Dėl Aukštaitijos žvejų ežerų pakrantės tapo daug švaresnės
Lietuvoje daugėja sportuojančių, iškylaujančių, pažintines išvykas besirenkančių žmonių. Mažėja nelegalių stovyklaviečių, po savęs paliekama vis mažiau šiukšlių, o parkų direkcijos aktyviau informuojamos apie nederamai gamtoje besielgiančius tautiečius. Nors tampame sąmoningesni, vis dar laužomos persirengimo kabinos, į gamtą atvežami ir likimo valiai paliekami televizoriai, iki šiukšliadėžių nenukeliauja vienkartinės popierinės ir plastikinės pakuotės. Ir vis dar neretai pasitaiko skaudžių istorijų apie miškuose ir parkuose paliekamus naminius gyvūnus.
„Džiaugiamės, kad vis daugiau lankytojų renkasi ne tik Druskininkus, Birštoną ar Lietuvos pajūrį, bet pagaliau atranda ir Aukštaitijos kraštą. Lankytojų skaičius Aukštaitijos nacionaliniame parke sparčiai auga: praėjusieji metai buvo rekordiniai, o štai atliekų paliekama vis mažiau. Situacija pas mus, ypač palyginus su Pietų Europa, yra labai gera“, – sako Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijų direktorius Gedas Kukanauskas.
Parko lankytojai, pasak direktoriaus, tampa vis kultūringesni. Situacija labai pagerėjo Lietuvoje įdiegus gėrimo pakuočių užstato sistemą. Visgi, šiukšliadėžę radę poilsiautojai į ją meta viską, ką turi, nesvarbu, kad ji pilna. Dažniausiai parke paliekamas maisto pakuočių atliekas išnešioja gyvūnai ir tai tampa problema. Šiukšliadėžės įvairiuose lankomuose objektuose pradėtos mažinti, pastebėjus, kad tai padeda spręsti šią problemą. G. Kukanauskas lankytojus prašo suprasti, kad tuščią, lengvą pakuotę tikrai nesudėtinga pasiimti su savimi. Atliekų tvarkymas ir rinkimas gamtoje mums visiems kainuoja daug daugiau, negu surinkimas ir išvežimas iš konteinerių. Visgi, pašnekovas pastebi, kad lietuviai kuo toliau, tuo labiau vertina turtą, kurį turi – nuostabią Lietuvos gamtą ir dažniausiai palieka aplinką sutvarkytą.
G. Kukanauskas sako, kad teisės aktų pakeitimai, kuomet kiekvienas žvejys atsako už aplinką, kurioje žvejoja ir privalo surinkti aplink visas šiukšles, nesvarbu ar jos jo ar ne, davė akivaizdžių rezultatų – Aukštaitijos ežerų pakrantės tapo daug švaresnės.
Kadangi poilsiautojų ir lankytojų saugomose teritorijose daugėja proporcingai gerėjant orams, būna tokių savaitgalių, kai visi norintys nebetelpa parke esančiose stovyklavietėse. Tuomet lankytojai ieško kitų vietų, kur būtų galima pailsėti. Maudytis ir degintis lankytojai gali visur, išskyrus rezervatus, tačiau kūrenti laužus ir statyti palapines galima tik tam skirtose vietose. Skaičiuojama, kad, pavyzdžiui, Labanoro regioniniame parke karštais vasaros savaitgaliais būna daugiau kaip 100 000 žmonių. Pasak parko direktoriaus, natūralu, kad įrengtos poilsiavietės ir stovyklavietės užsipildo greitai.
„Kai kurie radę gražią vietą prie ežero pradeda statyti pirtis, lieptus, stalus, suolus, neleistinose vietose kirsti medžius. Tokiems neteisėtiems veiksmams, vykdydami kontrolę, stengiamės užkirsti kelią. Dažnai žmonės bando pasiteisinti, kad visa tai jie jau rado atvykę ir jie tik truputį „paremontavo“. Bet kokiu atveju tai yra pažeidimas“, – teigia G. Kukanauskas.
