Čia nepadės jokios modernios technologijos, tik sąmoningas ir atsakingas atsisukimas į gamtą, o neretai – ir „bendradarbiavimas“ su ja.

Įdomu tai, kad didžiausia pievinių ekosistemų biologinė įvairovė yra aptinkama šienaujamose pievose ir ganyklose, kuriose atsižvelgiant į gamtosaugos reikalavimus vykdoma ūkinė veikla yra ribojama. Būtent žmogaus prižiūrimose pievose – reguliariai jas šienaujant ir ganant – susidaro tam tikros sąlygos visiems augalams rasti sau tinkamą nišą. Specialistai teigia, kad viename kvadratiniame metre tokios turtingos pievos galima aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. Be to, tinkamai tvarkomose pievose gausu vabzdžių, nuolat maitinasi ir peri paukščiai.

Deja, pastaruosius dešimtmečius natūralių ir pusiau natūralių pievų plotų mažėjimas stebimas daugelyje Europos šalių. O su tuo yra neišvengiamai susijęs ir jų biologinės įvairovės mažėjimas.

Žiūrim, ką turim

Domimės, kokia šiandien natūralių ir pusiau natūralių pievų situacija Lietuvoje? Pasirodo, pievų ir ganyklų, kurios sudaro vertingų pievinių ekosistemų pagrindą, Lietuvoje plotai mažėja, daugiausia dėl to kad arba šios teritorijos yra paverčiamos ariamais laukais, arba apleidžiamos ir palaipsniui virsta mišku. Nemaža buvusių vertingų pievinių ekosistemų plotų dalis yra urbanizuojama.

Baltijos aplinkos forumas Lietuvoje direktorius Ž. Morkvėnas taip pat vardija, kas lemia tokią problemišką natūralių pievų buveinių būklę: tai intensyvėjanti žemės ūkio veikla, ūkių stambėjimas, tradicinių žemės ūkio technologijų praradimas ir demografinės padėties blogėjimas kaimiškose vietovėse.

„Dėl šių veiksnių, dalis vertingų buveinių apleidžiamos, užauga krūmais, ilgainiui virsta mišku“, – konstatuoja pašnekovas.

Kita vertus, dalis pievų yra tiesiog paverčiamos arimais ar, siekiant didesnio produktyvumo, paverčiamos kultūrinėmis pievomis ir ganyklomis.

„Šiuo metu yra suarta ne mažiau kaip 13 procentų natūralių ir pusiau natūralių pievų buveinių. Šių buveinių atkūrimui į buvusią natūralią būklę reikėtų ne vieno dešimtmečio pastangų. Suplanuotos specialios aplinkosaugos priemonės duoda ir teigiamą indėlį biologinės įvairovės apsaugai“, – sako Ž. Morkvėnas.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

Tiesa, jis pažymi, kad ūkininkų dalyvavimas šiose aplinkosaugos priemonėse vis dar yra labai mažas – kol kas iš visų deklaruojamų žemės ūkio naudmenų agrarinės aplinkosaugos priemonės užima vos 1 procentą.

Rodos, pieva mažiausiai reikalautų pastangų ir įdirbio. Pasirodo, anaiptol. Tad, savaime suprantama, kyla klausimas, kaip tinkamai prižiūrėti pievas, kad būtų išsaugotos ne tik jos, bet ir unikali jų bioįvairovė? Specialistai teigia, kad yra keletas esminių principų, norint užtikrinti biologinės įvairovės apsaugą mūsų lankose.

Pirmiausia, svarbu atminti, kad apleisti pievų ar jas suarti – šiukštu nevalia. Sprendimas tokiu atveju –reguliariai šienauti ir (arba) ganyti pievas.

Pjoviau šieną per visą dieną

Beje, šienauti galima irgi ne bet kaip ir ne bet kada. Čia irgi prireiks specialių žinių. Pavyzdžiui, taikyti vėlyvesnio šienavimo terminus, tokiu būdu siekiant užtikrinti perinčių paukščių, saugomų vabzdžių ir augalų apsaugą.

