Neįtikėtinos sumos žalos gamtai atlyginimui

Žiniasklaidoje neretai pasirodo pranešimai apie į vandens telkinį iš nuotekų valymo įrenginių patekusias nevalytas nuotekas. Taip pat vis dar būna atvejų, kai privatūs asmenys nuotekas pašalina neteisėtu būdu – į šalia esantį vandens telkinį. Aplinkos apsaugos departamentas surinko aktualią statistiką, kurioje atsispindi, kiek nevalytų nuotekų patenka į Lietuvos upes ir ežerus.

Iš viso per pastaruosius trejus (2017 m., 2018 m. ir 2019 m. I pusmetį) metus fiksuota apie 50 atvejų, kai nevalytos nuotekos buvo leidžiamos į vandens telkinius dėl nuotekų valymo įrenginių ar nuotekų tinklų gedimų. Tiesa, kaltininkai (dažniausiai juridiniai asmenys) ne visada pripažįsta savo kaltę.

„Dažniausiai kaltininkai nesutinka su nustatytu žalos dydžiu, tokiais atvejais tenka bylinėtis teismuose. Baudos yra numatytos Administracinių nusižengimų kodekso 246 straipsnyje. Mūsų turimais duomenimis, už 2016, 2017, 2018 metus didžioji dalis asmenų (bendrai ir juridiniai ir fiziniai - 626) pagal ANK 246 straipsnį buvo bausti administraciniu nurodymu, t. y. skiriant įstatymo numatytą mažiausią baudą (pusę minimalios). Bendra paskirtų baudų suma sudaro 26 225 eurus. Iš šių asmenų 68 administracinio nurodymo nesusimokėjo, tokiu atveju buvo nagrinėjamos bylos administracine tvarka ir šiems asmenims bauda didėjo dvigubai. 67 asmenys iš karto buvo bausti nutarimu, t. y. netaikant administracinio nurodymo. Bendra šiems asmenims paskirtų baudų suma sudaro 6 920 eurų. Iš viso nubausti 693 asmenys, jiems paskirta baudų už 30 125 eurus“, – kiek per trejus metus už vandens telkinio teršimą nevalytomis nuotekomis sumokėta baudų, vardija Aplinkos apsaugos departamentas.

DELFI trumpai
2016, 2017, 2018 metais už vandens teršimą nevalytomis nuotekomis nubausti 693 asmenys, jiems paskirta baudų už 30 125 eurus.
2017 metais iš viso buvo pateiktos 26 pretenzijos dėl žalos aplinkai atlyginimo už aplinkos teršimą nuotekomis, kurių bendra suma 331 155,31 eurų, o 2018 m. – 25, bendra suma sudarė 211 027,05 eurų.
Didžiausias vandens telkinio užterštumo nevalytomis nuotekomis atvejis įvyko 2017 metais Kaune. UAB „Kauno vandenys“ rastas nelegalus nuotekų išleistuvas į Nemuną iš UAB „Kauno vandenys“ nuotekų valyklos. Šiuo metu tebevyksta teisminiai procesai.
Didžiausia vandens telkinių tarša kyla iš žemės ūkio veiklos, dėl žemių sausinimo (melioracijos), hidroelektrinių ir upių tvenkimo, dėl miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių taršos.
Apie puse vandens telkinių neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų, todėl šiems vandens telkiniams turi būti taikomos būklės gerinimo priemonės.
Maistinės medžiagos, tokios kaip azotas ir fosforas, skatina dumblių ir vandens augalų dauginimąsi. Pagaliau, vandens telkiniai tiesiog užželia.

Tiesa, juridiniams asmenims gali būti taikoma atsakomybė ir pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 63 straipsnį. 2017 m. ji taikyta iš viso 6 juridiniams asmenims, 2018 m. 16 -ai juridinių asmenų, o 2019 m. I pusmetį 8 juridiniams asmenims. Kaip informuoja Aplinkos apsaugos departamentas, žala gamtai skaičiuojama pagal nustatytas teršiančių medžiagų koncentracijas (BDS7, bendrasis azotas, bendrasis fosforas, skendinčios medžiagos, sulfatai, chloridai).

Iš nesandaraus šulinio į upelį tekančios fekalijos (rugpjūčio 10 d.)
Foto: DELFI skaitytojo nuotr.

„2017 metais iš viso buvo pateiktos 26 pretenzijos dėl žalos aplinkai atlyginimo už aplinkos teršimą nuotekomis, kurių bendra suma 331 155,31 eurų, o 2018 m. – 25, bendra suma sudarė 211 027,05 eurų“, – teigia Aplinkos apsaugos departamentas.