Dažniausiai, pasak direktoriaus, žmonės rašo skundus dėl gamtoje rastų šiukšlių. Tačiau į šiuos skundus ne visada pavyksta sureaguoti, nes šiukšlių krūvelę miške ne visada paprasta surasti. Kaip pastebi parko darbuotojai, dažniausiai atliekos yra ne lankytojų, o vietos gyventojų. Gavus tokį skundą, nieko kito nelieka, kaip tik nuvažiuoti ir jas surinkti.
„Pasigendame ir lankytojų pilietiškumo. Iš nuotraukų matome, kad kartais tos šiukšlės telpa į mažą šiukšlių maišelį, ir jei žmogui rūpėtų aplinka, jis tiesiog paimtų jas ir išmestų. Aš taip visuomet elgiuosi ir to mokau savo vaikus. O dabar skundą parašyti, surasti kam nusiųsti užima daug daugiau laiko. Darbuotojai važiuoja kartais po 50 kilometrų tam, kad tas krūveles surinktų. Tuomet jas vežame pristatyti į atliekų surinkimo vietas ir už tai mokame pinigus. Visa tai mūsų valstybei ir piliečiams kainuoja daug daugiau“, – teigia G. Kukanauskas.
Prieš 10 metų parko darbuotojai žinodavo, kad jei važiuos į tam tikras vietas, visuomet ras nelegalių poilsiautojų, kurie kasmet ten atvažiuoja. Tai iš dalies lemdavo mažos baudos, nes dažnai stovyklauti nelegaliai ir sumokėti baudą būdavo pigiau, negu apsistoti privačioje stovyklavietėje.
Pasitaikydavo infrastruktūros niokojimo atvejų ir buvo madinga iš stendų pjaustyti ES vėliavėles.
„Pagrindinis parko darbuotojų darbas buvo remontuoti sugadintą infrastruktūrą ir rinkti šiukšles iš miškų. Saugomos teritorijos ir stovyklavietės taip pat buvo pagrindinės išgertuvių vietos. Triukšmas nebėra tokia didelė problema, tačiau triukšmaujančių lankytojų vis dar pasitaiko. Dabar žmonės laiką leidžia daug kultūringiau: domisi pažintiniais takais, lankomais objektais, dviračių maršrutais, ekologinėmis problemomis, biologine įvairove. Plaukiančių baidarėmis kultūra taip pat keičiasi. Išgertuvės upėse ir ežeruose beveik nebemadingos, taip pat pastebima tendencija, kad lankytojai dažnai renkasi vienos dienos plaukimus ir vakare vyksta namo arba į sodybas“, – sako G. Kukanauskas.
Trakuose – gyvos „atliekos“
„Lankytojai neabejotinai keičiasi. Mažiau šiukšlina, retai niokoja stendus ir kitą įrangą. Nors lankytojų daugėja, šiukšlių surenkama mažiau. Daug rečiau piktinamasi, kad gamtoje nėra šiukšliadėžių. Aktyvėjant švietimui, auga ir visuomenės sąmoningumas“, – sako Trakų istorinio nacionalinio parko, kraštotvarkos ir Užutrakio dvaro sodybos skyriaus vadovė Andželika Kriaučiūnienė.
Užutrakio parke dažniausiai paliekama šiukšlė – vienkartiniai kavos puodeliai pakrūmėse. Pasak A. Kriaučiūnienės, labai sunku suprasti, kodėl tuščias kavos puodelis tampa toks nepakeliamai sunkus, kad neįmanoma jo nunešti iki konteinerio: „Kaip ir lankytojai, taip ir jų atliekos yra įvairios.Vis dar yra žmonių, į parką atvežančių buitinių šiukšlių maišus su bulvių lupenom ir tuščiais šampūnų buteliukais arba maišus su nebereikalingais drabužiais, batais. Sunkiai suprantamas poelgis – surinkti šunų ekskrementus ir maišelį su jais pakabinti ant krūmo. O pačios liūdniausios „atliekos“ – palikti naminiai gyvūnai. Šuniukai kartais suranda naują šeimininką tarp parko lankytojų, katinai tiesiog dingsta – greičiausiai, tampa plėšrūnų grobiu. Plėšrūnų maistu tampa ir jaunavedžių paleidžiami puošnūs balti balandžiai, kurie niekada niekur neišskrenda”.
