Lietuvoje saugomos 5 varliagyvių rūšys

Į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktos 5 varliagyvių rūšys: raudonpilvė kūmutė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė, europinė medvarlė, skiauterėtasis tritonas. Kaip pasakoja Lietuvos herpetologų draugijos pirmininkė, gamtosaugininkė, varliagyvių specialistė Dalia Bastytė-Cseh, vienos varliagyvių rūšys, įtrauktos į saugomų rūšių sąrašą, yra nykstančios, kitos – retos.

„Tos, kurių skaičius mažėja, yra nykstančios, kitos – retos, pavyzdžiui, medvarlės. Prie nykstančių rūšių medvarlių priskirti negalima, nes paprastai jos gyvena šiek tiek šilčiau nei Lietuvoje, o dabar mūsų klimatas kaip tik šiltėja iš tikrųjų joms sąlygos gerėja“, – aiškina D. Bastytė-Cseh.

Raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina)
Foto: Wikimedia Commons nuotr.

Tačiau tiksliai suskaičiuoti varliagyvių, pasak pašnekovės, yra neįmanoma. Nors retos varliagyvių rūšys yra nuolat stebimos, tačiau, pirmiausia, nėra žinomos visos jų buveinės, antra – jų skaičius nuolat kinta priklausomai nuo gamtinių sąlygų.

„Jeigu būna nepalanki žiema, jų atsikelia po žiemos įmygio daug mažiau, o jei būna geras pavasaris, daug vandens, tai jų prisiveisia ir vėl būna labai daug. O jei nepalanki žiema ir nepalankus pavasaris, tai populiacija gali dar labiau sumažėti, kasmetiniai svyravimai skaičiaus yra. Todėl varliagyvių populiacija skaičiuojama pagal įvairius kriterijus, pavyzdžiui, pagal skaičiaus pasikeitimus per kelis dešimtmečius. Daugėja jų ar mažėja. Yra tam tikros vietos, kurios yra žinomos ir stebimos“, – pasakoja gamtosaugininkė.

Bufo viridis - žalioji rupūžė
Foto: Wikimedia Commons

Didžiausia grėsmė – buveinių nykimas

Visoms varliagyvių rūšims, anot D. Bastytės-Cseh, reikia sausumos ir seklių, šiltų vandens telkinių. Gamtosaugininkė pabrėžia, kad vandens telkiniai neturi būti apaugę medžiais, kad ant vandens telkinio nekristų šešėlis.

„Vandens telkiniai turi būti seklūs, ir yra labai gerai, kai kas keletą metų toks vandens telkinys vasaros pabaigoje išdžiūsta ir sunyksta visi plėšrūnai, kurie maitinasi varliagyvių buožgalviais (žuvys, plėšrūs bestuburiai, tokie kaip laumžirgių lervos). Nes jeigu vandens telkinyje gyvena ir žuvys, tai retoms varliagyvių rūšims vietos nebelieka“, – tikina varliagyvių specialistė.

Ji tęsia, kad didžiausia grėsmė varliagyviams – buveinių nykimas. Varliagyviams palankios buveinės (kūdros) dažnai būna dirbtinai nusausinamos arba atvirkščiai – dar labiau pagilinamos, tačiau tokiose tvenkiniuose apsigyvena jau kitos varliagyvių rūšys, pavyzdžiui, rupūžės.
„Rupūžės pasilieka gilesniuose telkiniuose, kūdrose, kuriose yra žuvų, jų buožgalvių žuvys neėda ir jos gali gyventi su žuvimis“, – aiškina D. Bastytė-Cseh.

Nendrinė rupūžė (Bufo calamita) aut. Remigijus Račas
Foto: LGF

Gamtosaugininkė įvardija dar kelis varliagyvių populiacijai įtaką turinčius veiksnius. Pasak D. Bastytės-Cseh, vis dar didelė problema išlieka varliagyvių mirtingumas keliuose.

„Jos žiemoja vienur, o veistis keliauja kitur, ir jeigu pakeliui pasitaiko kelias, pavyzdžiui, automobilių kelias, tai žūva tūkstančiai varliagyvių“, – tikina gamtosaugininkė, pridurdama, kad varliagyviams įtakos turi ir aplinkos užterštumas. Mat, varliagyviai kvėpuoja ir per odą, todėl teršalai patenka tiesiai į jų organizmą.