Trys didžiausio masto avarijos per trejus metus

Didžiausio masto atvejai per trejus pastaruosius metus, kai nevalytos nuotekos patekdavo į aplinką, buvo fiksuoti 2016 m. gruodžio 23 d. Upės g., Vilniuje, kai įvyko nuotekų tinklų avarija, kurios metu dalis nevalytų nuotekų avarijos vietoje pateko į gruntą bei Neries upę (per lietaus nuotakyną). Kitą dalis nevalytų nuotekų pateko per avarinį nuotekų tinklų išleistuvą į Neries upę. Nevalytoms nuotekoms patekus į aplinką buvo neteisėtai išleisti teršalai ir ant žemės paviršiaus, pateko ir į gilesnius jos sluoksnius bei į vandens telkinį (Neries upę).

Bendras nevalytų nuotekų kiekis, kuris 2016 m. gruodžio 23–24 dienomis pateko į gamtinę aplinką įvykus avarijai Upės g., Vilniuje sudaro: nuotekų kiekis išleistas į žemės paviršių ir gilesnius sluoksnius avarijos vietoje – 148,954 m3; Nuotekų kiekis išleistas į Neries upę – 46 288,658 m3.
Kitų metų birželio pabaigoje Vilniuje įvyko dar viena didelio masto avarija. Tai – UAB „Vilniaus vandenys“ nuotekų siurblinės avarija, kai mišrios (buitinės ir paviršinės) nuotekos pateko į Neries upę, adresu šalia Upės g. 15, Vilniuje.

Didžiausias vandens telkinio užterštumo nevalytomis nuotekomis atvejis įvyko 2017 metais Kaune. UAB „Kauno vandenys“ rastas nelegalus nuotekų išleistuvas į Nemuną iš UAB „Kauno vandenys“ nuotekų valyklos. Šiuo metu tebevyksta teisminiai procesai.

Iš viso (2017 m., 2018 m. ir 2019 m. I pusmetį) fiksuota maždaug 240 atvejų, kai nuotekos buvo tyčia leidžiamos į vandens telkinius. Didesnę dalį jų sudaro atvejai, kai nuotekas tyčia leido juridiniai asmenys.

Fiziniai asmenys, kaip informuoja Aplinkos apsaugos departamentas, dažniausiai netinkamai nuotekas tvarko dėl kelių priežasčių. Pirma – dėl socialinių ir ekonominių problemų. Gyventojai taupo gamtos sąskaita (vengia jungtis prie nuotekų trasų, nesinaudoja nuotekų tvarkytojų paslaugomis, o traukia nuotekas patys ir neteisėtai išleidžia į aplinką, brangu atnaujinti senas komunikacijas, rezervuarus). Antra – dėl demografinių problemų: gyventi, ypač kaimiškose vietovėse, lieka senyvo amžiaus piliečiai, kurie neturi lėšų tvarkyti nuotekas laikantis reikalavimų arba nenori investuoti į nuotekų tvarkymą. Trečia – dėl to, kad jų gyvenamojoje teritorijoje visai nėra privestų centralizuotų nuotekų valymo tinklų.

Lietuvos vandens telkiniuose – visa puokštė taršių cheminių junginių

Vandens telkinių būklė svarbi visoje Europos Sąjungoje. Europos Komisija yra sudariusi pavojingų medžiagų, kurias turi tirti Europos Sąjungos valstybės narės paviršiniuose vandens telkiniuose sąrašą, kuriame šiuo metu yra 45 medžiagos ir jų junginiai: sunkieji metalai, pesticidai, lakūs organiniai junginiai, fenoliai, ftalatai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, organiniai alavo junginiai, dioksinai ir jų junginiai, perfluorintos medžiagos, chloralkanai, brominti difenileteriai.

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, pagal pastarųjų metų paviršinio vandens valstybinio monitoringo pavojingų medžiagų tyrimų rezultatus, paviršiniuose vandens telkiniuose aptinkamos labai mažos minėtų medžiagų koncentracijos, kurios neviršija aplinkos kokybės standartų. Pastaraisiais metais keliose Nemuno, Neries, Mūšos, Akmenos-Danės, Šyšos tyrimų vietose aplinkos kokybės standartus viršijo policiklinių aromatinių angliavandenilių ir/arba pesticidų (cibutrino) koncentracijos.

„Apskritai, paviršinių vandens telkinių būklę labiausiai neigiamai veikia pasklidoji tarša, daugiausia iš žemės ūkio veiklos, hidromorfologiniai paviršinių vandens telkinių pokyčiai, atsiradę dėl žemių sausinimo (melioracijos), hidroelektrinių ir upių tvenkimo, antrinė tarša, atsirandanti dėl ilgalaikės praeities taršos, sutelktoji tarša (miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių tarša, tarša pavojingomis medžiagomis), tarptautinė tarša – iš kaimyninių šalių patenkantys teršalai“, – aiškina Aplinkos apsaugos agentūros specialistai.

