Tiki mistišku paaiškinimu
Anot J. Kasparavičius, anksčiau žmonėms tokie dariniai gamtoje kėlė prietaringą baimę, mat jie tikėjo, kad ratų susidarymo priežastimi gali būti naktį iš visų apylinkių susirenkančios raganos, elfai ar fėjos, kurios šoka ratelius iki vidurnakčio ar iki aušros. Šio įspūdžio nesumažindavo, o gal net padidindavo ir kartais ten pat ratu išaugantys grybų vaisiakūniai.
„Dėl šios priežasties tokie ratai įvairiose tautose buvo praminti ir vis dar tradiciškai vadinami raganų, fėjų ar elfų ratais. Ir nereikėtų stebėtis praeities žmonių naivumu, nes šioje istorijoje taško dėti negalima. Paskutiniame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje atsirado nauja, „moderni“ šių ratų atsiradimo „versija.“ Pasirodo, kad šie ratai susidaro ten, kur buvo nusileidusios skraidančios lėkštės su ateiviais iš kitų planetų. Šių lėkščių variklių išmetamos karštos dujos ar kažkokia mums nežinoma spinduliuotė taip paveikia dirvožemį, kad ten pradeda augti konkrečių rūšių grybai. Šiuo aiškinimu patikėjusių buvo, o gal ir tebėra, ir Lietuvoje. Kokių dar „versijų“ atsiras ateityje, galima tik paspėlioti“, – kalba jis.
Taip auga dėl grybienos
Mikologas sako, kad grybų, galinčių sudaryti taip vadinamus raganų ratus sąrašas labai ilgas ir juos visus vardinti nėra prasmės, o grybai taip auga todėl, kad grybiena, esant vienodoms sąlygoms, yra linkusi augti visomis kryptimis.
„Jos gijų, moksliškai vadinamų hifais, pagrindinė užduotis yra „ištyrinėti“ kaip galima didesnę substrato, kuriame auga, dalį ieškant laisvų, kol kas dar neįsisavintų maisto medžiagų ar, kai kuriais atvejais, jų tiekėjų, pavyzdžiui, gyvų medžių šaknų. Žmogaus nepaliestoje gamtoje augimą į viršų apriboja dirvožemio ar kito substrato paviršius. Augti į apačią gali trukdyti gruntiniai vandenys, arti paviršiaus glūdinti motininė uoliena. Na, o į šonus plisti gali trukdyti pačios įvairiausios kliūtys, tokios kaip dideli akmenys, medžių šaknys ar kiti dirvožemyje augantys grybai. Jeigu substrato viduje grybiena gali išaugti į sferos ar rutulio formos darinį, tai ant substrato, pavyzdžiui, dirvožemio, paviršiaus mes matysime tik jos dalies, kuri kontaktuoja su paviršiumi gyvybinės veiklos poveikio kitiems organizmams pasekmes“, – sako grybų žinovas.
Jo teigimu, tie kiti organizmai yra augalai, ypatingai žolės, o ten, kur jų nėra, gali būti to paties grybo kartais išaugantys vaisiakūniai.
„Ankstyviausioje pastebimoje grybienos kontakto su paviršiumi fazėje ant dirvožemio paviršiaus matoma figūra bus panaši į tašką, o vėliau – į vis didėjantį apskritimą arba ratą. Jis gali būti visiškai taisyklingas arba ne. Tai priklauso nuo aplinkos. Didelė dalis ratus formuojančių grybų minta maisto medžiagomis esančiomis dirvožemyje, o jos anksčiau ar vėliau išsenka. Dėl šios priežasties grybiena visą laiką auga vis tolyn ir tolyn stengdamasi pasiekti vis naujus maisto medžiagų telkinius. Ten, kur maisto medžiagos jau išseko, grybiena sunyksta ir todėl ji tarsi be galo lėtai juda, slenka išcentrine kryptimi nuo savo augimo pradžios taško. Tokie ratai dirvožemio paviršiuje gali susidaryti bet kur, tačiau didžiausiai būna pastebimi atvirose vietose – pievose, stepėse, prerijose“, – pasakoja J. Kasparavičius.
Skersmuo gali siekti net 200 metrų
Grybų eksperto teigimu, tokie reiškiniai randami visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, o ten, kur nėra jokių augimui trukdančių ar jį stabdančių objektų ar veiksnių, toks vis didėjantis ratas gali išaugti iki išties įspūdingų matmenų.
„Šiaurės Amerikos prerijose XX amžiaus pradžioje buvo rasti ratai ar jų dalys, kurių skersmuo siekė net iki 200 metrų. Manoma, kad vieno iš jų amžius galėjo siekti iki 400 metų, o kito – ne mažiau kaip 650 metų. Dažniausiai tokio amžiaus sulaukia tik atskiros rato dalys, nes pasitaiko įvairiausių kliūčių, kurios arba „sutrauko“ ratą į atskiras atkarpas, iškraipo jį ar visai sustabdo ir ilgainiui jis nunyksta. Tos kliūtys, kaip jau minėta, gali būti pačios įvairiausios. Dabar dažniausiai ratus sunaikina vykdantys įvairią ūkinę veiklą žmonės. Rato dalyje, kur grybiena yra labiausiai išvešėjusi, dirvožemio paviršiuje susidaro vandens trūkumas, nes jį savo reikmėms sunaudoja grybas. Dėl šios priežasties dažniausiai virš tos vietos augantys augalai sunyksta. Atsiranda lyg ir ratu ištryptas takas“, – pasakoja pašnekovas.
J. Kasparavičius tikina, kad kai kurių rūšių grybai gali išskirti augalų augimą skatinančius hormonus ir tuomet pievoje gali susidaryti vešlesnės, aukštesnės žolės ratas.
