Užfiksavo pirmąsias šiemet

Paprastosios angys yra vienos pirmųjų gyvačių, pabundančių iš žiemos sąstingio. Pirmąsias angis J. Šliakienė užfiksavo praėjusį savaitgalį aukštapelkėje Rokiškio rajone.

„Šeštadienį buvo ideali diena – saulėta, be vėjo. Ir pavyko surasti besišildantį angies patinėlį. Buvo labai įdomu stebėti. Jis buvo itin ramus, kas iš tiesų būdinga angims. Jos nėra labai priešiškos, nėra iš tų, kurios pirmos pultų. Tiesiog jeigu jau ginasi, tada puola“, - pasakoja ji ir patikina, kad per tiek laiko, kiek gyvates fotografuoja, nėra nuo jų kaip nors nukentėjusi.

„Noras fotografuoti gyvates atėjo iš tėvų paskatinimo, be to buvau smalsi. Domėjimasis ir smalsumas atvedė į fotografavimą, buvo įdomu, kodėl žmonėms yra taip baisu. Nors paaiškėjo, kad angys labai įdomios ir net mažai ištyrinėtos“, - pasakoja pašnekovė.

Kas įsivaizduoja angį kaip juodą gyvatę liks nustebinti, Jolita sako, kad jos gali būti kelių spalvų. „Kaip žmonės būna įvairių plaukų spalvų, taip ir angių genuose užfiksuota įvairiai: gali būti ruda, pilka, juoda. Iš tikrųjų teko matyti ir oranžinio atspalvio. Pavasarį retkarčiais tenka sutikti melsvo atspalvio turinčias angis“, - pasakoja gyvačių fotografė.

Ji sako, kad angis, kaip ir kitas gyvates, nėra paprasta aptikti ir tikrai ne kiekvienas išėjimas būna sėkmingas: „Tenka daug, daug pasivaikščioti. Ir tikrai ne miško takeliais. Dažniausiai angys gyvena netoli aukštapelkių, šiek tiek sausesniuose miškuose.“

Atpažinti galima iš akių

„Sakoma, kad reikia žvelgti baimei į akis“, – sako pašnekovė ir paaiškina, kad angį nuo kitų gyvačių lengviausia atskirti iš jų žvilgsnio.

„Pagrindinis bruožas kaip atskirti angis nuo žalčių - žalčių akys yra apvalios formos, o angių yra panašios į kačių – su vertikaliu dryžiu. Jeigu angis marga, galima supainioti su lygiažvyniu žalčiu, nes jis turi savotišką šachmatišką savo raštą, o angies raštas yra X formos arba eina zigzagu“, - pasakoja fotografė.

Jolita Šliakienė
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

„Angies patelė uodegos gale turi savotišką gumbelį. Uodega kaip pieštukas nusmailėja. O patinėlio uodega ilgesnė, nusmailėja tolygiai, nesudaro gumbelio“, - kaip atskirti angis pasakojo herpetologė.

Anot jos, angys, nors ir nuodingos, nėra pavojingos jei jų specialiai neerzini. Gyvačių fotografės teigimu, gamtoje svarbu išlaikyti pagarbų atstumą nuo laukinio gyvūno. Ji siūlo pamačius angį ja pasigrožėti ir apeiti.

„Praktiškai reikėtų užlipti ar specialiai suerzinti, kad angis pultų. Ją sutikus geriausia lėtai pasišalinti. Bet dažniausiai angis pirma pamato žmogų, pirmiau ir pasitraukia. Iš tikrųjų reikia leisti gyvūnams gyventi savo gyvenimą, nes mes esame jų aplinkoj svečiai“, - sako ji.

Gyvatė „su charakteriu“

Angis yra vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje, bet tai tik vienas iš jos išskirtinumų. Kaip ir lygiažvyniai žalčiai, angys nededa kiaušinių, o veda gyvus jauniklius. Taip pat fotografė sako, jos kitokio charakterio.

„Ji tokia - šiek tiek kitokia. Ir charakterio kitokio. Aišku, kaip ir žalčių jų yra visokių, bet angis net iš snukučio atrodo piktesnė. Charakteringesnis šiek tiek gyvūnas“, - pasakoja J. Šliakienė.

Jos teigimu, Lietuvos mastu angių ar žalčių tyrimų nėra, nes reikia tikrai didelės komandos, bet ji pati yra tyrusi angių ir žalčių elgesį savo moksliniame darbe ir sutinka, kad angis rasti yra reta sėkmė, tačiau ne dėl to, kad jos retos.

„Angis buvo rečiau sutinkama, bet nemanau, kad dėl to, jog ji nėra dažna. Ji tikrai nėra iš tų retųjų kaip lygiažvynis žaltys, bet tiesiog ji šiek tiek jautresnė oro sąlygoms, pavyzdžiui, vėjui, nes girdi ir jaučia visu kūnu vėjo skleidžiamus virpesius. Tai jai sukelia pavojų“, - apie angis pasakojo herpetologė.