Grybautojas Rimvydas, atsiuntęs itin keistų grybų nuotraukas, pasakojo, kad pastebėjęs šiuos grybus neabejojo, kad tai – baravykai, tačiau buvo iš tiesų labai smalsu, kas jiems nutiko, mat šių grybų kepures laiko ne vienas, o net keli plonesni kotai.
Ypatingos augimo sąlygos
Gamtos tyrimų centro mikologijos laboratorijos mokslininkas dr. Jonas Kasparavičius teigė, kad plačiau pakomentuoti galėtų tik detaliau apžiūrėjęs pačius grybus bei gavęs informacijos apie mišką, kuriame jie buvo surinkti. Vis dėlto šios miško gėrybės, anot mikologo, iš tiesų yra fantastiškos ir tikrai nėra mutavusios, o tiesiog taip susiformavusios dėl ypatingų augimo sąlygų.
„Panašu, kad tai yra baravykai, nors ir labai keisti baravykai. Pasitaiko baravykų su suaugusiomis kepurėlėmis, suaugusiais kotais apatinėje dalyje, bet šie baravykai „pažengę“ ta kryptimi žymiai toliau ar, tiesiog, buvo daugiau nei du ar trys grybai, o tiksliau jų užuomazgos. Kodėl ir kaip iš tiesų išaugo tokie grybai galima tik paspėlioti. Sprendžiant iš jų kepurėlių formos, greičiausiai tai įvyko dėl to, kad labai arti viena nuo kitos susiformavo baravyko vaisiakūnių užuomazgos – kelių milimetrų dydžio „žirniukai“.
Jos suaugo, ypatingai apatinėmis dalimis, iš kurių formuojasi koto pagrindas. Pradėjusios didėti ir augti į viršų, būsimos kepurėlės kiek „pasistumdė“, bet galiausiai ir jos suaugo, o kotų viršutinės dalys liko laisvos, nes kotas formuojasi taip, kad visuomet yra tik centrinėje vaisiakūnio užuomazgos dalyje, o viršutinėje savo dalyje vystymosi ir augimo pradžioje jis yra kepurėlės užuomazgos apgaubtas. Todėl net fiziškai viršutinės baravykų kotų dalys suaugti vargu ar galėtų“, – aiškino dr. J. Kasparavičius.
Konkuravo tarpusavyje
Mikologas teigė, kad dėl tarpusavio konkurencijos už maisto medžiagas, kurias šiuo atveju gavo iš vieno pagrindo, kotai išaugo kiek plonesni nei įprastai, o jų kreivumą ir tarpus tarp kotų nulėmė besiplečiančios į šonus, nors ir suaugusios kepurėlės.
„Teoriškai gal taip išaugti galėtų ir iš vienos užuomazgos augantis vaisiakūnis, bet tikimybė yra daug kartų mažesnė ir paaiškinti, kodėl įvyko toks jo viršutinės dalies skilimas ar susiskaidymas būtų kur kas sudėtingiau net teoriškai.
Tokį užuomazgų sulipimą galėjo paskatinti grybo augimo vietoje buvusio labai tinkamos vaisiakūnių užuomazgų formavimuisi sąlygos, kurios paskatino masinį jų formavimąsi mažame plote. Kadangi to paties grybo – grybienos, kuri auga dirvožemyje ir formuoja vaisiakūnius – vaisiakūniai yra identiški savo paveldimąja medžiaga, tarsi identiški dvyniai, tai ir suaugti jiems jokių imuninių kliūčių nėra. Nėra ir negali būti jokios atmetimo reakcijos, bet tik ankstyvoje vystymosi stadijoje, kol dar visi išoriniai dariniai pilnai neišsivystę“, – dėstė mikologas.
Taip išaugti gali ir kiti
J. Kasparavičius aiškino, kad taip sulipti augdami greta gali ne tik baravykų, bet ir daugelio kitų grybų vaisiakūniai. Tai labai būdinga voveraitėms. Tik rezultatas atrodo kiek kitaip, nes voveraitės auga ir formuojasi kitaip nei baravykai. Mokslų daktaras teigė, kad kitas sulipimo variantas gali būti kai užuomazgos susiformuoja viena virš kitos, tuomet susiformuoja grybas, augantis ant grybo.
„Tokie dariniai tarp baravykų, aksombaravykių, piengrybių, tauriabudžių ir kitų grybų pasitaiko ne taip ir retai. Tai nėra mutacija, o tik vystymosi ir augimo anomalijos“, – konstatavo J. Kasparavičius.