Agentūros specialistai akcentuoja, kad pasklidąją žemės ūkio taršą sudaro į dirvožemį su gyvulių mėšlu ir mineralinėmis trąšomis patenkančių azoto ir fosforo junginių išplovos į paviršinius vandens telkinius. O poveikio dydį lemia žemės ūkio veiklos intensyvumas.

„Dėl didelio pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka 20 proc. Nemuno upių baseinų rajono (UBR), net 71 proc. Lielupės UBR (nitratų azoto ir bendrojo azoto koncentracija geros ekologinės būklės kriterijus dažnai viršija 2,5 karto), 12 proc. Ventos UBR esančių paviršinių vandens telkinių“, – duomenis pateikia Aplinkos apsaugos agentūra.

Naftos produktų teršalai vandenyje (asociatyvi nuotr.)

Tiesa, paviršinių vandens telkinių pokyčiai atsiranda ir dėl žemių sausinimo (melioracijos). Lietuvoje, kaip skaičiuoja Aplinkos apsaugos agentūra, 45 proc. upių kategorijos vandens telkinių morfologiškai reguliuoti sausinamosios melioracijos tikslais.

„Žemės sausinimas – svarbus žemės ūkio veiklai. Tačiau sureguliavus vagas, sunyksta specifinės vandens organizmų buveinės, drauge sumažėja ir pačių vandens organizmų rūšinė įvairovė ir gausa. Drenažu sausintoje žemėje būdinga didesnė tirpių azoto ir fosforo junginių prietaka į paviršinius vandens telkinius. Nitratinio azoto išplova iš drenažo sistemų gali lemti didesnes nei 2,3 mg/l vidutines metines šių junginių koncentracijas upių vandenyje, o geros ekologinės būklės vertė – nuo 1,3 iki 2,3 mg/l“, – pabrėžia Aplinkos apsaugos agentūros specialistai.

Griauna visą ekosistemą

Kitas vidaus vandens telkinių taršos šaltinis – nuotekos. Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, buitinių nuotekų valymo įrenginiai yra vienas pagrindinių kanalų, kuriuo, pavyzdžiui, farmacinės medžiagos, kurių fiksuojama ir upėse, ir net Baltijos jūroje, patenka į vidaus vandenis. Vienas iš problemos sprendimo būdų - geresnis nuotekų išvalymas.

Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir klimatologijos katedros prof. dr. Gintaras Valiuškevičius GRYNAS.lt aiškina, kad kartu su nuotekomis daugiausiai į vidaus vandenis patenka fosforo ir azoto. Tiesa, būtent šios medžiagos, anot mokslininko, ir yra didžiausios vandens eutrofikacijos (užžėlimo) sukėlėjos.

„Pirmiausia, nuotekos vidaus vandenyse sukelia eutrofikaciją, kuri šiaip vyksta ir natūraliai, tačiau žmogaus įsikišimas ją pagreitina. Iškart tai pasijunta stovinčio vandens telkiniuose. Upėse, esant nuolatinei tėkmei, didelės eutrofikacijos galime ir nepastebėti. Bet kai upė kažkur įteka ir ten vanduo užsibūna, tai be abejo, tarša ten iškart pasijunta. Kita vertus, dabar, kai Lietuvos upių vandens lygis itin žemas, o debitai nedideli, upėms taip pat gali kilti eutrofikacijos grėsmė. Eutrofikacija – sudėtingas procesas, tačiau geriausiai matomi jo padariniai: deguonies stygius vandenyje ir vadinamasis „vandens žydėjimas“. Ją skatina maistmedžiagių kiekio vandenyje padidėjimas“, – paaiškina mokslininkas.

Nusekęs Nemunas ties Kaunu
Foto: DELFI / Rafael Achmedov

Aplinkos apsaugos agentūros specialistai priduria, kad maistinės medžiagos, tokios kaip azotas ir fosforas, skatina dumblių ir vandens augalų dauginimąsi. Pagaliau, vandens telkiniai tiesiog užželia.
„Kai dumbliai pradeda irti, jie skęsta ir nusėda ant vandens telkinių dugno, sunaudodami ten esantį deguonį, kuris gyvybiškai yra svarbus žuvims ir kitiems vandens gyvūnams. Susidaro negyvos, vadinamos be deguonies, zonos jūrose ir upėse, kuriose beveik nėra gyvybės. Taigi, pažeidžiama ekosistemos ekologinė pusiausvyra ir sukeliama jos degradacija“, – pabrėžia vandens taršos ekspertas.

Vandens telkinių kokybė išlieka prasta

Vertinant ilgalaikius upių vandens kokybės pokyčius, Aplinkos apsaugos agentūra pastebi, kad pastarąjį dešimtmetį stebima labai nežymi vandens užterštumo mažėjimo tendencija, tačiau ji nėra pakankama, nes apie pusę vandens telkinių neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų, todėl šiems vandens telkiniams turi būti taikomos būklės gerinimo priemonės.

