- Esate parašęs daugiau nei 80 knygų. Kaip jaučiatės dabar, kai dienos šviesą išvydo pirmasis jūsų stalo žaidimas „Fotomedžioklė“?
- Nesu azartiškas žaidėjas: nežaidžiu kortomis ir beveik niekuo kitu.Gal laiką taupau, aš juk suvalkietis... sūduvis. Tačiau šis žaidimas yra kitoks – visų pirma, jis visai šeimai, be to – jis apie gamtą. Kaip jaučiuosi? Įdomiai, nes tai visai kita, nei knygos išleidimas. Tą jausmą pažįstu, visada naują išleistą knygą paimu į rankas, „apšildau“ ir sušylu pats. Tačiau žaidimas gimė todėl, kad man labai svarbu gamta ir tai, kaip į ją pakviesti kuo daugiau žmonių. Pakviesti ne šiaip sau, o jaučiant, tiriant, vertinant.
- Papasakokite apie šį žaidimą. Koks jo principas?
- Kaip ir daugelis stalo žaidimų, jis kviečia varžytis. Tačiau tą darydami žaidimo dalyviai mokosi, sužino, vertina; keliaudami gamtos takais, žaidėjai ne tik „fotografuos“, bet sužinos – kas kur gyvena, kokia jų būklė Lietuvoje, kuris gyvūnas retas, o kuris – visai paprastas, tik, galbūt, mūsų visai nepažįstamas. Žodžiu – žaidimo principas yra toks, kaip gamtoje: žaidžiu ir mokausi. Nes, pavyzdžiui, lapiukai dar būdami visai maži jau mokosi tykoti, sėlinti, pulti, stverti... Ką jie išmoks vaikystėje, pravers vėliau.
- Koks šio pažintinio stalo žaidimo tikslas?
- Tikslas – smagiai praleisti laiką. Antrasis, ne mažiau svarbus: mokytis. Tikiu, kad keletą kartų žaidžiant „Fotomedžioklę“ atmintin nuguls visi rūšių pavadinimai, vietos, kuriose šie gyvūnai sutinkami. Gali būti, kad atradę gyvūnus, žaidėjai toliau gilins žinias apie juos. Jei taip įvyktų, manyčiau, kad tikslas pasiektas.
- Dažniausiai stalo žaidimai būna iliustruoti, o šiame žaidime bus galima išvysti tikras gyvūnų fotografijas. Visos šios nuotraukos užfiksuotos jūsų?
- Taip, visus šiuos gyvūnus man teko sutikti gamtoje, juos nufotografuoti. Turbūt supratote, kad tą dariau ne ruošdamas šį žaidimą – tai daroma nuolat, labai ilgai. Gamtos ir ypač – gyvūnų fotografavimas – be galo sudėtingas, reikalaujantis ne tik laiko, bet ir biologijos, gyvūnų elgsenos žinių... jautrumo. Labai daug ko. Gamtos fotografas stiprus savo archyvu – nuotraukomis, kurias jis turi. Kaip jau sakiau, visas šis procesas yra ilgai trunkantis.
- Šis žaidimas gali paskatinti gamtos fotografija susidomėti ir vaikus. Kokią žinutę norėtumėte jiems perduoti? Ką jie turėtų žinoti?
- Gamtos fotografija – daugiaplanė veikla. Visų pirma, tam reikia biologinių, gamtinių žinių, mokėjimo suvokti šviesą, o po to visko, ko reikia kiekvienam fotografui – mokėjimo dirbti su kameromis, objektyvais, gebėjimo tvarkyti savo nuotraukas. Tai – tik pradžia, bet kokia ji svarbi. Ji grūdina, moko ieškoti. Džiaugiuosi, kai pamatau jauną fotografą, atkakliai žengiantį į gamtą. Tiesa, jam būtinas vyresnis patarėjas, pagalbininkas, galintis skiepyti ne tik technines žinias, bet ir mokyti etikos. Tai – neatskiriama viso fotografijos gamtoje proceso dalis.
- Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte gamtos fotografo darbą?
- Trijų žodžių maža, bet aš pabandysiu: žinios, atkaklumas, jautrumas.
- Gamtos fotografija neatsiejama nuo netikėtumų. Ar tai galės pajusti ir stalo žaidimo „Fotomedžioklė“ žaidėjai?
- Taip, gamta pasiruošusi mus ne tik nustebinti, bet ir priblokšti. Dažnai tai įvyksta ne dėl jos siekių, bet dėl mūsų nepasirengimo. Panašiai bus ir šiame žaidime. Būčiau neteisus, jei visa tai iškločiau, išaiškinčiau čia. Kviečiu žaisti „Fotomedžioklę“ ir viską patiems pamatyti, suprasti ir nustebti.
Žaidimą išleido leidykla „Debesų ganyklos“.
