Dzūkijos nacionalinio parko direkcija turi gražią tradiciją pirmąją naujų metų darbo dieną pradėti ne kabinetuose, o gamtoje. Šį kartą išėjo į Marcinkonių krašto miškus prie Grūdos ir parsinešė ne ledo ir sniego sukaustytos gamtos, o pirmųjų 2020 m. voveraičių nuotraukų.
„Radome jas prie Grūdos. Ten toks saulės įšildomas pušyno šlaitas. O kolegos ir prieš Kalėdas Merkinės apylinkėse rado voveraičių“, – pasakojo M. Lapelė.
Žiedai sausį – ne naujiena
Paklaustas, kas nutiko mūsų gamtai, kad žmones stebina tokie neįprasti šiam metų laikui radiniai, – vilniečiai kelia į socialinius tinklus pražydusių žibučių, o dzūkai – grybų nuotraukas, gamtininkas teigė ir anksčiau ne kartą matydavęs žibučių žiedus sausio ir vasario mėnesiais, pražydusias našlaites ir daržuose žaliuojančias piktžoles, todėl tai nėra šių metų išskirtinumas, dabar žmonės tiesiog atidžiau žiūri, daugiau fotografuoja ir aptarinėja tarpusavyje.
„Mačiau, kad žydintis žalčialunkis įkeltas į feisbuką, bet buvo tokių žiemų ir anksčiau – sausio 15-ąją lazdynų žirginiai užfiksuoti. Žmogaus atmintis trumpa, jeigu tu nevedi dienoraščio, kaip kai kurie kaimuose, būdavo, senukai, kurie rašydavo kiekvieną dieną į kalendoriaus lapelį, koks oras. Dabar madinga stebėtis ir viską sieti su klimato kaita. Kuo iš tikrųjų ypatingi šie metai – tai antrus metus besitęsiančia sausra. Buvome prie Merkio ir Grūdos – vandens mažai. Ties Perkūno akmeniu, prie Puvočių, tai geriausiai matyti. O gamtininkai, kurie tyrinėja Čepkelių rezervatą, fiksuoja vandens lygį ne pirmą dešimtmetį, irgi tuos pokyčius pastebi“, – sakė M. Lapelė.
Išdžiūvo šuliniai
Jo teigimu, vasaros sausrų periodiškai būdavo ir anksčiau, bet pastaraisiais metais jos sutapo su besniegėmis žiemomis, o polaidžio vanduo gamtai ypač svarbus. Žemė vis dar perdžiūvusi ir reikėtų ilgai besitęsiančių liūčių arba itin sniegingos žiemos, kurios kol kas nematyti.
„Gruntinio vandens lygis irgi nepakilo; svainis turi sodybą prie Viktarinos, tai šuliniuose vanduo buvo išdžiūvęs. Baisios tragedijos nėra, bet gruntiniu vandeniu, šaltiniais maitinamos mūsų krašto upės. Todėl jose nebūna tokių ryškių vandens lygio svyravimų pavasarį ir rudenį. Bet dabar ir iš tų šaltinių ne kažin kiek vandens ateina“, – kalbėjo gamtininkas.
„Gink Dieve, neginčiju, kad tas klimatas keičiasi į šiltąją pusę. Bet iš tikrųjų teisingai sakoma, kad vyksta ne šiltėjimas, o globalinė klimato kaita. Tai reiškia, kad netikėtai gali gauti ir daug sniego, ir, kaip dabar Australijoje, gaisrų, o Afrikos rytinė pakrantė skęsta nuo potvynių. 2015 m. sausra buvo didesnė, negu tai, ką šiemet turėjome, o 2018 m. žemdirbiai prašė kompensacijų už nuskendusį derlių. Žmonės daugiau eina į gamtą, stebi, dalijasi informacija ir stebisi, esą viskas taip neįprasta. O dėl kaitos klimatas darosi kontrastingesnis: jeigu lietus, tai liūtys, jeigu sausra, tai tęsiasi savaitėmis, jeigu karštis, tai irgi ne vieną ar dvi dienas pasilaiko“, – teigė gamtos mokslų daktaras.
Baltajam kiškiui išgyventi bus sunku
M. Lapelė atkreipia dėmesį, kad visi mūsų gyvūnai ir augalai yra prisitaikę prie 4 metų sezonų, o ne prie 7 mėnesių ilgumo rudens. Pavyzdžiui, baltajam kiškiui išlikti galimybių lieka nedaug, nes be sniego jis tampa labai pastebimas, kol išmoks nebaltuoti. Miškininkai sako, kad šiltos žiemos palankios miško kenkėjams, kurie puikiai peržiemoja miško paklotėje ir kitais metais vėl dauginasi.
Paklaustas, kokių pokyčių galima tikėtis Dzūkijoje per ilgesnį laiką, gamtininkas tvirtino, kad pušynai Pietų Lietuvoje išliks, bet eglės – šiauriniai medžiai, jų gali nebelikti.
