjimas yra gana žymus. Pavyzdžiui, Sklandytojų kopa ties valstybės siena per daugiau nei 80 metų į Kuršių marias pasislinko apie 300 metrų, ties Parnidžio kopa – 250 metrų. O štai ties Parnidžio ragu krantas yra plaunamas. Jis yra sumažėjęs apie 80 metrų. Gerai visiems žinoma Naglių kopa per dešimtmetį prarado apie 5–6 metrus savo aukščio.

N. Mačiulevičiūte-Turlienė teigė, kad tai vyksta dėl smėlio pustymo, kuris, jei pasiseka, tiesiog nukeliauja į kitą kopų vietą. Deja, dalis smėlio yra nunešama į Kuršių marias, dėl to pasislenka krantas.

Nida
Foto: Shutterstock

Mokslininkės teigimu, šiuo metu geriausiai laikosi Sklandytojų kopa, nes dalis pustomo smėlio dar yra pakankamai dinamiška, ten nesilanko turistai, taigi smėlio atsargų turėtų pakakti keliems dešimtmečiams. Vis dėlto ši kopa taip pat žemėja. Per pastaruosius 50 metų ji neteko apie 25 metrų savo aukščio.

Patraukli vieta turistams ir tautiečiams

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktorė Aušra Feser sako, kad daugiausiai prie kopų apsaugos prisidėjo XIX a. pabaigoje pastatytas apsauginis kopagūbris.

„Tuomet buvo visai kiti tikslai – apsaugoti kaimus nuo užpustymo ir visiško nerijos sunykimo. Šiuo metu vyksta natūralus procesas, kada kopos nepasipildo nauju smėliu ir ten, kur jos yra nesutvirtintos, smėlis keliauja į marias. Vėjas yra kopų architektas. Jis žaidžia su smėliu kurdamas įvairiausias formas, o kad po to jis atsiranda mariose, vėjui nė motais. Žinoma, kad vėjo jėga žymiai stipresnė negu žmogaus, tačiau didžiausias poveikis yra tuomet, kai žmonės vaikšto smėliu pučiant stipriam vėjui. Tada smėlio nupustoma daugiausiai“, – sako ji.

Aušra Feser

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad kopų nykimą galima sustabdyti jas apsodinus augalija, vis dėlto Neringos lankytojai nori matyti baltas kopas. Anot jos, daugelis nė neįtaria, kad kalvos po mišku taip pat yra sudarytos iš grynų gryniausio smėlio.

A. Feser tikina, kad kopas formuoja gamta ir į natūralius procesus stengiamasi per daug nesikišti, tačiau ten, kur poilsiautojai lankosi itin daug, tikslinga pakreipti ar sugaudyti smėlio srautus. Anot jos, labiausiai judanti yra Parnidžio kopa. Paskutiniais metais keitėsi vėjų kryptys, tad Kuršių nerijos nacionalinio parko specialistams teko ieškoti kitų vietų, kur galima užlipti.

Mes kasmet rudenį–pavasarį Naglių pažintiniame take ir ant Parnidžio kopos pagal poreikį statome barjerus ir įvairias smėlio gaudykles, darome atitvarus, klojame žabus, darome medinius takus ir pan.
A. Feser

„Manome, kad žmonių kiekius ir jų vaikščiojimo trajektorijas turime reguliuoti, neleisti lipti šlaitais, nes tai turi didžiausią poveikį. Mes kasmet rudenį–pavasarį Naglių pažintiniame take ir ant Parnidžio kopos pagal poreikį statome barjerus ir įvairias smėlio gaudykles, darome atitvarus, klojame žabus, darome medinius takus ir pan. Suprasdami, kad didžiųjų gamtinių procesų nesustabdysime, o ir nereikia, stengiamės veikti lokaliai, ten kur yra poveikis“, – vardijo pašnekovė.

