Fiksuotas meškos jauniklis
Apie rudųjų lokių pasirodymus Lietuvoje pranešama kone kasmet jau keletą metų. Šie metai – jokia išimtis. Rudasis lokys medžiotojo kamera Anykščių rajone užfiksuotas gegužės pabaigoje. Tiesa, kiek anksčiau, gegužės pradžioje, fiksuota dar viena meška, tik tąkart – rudojo lokio jauniklis.
Gyvūną Biržų girioje užfiksavo miškininkų įrengtos kameros. Manoma, kad jį čia atviliojo žvėrims paliktas maistas. Iš pėdos įspaudo dydžio sprendžiama, jog tai – 3-4 metų jauniklis.
Miškininkai ir gamtininkai įsitikinę: jauniklis – atklydėlis. Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų centro prof. dr. Alius Ulevičius sako, kad tikimybė, jog jauniklis atvestas Lietuvoje, yra labai maža.
„Tikimybė, kad Lietuvoje natūraliai gimė jauniklis yra labai menka. Nes mūsų miškai nelabai tinkami tam. Jie maži, taip pat, labai intensyvus trikdymo faktorius. Ko gero, jis bus tik atklydęs“, – pabrėžia mokslininkas.
Prof. dr. A. Ulevičius aiškina, kad svarbiausia sąlyga rudiesiems lokiams įsikurti ir sukurti gyvybingą populiaciją – didelė, miškinga ir žmogaus labai retai lankoma teritorija, kad šie žinduoliai nebūtų trikdomi. Rudųjų lokių patinai, anot mokslininko, gyvena pavieniui, patelės laikosi kartu su savo jaunikliais. Vienam lokiui reikalinga labai didelė individuali teritorija, į kurią dažniausiai patenka ir vandens telkinys: pelkė, šlapynė, upelis ar pan.
Pašnekovas priduria, kad pati Lietuva nėra per maža rudiesiems lokiams įsikurti, tačiau mūsų miškuose per daug žmogaus veiklos ir trikdymo, todėl meškoms čia apsistoti ilgam būtų sunku. Kita vertus, pasak A. Ulevičiaus, Lietuvoje yra miškų, kurie tęsiasi ir už šalies sienų, patenka į kitų valstybių ribas, todėl rudiesiems lokiams ir yra taip lengva atklysti į mūsų šalį.
„Gali būti, kad dalis Lietuvos patenka į individualią lokio teritoriją. Tokių miškų, kurie tęstųsi už Lietuvos sienos, yra, pavyzdžiui, Biržų giria. Latvijos pusėje yra irgi miškinga teritorija“, – pasakoja mokslininkas.
Tapo dažni lankytojai
Ir anksčiau medžiotojams ir gamtininkams yra tekę pastebėti rudojo lokio pėdsakus Lietuvoje, tačiau pastaruosius keletą metų šių žinduolių viešnagės mūsų šalyje tapo ypač dažnos. Trakų apylinkių gyventojai pamena Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lektorės Renatos Mackevičienės ir Lietuvos ornitologų draugijos nario Marijono Mackevičiaus netikėtus paukščių stebėsenos rezultatus 2017 metais. Kaip tąkart pasakojo jie patys, atlikę apskaitą jie dar kurį laiką klausėsi paukščių garsų ir grožėjosi ryto saulės apšviestose pievose besiganančiomis stirnomis, kai apie 10 val. ryto pamiškėje pastebėjo ant žemės tupintį jūrinį erelį – pakilęs jis naguose nusinešė kažkokį paukštį. M. Mackevičius nuėjo pasižiūrėti puotos likučių, kur baltavo žuvusio paukščio plunksnos. Apie 130 m nuo jo iš Inklėriškių miško per kanalizuotą Cirvijos upeliuką perbrido stambus gyvūnas – rudasis lokys.
„Iš upeliuko išlipęs į atvirą pievą, nusipurtęs savo sušlapusį kailį, apsidairęs ir tikriausiai pajutęs žmogaus kvapą, lokys pradėjo bėgti Pamerkių miško link, per atvirą, apie 1 km ilgio pasėlių lauką. Perplaukęs Merkio upę lokys dingo miško tankmėje“, – apie netikėtą reginį pasakojo R. Mackevičienė.