„Tarkime, norint užtikrinti tilvikinių paukščių apsaugą, šienavimą derėtų pradėti tik nuo liepos. Norint išsaugoti Europoje nykstančias griežles – šienapjūtę laikas pradėti ne vėliau nei liepos 15-ąją, o siekiant užtikrinti meldinės nendrinukės – rečiausio Europos giesmininko – apsaugą, šienapjūtę tenka pradėti tik po rugpjūčio 15 dienos. Periodinis vėlyvas šienavimas taikytinas ir tose buveinėse, kuriose auga saugomos Lietuviškos orchidėjos (gegužraibiniai augalai) ar paprastasis kardelis, – pasakoja Ž. Morkvėnas.

Dar vienas būdas – taikyti mozaikišką šienavimą, kai dalis ploto paliekama nenušienauto. Taip sudaromos geros sąlygos paukščiams perėti bei vabzdžiams, kurie užima reikšmingą vietą mitybos grandinėje.

Specialistai rekomenduoja pievose palikti pavienių medžių ir krūmų – tai vėlgi svarbios buveinės saugomiems paukščiams ir vabzdžiams. Žinoma, pavieniai medžiai pievose formuoja akiai malonų tradicinį kraštovaizdį.

Ž. Morkvėno teigimu, labai svarbu atkurti ir palaikyti šlapių pievų bei žemapelkių buveines. Šios buveinės išsiskiria savo turtinga ir unikalia biologine įvairove.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

Ganau ganau aveles

Kad ir kokios modernios technologijos žengtų į mūsų gyvenimą, kad ir kokia mokslo pažanga besididžiuotume, panašu, kad gamtą kartais gali išgelbėti... gamta. Kartu su tradiciniu ūkininkavimu nykstant vertingoms atviroms buveinėms, gyvulių ganymas yra gaivinamas kaip viena pagrindinių priemonių pievoms atkurti.

Štai pavyzdžiui Aukštaitijos nacionaliniame parke jau ganosi pirmoji banda – net dvi dešimtys grynaveislių Angus veislės galvijų.

Pasakodamas apie priežastis, lėmusias tokį sprendimą, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Tautgirdas Masiulis teigia, kad Pabiržės pusiasalyje ir Ginučių ąžuolyne istoriškai buvo ganomi gyvuliai, dėl ko šios teritorijos buvo labai vertingos biologinės įvairovės atžvilgiu.

„Augo gausybė retųjų augalų. Nustojus ganyti gyvulius, padėtis tose teritorijose kardinaliai ėmė keistis. Ėmė skverbtis sumedėjusi augalija ir per 30–40 metų laikotarpį teritorija užaugo medžiais ir krūmynais. Vertingoms rūšims sąlygos pasidarė labai nepalankios. Jos ėmė nykti, o kai kurios retosios rūšys visiškai išnyko. Todėl ir buvo priimtas sprendimas atkurti nurodytas biologiniu požiūriu vertingas teritorijas“, – sako pašnekovas.

Pasak jo, atkūrus teritorijas, bus sudarytos palankios sąlygos retosioms rūšims, užtikrinta vertingų Europos Bendrijos svarbos buveinių – tokių kaip medžiais apaugusios ganyklos, miškapievės, melvenynai – palanki apsaugos būklė. Svarbus vaidmuo ir atsakomybė teks ir vietos ūkininkams, kuriems bus perduoti įsigyti galvijai.

„Sudaryta galimybė prižiūrint, tvarkant šias teritorijas kiekvienais metais gauti išmokas už tuos plotus. O ateityje išsiplėtus gyvulių bandai, atsiras galimybė realizuoti ekologiškai užaugintą mėsą arba patiems gaminti mėsos produktus ir juos realizuoti. Kaip anksčiau ir buvo vėl atsirastų darnus žmogaus ir gamtos santykis. Vietos ūkininkai tvarko, prižiūri tas teritorijas, gaudami pelno iš to, o rūšims būtų sudarytos palankios apsaugos sąlygos“, – dėsto T. Masiulis.

