Miškuose aplink – uodų veisyklos

Vilniuje esančios sodininkų bendrijos narys Mintautas pasakoja, kad nuo uodų gyventojai kenčia jau ilgą laiką, todėl buvo ieškota būdų, kaip jų skaičių sumažinti. Dažniausiai siūlyta išeitis – pilti tam tikrą chemiją į netoliese esančius vandens telkinius, tačiau net ir toks sprendimas galėjo būti tik laikinas, mat bendriją supa pelkėti miškai, kurie virto tikromis uodų veisyklomis. Jis sako, kad ir patys žmonės nenorėjo naudoti chemijos aplink savo sodus.

„Pas mus uodų tiek, kad net primena pasakojimus apie Sibirą, kai pro mišką negali praeiti, nes ten jų debesys skraido. Pradedi galvoti, kad negali būti jų šitiek daug, kad kažkas negerai, gamtoje yra disbalansas. Ir išsiaiškinome, kad kai kertami medžiai, griaunami seni pastatai šikšnosparniams nėra kur apsigyventi, todėl jų aplink mažėja, o uodai nebeturi priešų ir veisiasi be galo. Internete radome informacijos, kad šikšnosparnis per naktį sugauna labai daug uodų ir pradėjome svarstyti, kaip juos prisivilioti“, – kalba Mintautas.

Inkilai šikšnosparniams
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

Jis sako, kad klausimas dėl šikšnosparnių inkilų kėlimo buvo aptartas bendrijos susirinkime ir nors kai kurie gyventojai šių žinduolių baiminosi dėl sąsajų su koronavirusu, didžioji dalis tokiam sprendimui pritarė. Bendrija kreipėsi į Šikšnosparnių Lietuvoje apsaugos draugiją ir iš viso įsigijo 47 inkilus, nes kuo daugiau jų bus iškelta, tuo didesnė tikimybė prisivilioti naujakurių.

Vilios daugiausiai vabzdžių suvalgančias rūšis

Šikšnosparnių Lietuvoje apsaugos draugijos pirmininkas, gamtininkas Deividas Makavičius sako, visi mūsų šalyje sutinkami šikšnosparniai minta vabzdžiais ir juos gaudo tamsiuoju paros metu, nes būtent tada yra aktyvūs. O štai paukščiai kraujasiurbių uodų praktiškai negaudo, nes jiems jie yra per smulkūs.

Anot jo, daugelyje šalių, kuriose yra paplitusi uodų pernešama maliarija, kovai su ja labai dažnai pasitelkiami šikšnosparniai, kurie viliojami keliant inkilus.

„Mūsų šikšnosparnių rūšys minta įvairaus dydžio vabzdžiais – nuo stambių karkvabalių iki smulkių kraują siurbiančių uodų. Šiuo konkrečiu atveju aplinkui bendriją vietos yra labai drėgnos, duobėtos, o cheminiai uodų naikinimo būdai labiau tinka kai yra lygus paviršius.

Rudasis ausylis
Foto: Wikipedia.org

Purškiami vandens telkiniai pasidengia tokia plėvele, o kadangi uodų lervos kvėpuoja deguonimi, jos negali pakilti į paviršių ir žūna. Bet toks būdas gali pakenkti kitiems vandenyje gyvenantiems organizmams, be to, bendrijos teritorijoje nėra lygaus paviršiaus, todėl purškimas netiko“, – aiškino gamtininkas.

Gyventojai planuoja prisivilioti dvi lietuviškų šikšnosparnių rūšis, kurios sugaudo daugiausiai uodų – šikšniuką ir ausylį, todėl atrinkti būtent jiems tinkami inkilai.

Pavyzdžiui, ausylis turi dideles ausis ir dėl to gali pagauti net mažų vabzdžių skleidžiamą ultragarsą bei juos lengvai surenka nuo medžių šakų ar lapų. D. Makavičius sako, kad vienas ausylis per valandą naktį gali pagauti tūkstantį uodų. Be to šikšnosparniai medžioja ne tik prie inkilo, gali paskristi ir kilometrą kitą, taigi sugaudo uodus didesniu spinduliu.

Natuzijaus šikšniukas
Foto: Wikimedia Commons

„Jiems skirti inkilai turi siauresnį landos dydį, kad stambesnės šikšnosparnių rūšys nepatektų. Inkilai yra kelių tipų – daugiakameriniai, į kuriuos gali sutilpti iki 50 patelių, ir standartiniai, kurie keliami trys vienas šalia kito. Mes parinkome tinkamiausias vietas, kur jie turėtų būti iškelti, kokiame aukštyje, į kurią pusę turėtų būti orientuoti. Tikimės, kad jie įsikurs, aišku tokio šimtaprocentinio užimtumo net ir su paukščiais nebūna“, – tikina gamtininkas.

D. Makavičius sako, kad šikšnosparniai yra ilgaamžiai – gyvena apie 40 metų, ir nuolat grįžta į tą pačią jiems patikusią vietą, o gyvena joje tol, kol inkilas visiškai susidėvi. Anot jo, jei šikšnosparniai pakabintame inkile neįsikuria dvejus metus, jo vietą reikėtų pakeisti.

Jis sako, kad nemažai metų tyrinėja aplink Renavo dvarą gyvenančius šikšnosparnius, jų ten – gausu, todėl su uodais didesnių bėdų nekyla.