A. Kriaučiūnienei gaila, kad asmenines šventes švenčiantieji nesuvokia, kad rožių žiedlapiai, ryžių kruopos, spalvoto popieriaus širdelės, iššaunami blizgučiai ir kiti papuošimai, skirti vienai akimirkai, nukritę ant žemės iškart tampa šiukšlėmis, kurias išnešioja vėjas arba sumindo kiti lankytojai ir per kurias eiti jie patys nenorėtų. Kaip ir jaunavedžių į medžius ar ant tilto sukabinamos spynos – jos būna nupjaunamos ir išmestos. Ne vietoje paliktos jos iškart tampa šiukšlėmis.
Užutrakio parke stovyklaujančių tam nenumatytose vietose būna, tačiau nedaug. Pasitaiko užsienio keliautojų, kurie atvykę su nameliais ant ratų lieka nakvoti automobilių stovėjimo aikštelėse. Jų elgesys taip pat labai skirtingas, vieni linkę susitvarkyti, kiti – negerbti aplinkos.
Paklausta ar dažnai susilaukia kitų poilsiautojų nusiskundimų dėl tvarkos ir triukšmo, parko atstovė sako, kad susilaukia ne tik nusiskundimų, bet ir patarimų bei pageidavimų – ir dėl tvarkos, ir dėl darbo laiko, ir dėl tų pačių šiukšliadėžių: „Žmonių poreikiai labai skirtingi, kiekvienam svarbiausi savi. Nereikėtų tikėtis ramios nakvynės kempinge, kai šalia vyksta koncertas, kuris girdimas visame mieste. Paprasčiau būtų pasirinkti ramesnę vietą, nei vykti į intensyviai lankomą ir skųstis dėl triukšmo. Šitoje vietoje labiau gaila vietos gyventojų, negu atvykstančių lankytojų”.
Visgi, pasak A. Kriaučiūnienės, poilsiautojai išties keičiasi. Žmonės keliauja ir mato, kaip elgiamasi kitose šalyse. Patys elgiasi kitaip ir kitus sudrausmina. Be pagarbos gamtai atsiranda ir pagarba sau – mandagiai besielgiančiam.
„Jei apie gamtos mylėtojus, tai gero pasakyti galima labai daug: ir svetimas šiukšles surenka, ir apie nuvirtusį medį praneša, ir įdomiais pastebėjimais pasidalina, ir savanoriauja. Gaila tik, kad gamtoje poilsiaujantys ne visada yra gamtos mylėtojai”, – sako Trakų istorinio nacionalinio parko atstovė.
Dzūkijoje vis dar laužomi suolai, stalai, persirengimo kabinos
„Daugiau šiukšlina ir buitinėmis atliekomis atsikrato vietiniai gyventojai nei turistai. Kadangi stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelės yra Merkinėje ir Varėnoje, dalis kaimų gyventojų nesivargina jų išvežti, o atsikrato palikdami miškuose ar pakelėse“, – sako Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Giedrius Valentukevičius.
Poilsiautojai dažniausiai palieka stiklinius butelius, kurių nepriima taromatai ir įvairius plastikinius maišelius su vienkartiniais indais. Pastaraisiais metais pastebima, kad poilsiavietėse paliekama nemažai lenkiško alaus skardinių, kurių taip pat nepriima taromatai.
