Laukti liko nedaug

Klevai sulos duoda anksčiau ir ji yra saldesnė - turi iki 2 proc. cukrų, o štai beržų syvų reikia palaukti kiek ilgiau, jie - ne tokie saldūs.

A. Gaidamavičius sako, kad sulos tekėjimo pradžia priklauso nuo saulės. „Kai tik saulė pradeda kaitinti tamsų klevo kamieną, suaktyvėja skysčių tekėjimas. O kadangi beržo kamienas - baltas, jis atspindi saulės šviesą, todėl lėčiau įšyla ir sula būna porą savaičių vėliau“, - tikina jis.

Anot gamtininko, daug kas priklauso ir nuo to, kur beržas ar klevas auga: „Jei medis išaugęs kur sausiau - žemė greičiau įšyla ir medžio syvai ima tekėti anksčiau. O, pavyzdžiui, miške, pavėsyje, augančio medžio sula pradės tekėti vėliau.“

A. Gaidamavičiaus teigimu, jei orai išsilaikys šiltesni, jau kovo pradžioje pradės lašėti klevų syvai, o po poros savaičių bus galima bandyti gręžti ir beržo kamieną.

Gyvybės eliksyras

Ar medis duos sulos, galima patikrinti dvejopai: nusilaužus šakelę pasižiūrėti, ar iš jos bėga skystis, arba porą minimetrų įgręžti po žieve. Jei matysis, kad sunkiasi skystis, vadinasi sula jau teka ir toje vietoje galima gręžti giliau. „Gręžti nereikia daug. Sula teka 2 cm po žieve“,- primena gamtininkas.

Andrejus Gaidamavičius

Sveikatos specialistai teigia, kad medžio syvai stiprina imunitetą, turi teigiamą poveikį kraujotakos sistemai, tinka sergant anemija, gerina inkstų veiklą ir padeda gydyti medžiagų apykaitos sutrikimus.

O štai A. Gaidamavičius ją vadina gyvybine energija.

„Dėl sulos medis pavasarį atsigauna. Jeigu jis kelia į viršų vandenį, kuris reikalingas pumpurams sprogti, vadinasi visos mineralinės medžiagos, vitaminai, kurie reikalingi lapams augti, yra toje suloje. Tai yra nepaprastai įvairių medžiagų turtingas skystis, naudingas ir žmogui“, - tikina jis.

Ir pasidalija: „Jeigu medžio šakos - žemai, galima šakeles surišti į tokią šluotelę, nupjauti galiukus, pakabinti butelį. Ir taip varvinti tą sulą tiesiai iš šakelių. Tada sula yra dvigubai turtingesnė viskuo, nes pereina per visą medį.“

Kitų medžių sula, gamtininko teigimu, yra vaistinė. Pavyzdžiui, ąžuolų syvai senovėje buvo naudojami gydymui. „Praktiškai visų lapuočių medžių sula gali būti leidžiama ir kažkam naudojama, bet čia jau reikia žinoti ir pasitarti su sveikatos specialistais“, - sako pašnekovas.

Kol orai vėsūs, sulą galima išlaikyti keletą dienų, o vėliau žmonės paprastai ją raugina. „Tradiciškai kaime sula rauginama į ją įmetus juodos džiovintos duonos ir kokių želmenų, dar reikia rūgštumui citrinos. Vėsiai pastačius toks sulos gėrimas išsilaiko ir iki birželio mėn.“, - dalijasi ir pats pavasarį sulą ragaujantis vyras.

Svarbu nepakenkti medžiui

Vis dėlto sulą leisti galima ne bet kaip. A. Gaidamavičius sako, kad gręžti būtina grąžtu ir ne giliau kaip 2 centimetrus.

„Giliau tikrai gręžti nereikia, nes tai gali atsiliepti medžiui, gali atsirasti įvairių ligų. Skylę sulai tekinti reikia būtinai gręžti, ne kaip kitaip pasidaryti. Žinau, kad kaime žmonės būna su kirviu pasidaro ertmę, bet tai yra barbarizmas. Tokia ertmė - vartai visokioms grybinėms ligoms. Toks medis po to tik 5 metus pagyvena ir viskas“, - perspėja jis ir primena, kad prisileidus sulos pragręžtą skylę reikia užkišti medžio gabalėliu, kad medžio žaizda užgytų.

Norint nepakenkti medžiui per vieną sezoną iš jo galima išleisti apie 100 litrų syvų. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į medžio storį – kuo jis plonesnis, tuo labiau sulos tekinimas jį nualins.

„Viename medyje patartina gręžti tik vieną skylę ir kiek teka, tiek. Kai medžio lapai pradės sprogti ir žaliuoti, sula natūraliai sutirštės ir jos tekėjimas baigsis. Paprastai žmonės nuo pradžios iki pabaigos tą vieną ertmę ir naudoja“, - kalba specialistas.

Aplinkosaugininkai primena, kad valstybei priklausančioje žemėje sulą leisti galima iš ne plonesnių kaip 20 cm skersmens medžių, jei šie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų. Jeigu medžius planuojama kirsti ne vėliau kaip po metų, sulą galima leisti ir iš plonesnių.