„Kas gali būti įdomesnio, tai visai šalia Lietuvos yra šiaurinė bukų paplitimo riba. Karaliaučiaus srityje ir Lenkijoje bukai jau auga savaime. Lietuvoje jie puikiai auga, subrandina sėklas ir atsikuria Rambyno kraštovaizdžio regioniniame parke, bet jie ten yra pasodinti, kai tas kraštas priklausė Vokietijai. Tikėtina, kad bukai plis į Lietuvą, bet tai – ne smėlynų augalas, mėgta truputį geresnę žemę, tai Pietų Lietuvoje jų gali atsirasti ten, kur dabar auga skroblai“, – pasakojo M. Lapelė.
Nemunas – rūšių migracijos koridorius
Gamtininko teigimu, augalų arealai stumdydavosi visais laikais, o augantieji jų pakraštyje yra jautriausi aplinkos pokyčiams. Dzūkijoje daug rūšių ateina iš Pietryčių bei Centrinės Europos ir tikėtina, kad tos plačiau paplis, – ne tik augalai, bet ir vabzdžiai. Pavyzdžiui, yra tokių rūšių drugelių, kurie Lietuvoje paplitę tik Nemuno slėnyje iki Alytaus, nes čia aukščiausia vidutinė liepos mėnesio temperatūra, o kitur jiems per šalta. Mūsų Nemunas yra tarptautinės reikšmės rūšių migracijos koridorius.
„Kai pelėdgalvio vikšrai puola pušynus, yra galimi 2 scenarijai. Gali būti, kad kitais metais jie bus dar alkanesni, nugrauš, ir medis jau neatsigaus. O gali būti, kad tik prieaugis bus mažesnis. Išgyvena net ir visiškai nuėsti medžiai, pavyzdžiui, kai voratinklinės kandys nuėda lapuočius, arba nuo birželio šalnų nušąla ne tik ąžuolų, bet net ir pušų ūgliai. Pušis išvis yra išskirtinis medis, prisitaikęs gyventi ekstremaliomis sąlygomis“, – kalbėjo gamtos mokslų daktaras.
Pasak M. Lapelės, į pokyčius ypač reaguoja paukščiai, pavyzdžiui, bukutis dabar švilpauja kaip pavasarį, tarsi būtų kovo mėnuo, niekur neišskrido tulžiai.
Kaip suskaičiuoti paukščius?
Antrąją sausio savaitę visoje Lietuvoje vyks vandens paukščių apskaita. Seniau Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkams pakakdavo aplankyti neužšalusias vietas, pavyzdžiui, kur Merkys ir Strauja įteka į Nemuną, ir suskaičiuoti sparnuočius, nes jie ten visi susirinkdavo. O dabar tie paukščiai pasklidę po visą kraštą.
„Kiekvieną žiemą į Lietuvą atskrenda vandeninių strazdų, tai ten, kur Grūda įteka į Merkį, jie visada medžiodavo, nes kitur užšalę. Arba Druskininkuose, Ratnyčios upės atkarpoje nuo M. K. Čiurlionio gatvės iki lenktojo tiltelio. Dabar jų atskrenda, bet medžioti gali bet kur, tai visos mokslininkų žinios, kur jų galima surasti, tapo niekinėmis“, – nuogąstavo gamtininkas.
Kovo mėnuo buvo pavadintas pagal tai, kad tuo metu parskrisdavo kovai, o dabar jie išvis neišskrenda. M. Lapelės teigimu, didžiųjų ančių pasilikdavo tik kur ne kur, o dabar visos pas mus žiemoja. Į šiaurę pasislinko Baltijos jūros užšalimo riba, o drauge su ja žiemojančių paukščių santalkos ties Palanga taip pat pasistūmė šiauriau.
„Lietuva yra miškų zonoje ir didžiąją saugomų teritorijų dalį užima miškai. Didžiuojamės, kad Dzūkijos nacionalinis parkas – pati miškingiausia šalies dalis. Bet jeigu šalyje yra teisinių problemų dėl miškų tvarkymo, tai atsiliepia ir saugomų teritorijų būklei“, – sakė M. Lapelė.
Pasak gamtininko, po urėdijų reformos, kai buvo padidinta miškų kirtimo norma, stodami į Europos Sąjungą mes įsipareigojome, kad iki 2011 m. įsteigsime visų saugomų rūšių buveinių apsaugai svarbias saugomas teritorijas, bet tik porą pastarųjų metų tai intensyviai daroma.
„Tos klaidos tęsiasi nuo pat nepriklausomybės pradžios: miško reikalai svarbesni negu saugomos teritorijos – urėdo nuomonė svaresnė už nacionalinio arba regioninio parko direktoriaus. Pikantiškiausia, kad pasiekėme tą situaciją, kai mums reikia atsiskaityti Europai, parodyti, kiek mes saugome, o jau nelabai yra ką saugoti. Iki 2014 m. buvo atlikta visos šalies buveinių inventorizacija, bet jokios teisinės apsaugos joms neatsirado, kirtimai vyko toliau. Visuomenė aktyvėja, ES spaudžia, vienas Kęstutis pradėjo reformas, kitas Kęstutis neužbaigė“, – kalbėjo gamtos mokslų daktaras.