Paklausus, ar poilsiautojai linkę susirinkti šiukšles, G. Valentukevičius pastebi, kad situacija gerėja. Direkcija skatina parko lankytojus šiukšles išsivežti su savimi ir palikti konteineriuose už saugomos teritorijos ribų. Pastebima, kad kuo mažiau šiukšliadėžių ir konteinerių prie lankomų objektų, tuo lankytojai yra sąmoningesni ir mažiau teršia.
„Lankytojai į nacionalinį parką atvažiuoja susipažinti su gamtos ir kultūros vertybėmis, būna žingeidūs, viskuo domisi, netriukšmauja. Labiau triukšmingesni yra tik tie, kurie atvažiuoja automobiliais pašvęsti į gamtą. Tada stovyklavietėse labiau girdėti iš automobilių skambanti muzika, tačiau didelių pažeidimų ar nusiskundimų nefiksuojame“, - sako parko atstovas. Nors poilsiautojai dėl triukšmo ir kitų poilsiautojų nesiskundžia, daugiau sulaukiama nusiskundimų dėl prastos miško kelių, kuriuos sugadina sunkiasvorės medieną vežančios medvežės, būklės.
Pasak G. Valentukevičiaus, beveik nebeliko nelegalaus stovyklavimo. Baidarininkai, keliaujantys pėsčiomis ir dviračiais apsistoja specialiai tam skirtose vietose – stovyklavietėse ir poilsiavietėse. Daugiau nustatytą tvarką pažeidžia savaitgaliais prie upių ir ežerų papramogauti automobiliais atvykstantis jaunimas. Jie kūrena laužus tokiam tikslui nenumatytose vietose, stato automobilius prie pat vandens telkinių ir pan.
Lygindamas stovyklautojus prieš kelis metus ir dabar, parko atstovas teigia, kad prieš dešimt metų buvo daugiau „laukinio stovyklavimo“. Beveik kiekvieną savaitgalį tekdavo rašyti protokolus už stovyklavimą nelegaliose vietose, miško lankymo taisyklių pažeidimus, laužų kūrenimą tam tikslui neskirtose vietose. Dabar žmonės yra tvarkingesni ir kultūringesni. Daug prie to prisidėjo visuomenės švietimas ir auklėjimas visomis informacinėmis bei kitomis priemonėmis, specializuotų renginių organizavimas – talkos su moksleiviais, vietine bendruomene. Didelę įtaką padarė kasmetinė švarinimosi akcija „Darom“. Taip pat žmonės dabar labiau mėgsta nakvynei apsistoti komfortiškiau ir renkasi kaimo turizmo sodybas, privačias stovyklavietes su pirtelėmis.
„Nors vis daugėja žmonių, kurie savarankiškai, net be jokių oficialių talkų renka šiukšles paupiuose ir paežerėse bei informuoja atsakingas institucijas apie aplinkosauginius pažeidimus, didele bėda išlieka rekreacinės infrastruktūros gadinimas. Labai dažnai randame išlaužytas persirengimo kabinas prie ežerų, niokojami informaciniai stendai, lankytojai mėgsta „įsiamžinti“ ant medinių tiltelių ar apžvalgos bokštų turėklų išraižydami savo vardus, apsilankymo datą ir pan. Lygiai taip pat kenčia ir pavėsinių stalai ir suolai“, – sako G. Valentukevičius.
Kuršių Nerijos mylėtojai savanoriškai renka šiukšles
Kuršių nerijos nacionaliniame parke stovyklaviečių, kuriose būtų galima apsistoti su palapinėmis, nėra. Miško teritorijoje yra iš anksčiau įrengtos poilsiavietės, dabar prižiūrimos miškininkų. Poilsiavietėse įrengtos laužavietės, išlikusi minimali infrastruktūra. Pasak Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovės Raimondos Jakštytės, poilsiautojų įpročiai keičiasi – laužai poilsiavietėse rusena vis rečiau.
Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane numatyta įrengti 2 naujus eko kempingus Pervalkos ir Smiltynės rekreacinėse zonose. Jie bus skirti tik keliaujantiems dviračiais, vandens transportu ar pėsčiomis. Šiuo metu keliaujantys pėsčiomis ir ieškantys, kur apsistoti su nakvyne, renkasi pajūrį ir naktį praleidžia miegmaišiuose. „Taigi, poilsiaujama kaip ir ne tam tikslui skirtose vietose. Žygeiviai triukšmo nekelia, dažniausiai apsistojimo vietą palieka tvarkingą. Didesnė problema yra keliaujantys su nameliais ant ratų, kurie neturėdami pasirinkimo, kur apsistoti, įsikuria tam tikslui nepritaikytose transporto priemonių stovėjimo aikštelėse pajūryje, kelyje Nida – Smiltynė, ieško privažiavimo prie Kuršių marių. Vieni ramiai, kiti triukšmingai, bet pažeidžia Kuršių nerijos nacionalinio parko lankymo taisykles, draudžiančias apsistoti su nameliais ant ratų, išskyrus tik specialiai tam įrengtas, ženklais pažymėtas vietas“, – sako R. Jakštytė.
Pasak parko atstovės, džiugina tai, kad dažnai gamtos mylėtojai patys savarankiškai renka šiukšles pajūryje, miške. O šiukšlių rinkimas bus naudingas, jeigu surinktos bus atneštos iki atliekų konteinerių, o ne paliktos gamtoje.
Žemaitijos nacionaliniame parke tarp randamų atliekų – baldai, televizoriai, statybinės medžiagos
2018 metais Žemaitijos nacionaliniame parke apsilankė virš 169 tūkst. lankytojų. Tai 9,6 proc. daugiau nei 2017 m. Saulėti ir šilti orai lėmė, kad jų buvo daugiau ir pažintiniuose takuose, dviračių take palei Platelių ežerą ir stovyklavietėse, kuriose apsilankė daugiau nei 10 000 žmonių. Turistinėse stovyklose (su nameliais) – apie 5 500 žmonių.
Dauguma po stovyklavimo atliekas surenka ir palieka stovyklaviečių konteineriuose. Pagrindinės poilsiautojų atliekos, pasak Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kraštotvarkos skyriaus vyr. specialisto Sauliaus Sidabro, yra vienkartiniai indai, maisto pakuotės, tualetinis popierius. Daugėja vienkartinių kavos puodelių. Tai yra pagrindinės šiukšlės, surenkamos talkų įvairių švarinimo akcijų metu. Miškuose aptinkama ir kitų atliekų – baldų, televizorių, statybinių medžiagų ir kt. Tai jau nebe lankytojų, o vietinių gyventojų palikimai.
„Daugelis bėga nuo miesto šurmulio ir streso ir yra ramesnio poilsio mėgėjai. Stovyklaviečių savininkai ir prižiūrėtojai pastebi, kad poilsiautojai tapo ramesni. Taip pat matome, kad dauguma poilsiautojų labiau reiklūs, kad ir minimaliai stovyklavietės įrangai“, – sako S. Sidabras. Šiuo metu Žemaitijos nacionaliniame parke nemokamai galima poilsiauti 5 stovyklavietėse, įrengtose valstybinio miško žemėje prie Platelių ežero. Kartais neleistinose vietose aptinkami buvusio stovyklavimo požymiai, bet daugeliu atveju stovyklavietės paliekamos tvarkingos.
„Prieš 10 – 15 metų po kiekvieno rekreacinio sezono reikėdavo remontuoti suniokotą pažintinių takų, stovyklaviečių įrangą. Per paskutiniuosius 5 metus vandališkų atvejų nebuvo, išskyrus pasitaikančius stendų, ženklų nubraižymus ir kt. Dauguma Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų pėsčiųjų ir dviračių takuose elgiasi atsakingai. Jeigu lankytojai pastebi trūkumus, tai nebūna nusiskundimai, dažniau – pastabos ir pasiūlymai. Daugėja žmonių mylinčių, vertinančius gamtą ir jos teikiamas paslaugas“, – sako S. Sidabras.