Nežinia, ar tas pats, tačiau visą tų metų vasarą rudasis lokys ir toliau buvo fiksuojamas Lietuvos miškuose. Taip pat ir pernai: apie meškų pėdsakus buvo pranešama kone visuose Lietuvos regionuose. Svarstoma, ar tai vienos tos pačios per Lietuvą keliaujančios meškos pėdsakai, ar net kelių skirtingų plėšrūnų klajonių po šalies teritoriją įrodymas.
Kilo diskusijų dėl lokių įkurdinimo
Augant pranešimų apie rudojo lokio pėdsakus Lietuvoje, gamtininkai pradėjo diskutuoti, ar įmanoma atkurti kadaise išnykusią lokių populiaciją Lietuvoje. Žinduolių specialistai į tokią idėją žiūrėjo ir dabar žiūri skeptiškai, tačiau kitokios nuomonės apie meškų populiacijos atkūrimą laikėsi Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“. Jos tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius GRYNAS.lt teigė, kad naujos rūšies atsiradimas mūsų gamtoje yra biologinės įvairovės didėjimas ir gamtos mylėtojai bei saugotojai tik džiaugtųsi, jei miškuose vėl atsirastų meškos.
„Didžiausia problema su plėšrūnų tipo gyvūnais dažniausiai yra sugyvenimas su žmogumi. Kadangi mūsų miškai daugiau yra mozaikiniai, nėra didelių masyvų, meškai tai nelabai patiktų. Artimas kontaktas su žmogumi ruduosius lokius atbaidytų – jiems reikalinga ramybė. Šiuo metu rudosios meškos ateina į mūsų miškus, bet čia ilgai neužsibūna dėl jau minėtų priežasčių“, – tikino „Baltijos vilko“ atstovas.
Įsikūrę visai šalia Lietuvos
Rudieji lokiai Lietuvoje daugiau kaip 100 metų laikoma išnykusia rūšimi, tačiau įrašyti į šių metų sausio 1 dieną įsigaliojusį atnaujintą saugomų rūšių sąrašą. Mat, pastaruosius keletą metų rudųjų lokių apsilankymai Lietuvos miškuose tapo vis dažnesni.
Iki XVIII–XIX a. šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnų srityje), šiaurinėje Azijos dalyje (į pietus nuo Himalajų) ir Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje arealas labai pakito lokio nenaudai, išliko tik izoliuotos arealo dalys.
Kaip GRYNAS.lt pasakoja prof. dr. A. Ulevičius, arčiausiai Lietuvos gan nemaža rudųjų lokių populiacija įsikūrusi Karpatuose, taip pat Baltarusijoje, Estijoje, rudieji lokiai fiksuojami Latvijoje. BūtentIš šalių kaimynių, atklysta Lietuvoje kasmet fiksuojami lokiai.
Artimiausios mūsų kaimyninės šalies Baltarusijos lokiai turi tamsiai ar šviesiai rudą kailį, sveria 113–270 kg, kūno ilgis 130–185 cm. Jų gyvenamoji aplinka – tai dideli, dažniausiai mišrūs miškų masyvai. Žiemą iš rudens gerai įmitę lokiai įminga, o sausio pabaigoje ar vasario pradžioje atveda 1–3 (rečiau 4–5) jauniklius. Tiesa, pažadintam iš žiemos įmygio lokiui pramisti sunku, nes visas potencialus maistas yra po sniegu. Tokiu atveju dažniausiai jis klajoja, ieškodami maisto, būna gana agresyvūs. Rudieji lokiai – stambūs plėšrūnai. Tiesa, patinai stambesni (vidutiniškai apie 30 proc. sunkesni už pateles). Jų rega panaši kaip ir žmonių, klausa vidutiniška, tačiau jie turi labai gerai išsivysčiusią uoslę.
Pasak prof. dr. A. Ulevičiaus, rudieji lokiai yra plėšrūnai, tačiau gali maitintis ir augaliniu maistu. Taip pat gali misti žoliniais augalais.