Savininkai skuba parduoti mišką
Miškų situaciją jis lygina su ore pakibusiu per griovį šokančiu žmogumi. O, kai yra nežinomybė, miško savininkai, kurie neskubėtų kirsti savo valdomų plotų, nes medienos kainos smarkiai nukritusios, nežinodami, kas bus rytoj, skuba bent už kokią nors sumą juos parduoti. Ypač tie, kurių teritorijose kartografuotos saugomų rūšių buveinės.
„Punios šilas yra kaip indikatorius. Nors antrosios grupės miškų yra ir kitose saugomose teritorijose, pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke – apie 12 proc., bet visi žiūri į Punią, kaip bus nuspręsta saugoti vertingiausias teritorijas“, – teigė M. Lapelė.
„Juokingiausia, kad iš viso to buvo pagarsinta išvada, jog tyrinėtojai Punios šile tiek visko surado, tai reiškia, kad ūkinė veikla rūšių įvairovei nekenkia. Tai puikiai iliustruoja bendrą tendenciją, kai profesionalų išvados pakeičiamos nuomone, o Seimo aplinkos komitete ekspertu tampa kokia nors feisbuko grupės žvaigždė. Aplinkos ministerija neturėtų būti visų žaliųjų, salotinių ir tamsiai žaliųjų idėjų įgyvendinimo įrankiu, bet turėtų padėti surasti kompromisą, kalbant apie ūkinius interesus. Skaudu, bet dabar ji labai aiškiai stoja į tų interesų pusę“, – apgailestavo gamtininkas.
Vyksta ambicijų karas
Aplinkos ministerija dabar bylinėjasi teismuose dėl Punios rezervato išplėtimo projekto nutraukimo su Žymanto Morkvėno vadovaujamu Baltijos aplinkos forumu, kuriame yra dirbęs buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Vienas iš Baltijos aplinkos forumo projektų buvo meldinių nendrinukių atgaivinimas Žuvinte, gerai įvertintas Europoje, bet sulaukęs Lietuvos politikų kritikos. Todėl bandoma pateikti, esą ši byla yra kerštas už K. Navicko atleidimą ir kritiką dėl Žuvinto.
„Galbūt tos kovos ir vyksta, bet objektas yra Punios rezervato likimas. Net jeigu, dabartinio ministro nuomone, tam rezervatui tokia apsauga, kokia buvo siūloma prieš tai buvusio ministerijos vadovo, nelabai tinka, tai jis turėjo būti pasirengęs pasiūlyti kitą planą. Buvo žadėta per savaitę jį paskelbti, bet tęsiasi iki šiol. To negaliu kitaip suprasti, kaip tik ambicijų karą“, – sakė M. Lapelė.
Lietuvoje yra per 450 buveinių apsaugai svarbių teritorijų – pelkių, ežerų, pievų. Visoms joms turės būti nustatyti apsaugos tikslai. Todėl visų Lietuvos saugomų teritorijų ekologai žiūri, kuo pasibaigs Punios istorija. Dėl šaltiniuotos pelkės su viksvomis niekas per daug nesikauna, bet jeigu buveinių apsaugos vienas iš tikslų bus nekirsti tūkstančių hektarų Dzūkijos pušynų, tai susikirs daugybė interesų.
Pasak M. Lapelės, valstybiniuose miškuose vidiniu urėdo potvarkiu jokie pagrindiniai kirtimai saugomų rūšių buveinėse nevykdomi, bet Dzūkijos nacionaliniame parke tokie miškai sudaro vos 30 proc. O kitur aplinkosaugininkai negali uždrausti kirsti miško, jei negali kompensuoti prarastų pajamų. Per metus Nacionalinė mokėjimų agentūra, remdamasi Dzūkijos nacionalinio parko išvadomis, išmoka iki 300 tūkst. eurų už kirtimų atidėjimus, bet po 5 metų vėl reikia iš naujo galvoti, ką su ta buveine daryti.
Reikia nacionalinio susitarimo
Ar rinkiminiais metais sprendimų priėmimas visai nesustos ir kas bus po jų, gamtininkas nesiima prognozuoti, bet sako, kad aplinkosaugos srityje reikėtų panašaus nacionalinio susitarimo, kokį svarbiausios Lietuvos partijos pasirašė dėl krašto apsaugos finansavimo. M. Lapelė jau spėjo įsitikinti, kad partijų programose gamtos apsaugai skiriami vos keli sakiniai, o ūkinis požiūris dominuoja prieš aplinkosauginį, todėl net pats nelabai tiki, kad tokį susitarimą artimiausiu metu atsirastų politinė valia pasirašyti.
„Mūsų smegenyse sėdi ūkininkas, kurio mąstymas remiasi tikėjimu, kad gamta turi teikti naudą. Ne būtinai iš medienos, bet tada bent iš rekreacijos – vasarnamiais ežerus apstatysim. Ir tai lengviausia išaiškinti rinkėjams“, – kalbėjo gamtos mokslų daktaras.