Turistų kojomis mindoma Parnidžio kopa traukiasi į marias
Foto: DELFI / Elijus Kniežauskas

Kuršių nerijos nacionalinio parko botanikė Raimonda Ilginė sako, kad nerijos kopos ypatingos tuo, kad jos gyvos – pustomos – ir jose dar išlikę pirmapradžiai procesai, kurie ir sukūrė tokią neriją, kokią žinome šiandien.

„Šiose kopose aptinkami tokie gyvi organizmai (augalai, gyvūnai, grybai), kurie yra prisitaikę gyventi stresinėje aplinkoje (judrus substratas, mažai maisto medžiagų, vandens). Tačiau kai aplinkos sąlygos keičiasi, pavyzdžiui, sumažėjus smėlio pustymui ir atviriems smėlynams palaipsniui apaugant mišku, kopų augalai neatlaiko konkurencijos prieš naujai atėjusius ir pamažu išnyksta“, – sako pašnekovė.

Paklausta, kas atsitiktų jei kopos stipriai pažemėtų, ji sako – atsakyti sudėtinga ir geriausiai tai padarytų kopotyrininkai, vis dėlto jei eoliniai procesai (žemės paviršiaus ardomoji veikla, kurią sukelia pučiantis vėjas, – red. past.) silpnėtų, tai reikštų, kad sukcesija kopose būtų spartesnė – jos užaugtų. Iš pradžių – žoliniais augalais, kurie nukonkuruotų smėlynų augalus, o vėliau mišku. Dėl šios priežasties palaipsniui nyktų su smėlynų buveinėms susijusios augalų ir gyvūnų rūšys, o tai reikštų, kad Kuršių nerija netektų savos unikalios gamtinės dalies.

Natūraliai sensta

Naujos kopos nebesusidaro, o esamos nebėra tokios aukštos ir baltos kaip anksčiau. Nebegaudamos naujo smėlio iš jūros kopos natūraliai sensta. Baltijos jūros skalaujamame Sambijos pusiasalyje, iš kurio pas mus atkeliauja smėlis, jo susidaro kur kas mažiau. Per daugelį metų dalis pusiasalio jau nuskalauta, o likusioji – sutvirtinta, bandant apsaugoti vietines gyvenvietes nuo audrų. Mūsų jūros nors ir mažesniais kiekiais nei anksčiau iš ten atgabentas smėlis šiuo metu nugula paplūdimyje ir palvėje (žemuma tarp apsauginės kopos ir slenkančiųjų kopų, – red. past.). Kopos sensta ir dėl šylančio klimato, kuris lėtina jose želiančių augalų vegetacijos laiką.

Parnidžio kopa

„Nei Vecekrūgo nei Skirpsto, nei Preilos kopos nepažemės, o Vingio kopa svyruoja – kartais siekia 60 metrų, kartais nebe. Parnidžio kopa jau yra labai stipriai pažemėjusi, bet ji vis tiek labai graži ir visus džiugina. Lokaliai galime daryti šiek tiek įtakos. Baltosios kopos dar kokį šimtmetį išliks, pilkosios – tiek, kiek norėsime mes, o mišku apaugusios – bus visada“, – kalba Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktorė.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas organizuoja talkas, kurių metu šalinami kopas užželiantys augalai, retinamos jaunų medžių atžalos, statomi užtvarai smėliui kaupti taip bandant pristabdyti procesus.

Kraštutiniu atveju kopas papildyti būtų galima imant smėlį iš marių dugno ir jį sluoksniuoti kopų papėdėje, kad prasidėtų nauji pustymai. A. Feser sako, jog tam reikėtų, kad atsirastų bent keli entuziastai, kurie įtikintų Vyriausybę skirti kelias dešimtis milijonų eurų prieš šimtmečius buvusiam kopų aukščiui atkurti.

Siūlo leisti smėliui laisvai keliauti

Klaipėdos universiteto profesorius habil. dr. R. Povilanskas sako, kad kai turėsime pažangias technologijas bus nesunku iškirsti smėlį sulaikančias pušis, išarti dirvožemį ir leisti kopoms natūraliai pustytis.