Pievų nauda – ar susimąstėte?

Matyt, dažnas iš mūsų paklaustas apie pievų naudą kiek pasimestų. Visgi lietuviškų pievų svarba ir nauda net ir kasdieniame mūsų gyvenime yra neginčijama.

„Įprasta manyti, kad pievos yra žolė. Bet jos yra kur kas daugiau. Jas ne tik galime, bet ir jau naudojame daugybe įvairių būdų net patys to nežinodami“, – sako Baltijos aplinkos forumo Lietuvoje vadovas.

Paryčiais pelke keliauja briedis
Foto: Mariaus Kavaliausko nuotrauka

Pavyzdžiui, visiems žinoma, kad pievos teikia maistą gyvuliams, bet retas susimąsto, kad būtent nuo pievų priklauso ir didelė dalis žmonių maisto. Štai pievose gyvena daugybė vabzdžių rūšių. Jie yra pagrindiniai daugelio augalų apdulkintojai. Jei jų nebūtų, neturėtume gausybės uogų, vaisių ir daržovių.

Aišku, pievos yra svarbios daugybei paukščių, kuriuos su pasimėgavimu stebime ir kurie yra neabejotinai reikšminga harmoningos aplinkos dalis. Beje, jiems ilgesnis ganiavos laikotarpis yra į naudą, nes tokiu būdu užtikrinama žemažolė augmenija, ypač svarbi nykstantiems tilvikiniams paukščiams, tokiems kaip griciukas, stulgys, juokdkrūtis bėgikas ir t.t., net ir ganant ekstensyviai (intensyvus ganymas nepalankus paukščiams, nes gyvuliai sutrypia ant žemės perinčių paukščių lizdus).

Pasak pašnekovo, pievos taip pat yra labai svarbios mažinant dirvožemio vėjo ir vandens sukeltą eroziją, reguliuojant potvynius ir valant į paviršinius vandens telkinius nutekantį vandenį.

Su pievomis ir žolynais susiję ir nemažai mūsų kultūrinio gyvenimo (pavyzdžiui, Joninių ar Žolinės tradicijos).

Galop – be pievų negalėtume gėrėtis įspūdingomis panoramomis, reljefo formomis ir kraštovaizdžiu – per krūmus ir medžius tiesiog to nematytume.

Aukštapelkė
Foto: Jolitos Pretkutės nuotr.

Iš ekonominės perspektyvos

Jei pievų naudojimą suprastume siauriau – tik iš ekonominės perspektyvos, reikėtų pastebėti, kad pievos Lietuvoje labiausiai pasitarnauja maisto pramonei, pavyzdžiui, gaminant pieno, mėsos produktus, medų, renkant vaistažoles.

Taip pat pievos naudojamos turizmui – juk daugelis pažintinių takų vingiuoja per pievas, Lietuvoje vis labiau populiarėja paukščių stebėjimo turai, sutraukiantys daug smalsuolių.

Pastaruoju metu vis daugiau atsiranda smulkių kosmetikos gamintojų, naudojančių lietuviškų pievų augalus. Tai, kad kosmetika gaminama būtent iš vietinių augalų (suprask – „sava“), dažnai tampa svarbiu rinkodaros akcentu ir motyvacija įsigyti produktą.

Kai kurie verslai pievas išnaudoja teikdami sveikatingumo paslaugas arba pasitelkia jas organizuodami menininkų plenerus ar edukacines programas. Taip pat yra verslininkų, iš žolės gaminančių granules kurui ir pakratams ar kompostą.

„Visgi, reiktų pastebėti, kad lietuviai nedrąsiai žengia savo paslaugų diversifikavimo keliu. Daugelis verslų pasirenka vieną pievų naudojimo būdą ir jį plėtoja. Tik maža dalis verslininkų pasiryžta pažvelgti į savo veiklą plačiau ir praplėsti paslaugų spektrą. Mūsų manymu, pievų potencialas mūsų šalyje yra didžiulis ir jis tikrai nėra pilnai išnaudojamas“, – įsitikinęs Ž. Morkvėnas.