Šių metų spalio 31 dieną Europos komisija paskelbė metinę ataskaitą apie miškų gaisrus Europoje, Artimuosiuose rytuose ir Šiaurės Afrikoje 2018 metais. Joje akcentuojama, kad nuo didelių miško gaisrų nukentėjo daugiau šalių nei bet kada anksčiau. Taip pat ataskaitoje pateikta statistika atskleidžia jog praėjusiais metais Švedija (74 gaisrai, išdeginę 21 605 ha) atsidūrė sąrašo, kuriame yra tokios šalys kaip Italija (147 gaisrai, išdeginę 14 649 ha), Ispanija (104 gaisrai, išdeginę 12 793 ha), Portugalija (86 gaisrai, išdeginę 37 357 ha), Jungtinė Karalystė (79 gaisrai, išdeginę 18 032 ha), viršuje pagal užfiksuotą gaisrų skaičių, išplitusių 30 ha ar didesniame plote.
Daugiau kaip 90 proc. visų miškų gaisrų kyla dėl neatsargaus ir neatsakingo žmonių elgesio, taip pat didelę įtaką turi ilgai besitęsiantys sausringi orai. Esant tokių klimato sąlygų nulemtam dideliam gaisrų pavojui užtenka menkiausios kibirkšties, ugnies šaltinio, vėjo krypties pasikeitimo. Todėl kaip viena iš prevencijos priemonių Lietuvoje yra apribojamas žmonių lankymasis miškuose, esant aukštai gaisringumo klasei.
2019 m. dėl sauso ir vėjuoto oro ir aukštos temperatūros gaisrų sezonas Europoje prasidėjo anksti. Jau iki šių metų kovo mėn. gaisrų skaičius buvo didesnis už šio dešimtmečio metų vidurkius. Pastaraisiais metais ekstremalūs kintančio klimato sukelti padariniai stebimi ir Lietuvoje. 2019 metų pavasaris mūsų šalyje buvo labai sausringas ir ilgas, miško paklotė buvo perdžiūvusi, o žolė, kuri galėtų stabdyti ugnies plitimą, ilgai nesužaliavo.
Dažnėjant ekstremalių klimato sąlygų pasireiškimui reikia daugiau investuoti ir pasirinkti veiksmingiausias miškotvarkos bei miškų gaisrų prevencijos priemones. Miškų gaisrai lengviau kyla ir plinta dėl netvarios miškotvarkos praktikos, nualintų ekosistemų ir sodinamų labai degių rūšių miško medžių. Todėl prevencija yra labai svarbi siekiant pažaboti miškų gaisrus. Dėl tinkamos miškotvarkos ir žemės naudojimo praktikos miškai galėtų tapti atsparesni gaisrams ir sumažėtų gaisro pavojus. Kaip rodo Lietuvos pavyzdys, po 2006 metais Kuršių Nerijoje kilusio didžiulio miško gaisro, šioje teritorijoje dominavusi kalninė pušis atsodinama paprastąja pušimi, kuri yra mažiau degi lyginant su pirmąja rūšimi.
2018 metų kovoje su miškų gaisrais Švedija sulaukė pagalbos iš kitų Europos šalių ir šis bendradarbiavimas davė teigiamus rezultatus. Todėl viena iš svarbiausių ugniagesių, politikų, mokslininkų ir visuomenės užduočių yra bendravimas bei dalinimasis gerąja patirtimi. Lapkričio 20-21 dienomis Kardifo mieste, Didžiojoje Britanijoje vyko svarbi konferencija miško gaisrų tema. Į ją atvyko daugiau nei 200 mokslininkų, praktikų ir politikų iš 14-os šalių. Lietuvą šioje konferencijoje atstovavo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto mokslininkė Dr. Valda Araminienė.
Renginio metu didžiausias dėmesys buvo skirtas miškų gaisrų prevencijos klausimui. Degiųjų medžiagų (žolinė augalija, krūmai) pašalinimas aplink gyvenamuosius namus yra veiksminga priemonė, užkertanti kelią gaisro plitimui. Taip pat renginio organizatoriai ir dalyviai vienbalsiai sutarė, kad vienas didžiausių sunkumų yra tarpusavio komunikacija bei informacijos perdavimas žiniasklaidai bei visuomenei.
Pranešėjas iš Portugalijos Carlos Trindade buvo nustebęs, jog apklausęs vietines bendruomenes, kas jiems labiausiai pagelbėtų kovoje su nuolatos kylančiais gaisrais, jų atsakymas buvo, jog jiems trūksta ne ugniagesių mašinų, sraigtasparnių, bet informacijos, žinių ir mokymų, kaip apie prevenciją ir elgesį kilus gaisrui. Velso ugniagesių atstovai pasakojo savo patirtį, kaip po didelio gaisro, nuniokojusio vietinį kaimą, vietos bendruomenė kreipėsi į juos ir kartu su ugniagesiais atkliko didžiulį darbą, pašalindami degius krūmus ir žolynus aplink savo kiemus, bei aplink visą gyvenvietę.
Mokslininkas iš Suomijos Henrik Lindberg papasakojo apie jų šalies patirtį pranešime pavadinimu “Kodėl tiek mažai miškų gaisrų kyla Suomijoje?”. Pranešimas labai suintrigavo ir pritraukė auditorijos dėmesį. Mokslininkas sakė, jog nepaisant to, kad Suomijos augalija bei klimato sąlygos yra labai panašios kaip ir Švedijoje, tačiau net gi esant sausroms, jų šalyje miškų gaisrai kyla labai retai ir neplinta dideliuose plotuose. Pranešėjas pasakojo, kad situacija šalyje ženkliai pradėjo keistis nuo 1950-ųjų metų ir jau 1960 metais per metus išdegusių plotų skaičius sumažėjo nuo tūkstančių iki šimtų hektarų. Suomija po Antrojo pasaulinio karo dėjo daug pastangų kovai su miškų gaisrais, buvo pastatytas didelis gaisrų stebėjimo bokštų tinklas, kuris vėliau buvo pakeistas patruliuojančiais lėktuvais, buvo nutiestas platus miško kelių tinklas. Taip pat buvo pakeista medynų struktūra. Buvo vykdomi plyni kirtimai po kurių atsodinamos vienaamžės daugiausia pušynų plantacijos bei naikinami degiųjų medžiagų šaltiniai (krūmai bei tam tikra žolinė augalija). Nors priemonės ir veiksmingos, tačiau centrinės ir vakarų Europos mokslininkai buvo pasibaisėję tokiu drastišku sprendimo būdu. Jie teigė, kad kovodami su viena problema, Suomiai sukuria kitas problemas, tokias kaip monokultūrų plantacijos, bei humuso bei maisto medžiagų išnešimas iš miško dirvožemio, kurios gali atsiliepti ateityje. Šiuo metu centrinės ir vakarų Europos šalys skatina mažinti plynų kirtimų skaičių, pereiti prie artimos gamtai miškininkystės, mažinti vienaamžių ir vienarūšių medynų plotus (nes tai yra lengvas taikinys ligoms bei kenkėjams).