„Nuėję prie Pilkųjų kopų pamatytumėte, kad ten per tūkstančius metų kaitaliojosi pustomų kopų sluoksneliai su dirvožemio sluoksneliais. Taip yra dėl to, kad kopos apžėlė, vėliau buvo pustymai, tada jos vėl apžėlė, vėl pustymai. Dabar žmogus susitvarko, bet dar galima sulaukti įdomaus laikotarpio, kai Kuršių nerijoje vėl įsivyraus pustomos kopos“, – sako profesorius.

Vokiečiai irgi pasinaudojo olandų praktika – nuardė kopagūbrį ir leido kopoms laisvai pustytis. Ir jos užaugo.
A. Feser

Anot jo, visas pasaulis nori pustomų kopų: „Pavyzdžiui, olandai buvo stabilizavę krantus, o dabar nusprendė papjauti savo šventą karvę ir panaikinti apsauginį kopagūbrį, kas jau net man atrodo žiauru, nes miškininkų kartos šimtus metų atkakliai pynė, sodino augalėlius, tvirtino kopagūbrį prie jūros. O olandai sako ne, ačiū, užtenka. Ir dabar pasinaudojo ES pinigais, kad buldozeriais nuartų tuos dirbtinai sukurtus kopagūbrius, kad vėl iš jūros patekęs smėlis galėtų toliau pustytis.“

Nida
Foto: Shutterstock

R. Povilansko teigimu, taip galėtų būti ir Lietuvos pajūryje, tik yra viena kliūtis – Kuršių nerijos kelias. Jis sako, kad galėtume pasinaudoti vokiečių pavyzdžiu kaip tai išspręsti.

„Tais laikais, kai mūsų kopos buvo pustomos, karietos važiuodavo paplūdimiu. Ką daryti atsakymas yra Vokietijoje. Vokiečiai irgi pasinaudojo olandų praktika – nuardė kopagūbrį ir leido kopoms laisvai pustytis. Ir jos užaugo. Bet ką daryti su keliu? Jie nusprendė tos kopos kelyje, kurį neišvengiamai per 20–30 metų užpustys kelią, įrengti tunelį. Pas mus yra smėlis, kurio gal ir kiek mažiau nei prieš 300–500 metų, bet jo yra pakankamai ir jei nebūtų apsauginio kopagūbrio iš jūros pustomas vakarų vėjų smėlis galėtų keliauti per Kuršių neriją, užpustyti pastatytą tunelį ir papildyti Didįjį kopagūbrį“, – svarsto profesorius.

Nida
Foto: Shutterstock

Anot jo, Škotijoje, kad prasidėtų natūralūs smėlio pustymai, kopagūbryje net buvo surengtos lenktynės. „Galbūt ir Lietuvoje ten pasiteisintų koks mažasis Dakaras“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako pašnekovas.

Jis tęsia, kad smėliui sujudinti turi ir kitą, kur kas lengviau įgyvendinamą idėją. „Tiesiog siūlau padaryti pėsčiųjų pažintinį taką ne kaip dabar yra vienoje vietoje į kopas, o palvėje, nuo, tarkim, Pervalkos iki Juodkrantės. Bet ne per pačias kopas, o tame tarpelyje palvės tarp pustomų kopų ir jau dabar sužėlusio miško. Toje vietoje galėtų būti atsišakojimas nuo pažintinio tako į Šiaurę link Juodkrantės. Ir tikrai praeitų žmonių minios ir smėlį sukeltų.“

R. Povilanskas tikina, kad Baltosios kopos yra Didžiojo Europos kopyno, kuris driekiasi nuo Airijos iki Uralo, dalis, o Lietuvos pustomos kopos driekiasi net 33 kilometrus ir tokio ilgio bei aukščio kopų nėra niekur Europoje.