Aplinkos apsaugos agentūrai vykdant valstybinį aplinkos monitoringą, tiriama 1 185 paviršinių vandens telkinių būklė, iš kurių - 822 upės, 357 – ežerai, Kuršių marios, Kuršių marių vandenys išplitimo Baltijos jūroje zonoje (tarpinių vandens telkinių kategorija) ir teritoriniai vandenys 1 jūrmylės atstumu nuo kranto (priekrantės vandens telkinių kategorija). Nustatyta, kad 51 proc. upių kategorijos ir 40 proc. ežerų kategorijos vandens telkinių neatitinka geros būklės kriterijų. Geros būklės kriterijų neatitinka visi tarpinių ir priekrantės kategorijų vandens telkiniai.

„Siekiant nuolat stebėti ir vertinti vandens telkinių kokybę Lietuvoje yra vykdomas valstybinis monitoringas. Kasmet pagal Valstybinę aplinkos monitoringo programą, kurią tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdomas upių ir ežerų valstybinis monitoringas, kurio metu matuojami ir tiriami fizikinių–cheminių kokybės elementų (maistingųjų (azoto ir fosforo junginių), organinių medžiagų, prisotinimo deguonimi, vandens skaidrumo, specifinių teršalų (sunkiųjų metalų) rodikliai, biologinių kokybės elementų rodikliai, pavojingos medžiagos“, – priduria Aplinkos apsaugos agentūra.

Siekia įgyvendinti įsipareigojimus ES

GRYNAS.lt primena, kad, reaguojant į Europos Komisijos įspėjimus dėl netinkamo nuotekų tvarkymo ir delsimo įgyvendinti nuotekų tvarkymo įsipareigojimus, Lietuva ėmėsi veiksmų, kurie turėtų pakeisti didžiosios dalies gyventojų buities įpročius. Mat, Lietuva, 2004 metais tapusi Europos Sąjungos (ES) nare, įsipareigojo per tam tikrą laikotarpį įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus. Vienas iš jų – kokybiška vandenvala. Įsipareigojimus įvykdyti ES direktyvų reikalavimus Lietuva perkelia į nacionalines strategijas ir programas, viena tokių (naujausių) – Vandenų srities plėtros 2017–2023 m. programa. Joje nuodugniai apžvelgiama Lietuvos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo būklės analizė.

Vienas iš programos tikslų – apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio ir pasiekti, kad išleidžiamos nuotekos būtų išvalytos pagal nustatytus reikalavimus. GRYNAS.lt jau rašė, kad 2000 m. tik 21 proc. visų išleidžiamų nuotekų buvo tinkamai išvalomos, o 2015 m. šis rodiklis jau siekė per 90 proc.

Tačiau vienas svarbiausių Europos Komisijos kriterijų, kurį Lietuvai įgyvendinti sekasi gana sunkiai, yra, kad ne mažiau kaip 98 proc. aglomeracijoje (aglomeracijas sudaro centrinis miestas branduolys, o apie jį susitelkia mažesni miestai, iš tikrųjų tampantys šio didžiojo miesto priemiesčiais) susidarančių nuotekų būtų surenkamos centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis. Likę 2 proc. nuotekų gali būti valomi individualiose nuotekų valymo įrenginiuose, kurie privalo atitikti aplinkosauginius reikalavimus.

2017 metais surinktais duomenimis, apie 74 proc. Lietuvos gyventojų naudojosi centralizuotais nuotekų valymo įrenginiais. Nepaisant progreso, šių metų sausio 25 dieną Lietuva gavo dar vieną Europos Komisijos pranešimą dėl tam tikrų įsipareigojimų nevykdymo.

EK atsiųstoje pagrįstoje nuomonėje nurodoma, jog 54 aglomeracijose naudojant individualias ar kitokias sistemas neužtikrinamas toks pat aplinkos apsaugos lygis, kaip surenkant ir valant nuotekas pagal tam tikrus Direktyvos 91/271/EEB punktus. Teigiama, kad Lietuva netinkamai įgyvendina Direktyvą 91/271/EEB, nes aglomeracijose (gyvenamosiose vietovėse), kuriose susidaro daugiau kaip 2 000 gyventojų ekvivalento tarša, ir kurioms dėl to taikoma minėta direktyva, per didelė dalis nuotekų tvarkoma individualiuose nuotekų tvarkymo įrenginiuose. Mat, aglomeracijose ne mažiau kaip 98 proc. susidarančių nuotekų turi būti surenkamos centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis.

Daugiau apie priemones, kuriomis siekiama prijungti gyventojus prie nuotekų valymo tinklų, skaitykite ČIA.