Už saugomų varliagyvių naikinimą gresia atsakomybė

Ieškodami sau palankių buveinių, varliagyviai dažniausiai gyvena regionuose, kuriuose yra daug šlapynių. D. Bastytė-Cseh akcentuoja, kad šiems organizmams reikalingos teritorijos, kuriose mažai vystomas žemės ūkis. Kaip vieną geriausių regionų varliagyviams gyventi, mokslininkė įvardija Lazdijų rajoną.

„Varliagyviai dažnai gyvena ten, kur mažiau žemės ūkio, kur kalvotesnis dirvožemis. Ten ir melioracija nebuvo pradėta, nes kalvotas reljefas trukdė įgyvendinti žemės ūkį. Tai Lazdijų rajonas yra puiki vieta“, – aiškina gamtosaugininkė.

Tiesa, dviem varliagyvių rūšims, kurios yra saugomos ir kitose Europos Sąjungos šalyse (raudonpilvė kūmutė ir skiauterėtasis tritonas), steigiamos specialios europinės saugomos teritorijos Natura 2000.

„Tose teritorijose vykdomi gamtotvarkos darbai: kūdrelių palaikymas, Vidurio Lietuvoje net buvo veisiamos kūmutės, Pietų Lietuvoje tritonams, kūmutėms, medvarlėms ir saugomoms rupūžių rūšims iškasta nemažai kūdrų. Medvarlės saugomos viename nacionaliniame draustinyje“, – pasakoja D. Bastytė-Cseh.

Europinė medvarlė / Irmos Maciulevičienės nuotr.
Foto: LGF nuotr.

O jeigu nutiko taip, kad reta varliagyvių rūšis apsigyveno privataus asmens iškastoje kūdroje, gamtosaugininkė rekomenduoja apie tai pranešti gamtininkams bei sudaryti visas sąlygas varliagyviams išgyventi.

„Už Raudonąją knygą įtrauktų varliagyvių naikinimą žmonėms gresia atsakomybė. Jeigu pas žmones gyvena saugomų varliagyvių rūšių individai, apie juos visada galima pranešti gamtosaugininkas, tokie duomenys labai svarbūs ir įdomūs. Ypač, jei dar ir nuotrauką prisega, nes būna, kad žmonės ir sumaišo. Galima pranešti ir man. O kaip saugoti, tai pirmiausia neprileisti žuvų.

Tai yra dalykas, kuris nereikalauja žmogaus pastangų. Be abejo, negilinti kūdros. Jeigu kūdra labai apauga gluosniais ar pan. ir susidaro daug pavėsio, būtų labai gerai palaikyti ją atvirą“, – kaip išsaugoti retą varliagyvių rūšį privačioje kūdroje paaiškina D. Bastytė-Cseh.

Mokslininkė priduria, kad saugant varliagyvius labai svarbu jų migracijos metu stengtis nesuvažinėti migruojančių varliagyvių.

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus) aut. Merike Linnamagi
Foto: LGF nuotr.

Varliagyvių apsaugai įrengė atitvarus

Kone su visais varliagyvių išsaugojimo iššūkiais susiduria Veisiejų regioninis parkas, kuriame, anot parko ekologės, šiuo metu laikiniai einančios ir direktorės pareigas, Irmos Maciulevičienės, gyvena visos saugomos varliagyvių rūšys.

„Visos rūšys, kurios yra įrašytos į Raudonąją knygą, mūsų parke gyvena. Labiausiai mes stebime skiauterėtąjį tritoną, raudonpilvę kūmutę. Pastebime ir česnakes, žaliąsias, nendrines rupūžes, be abejo, europines medvarles“, – varliagyvius, gyvenančius Veisiejų regioninio parko teritorijoje vardija I. Maciulevičienė.

Dėl varliagyvių gausos parko darbuotojai ir vietovės gyventojai turėjo imtis tam tikrų varliagyvių apsaugos priemonių. Viena jų – apsauga migracijos metu.

„Varliagyvių apsauga dažniausiai vyksta migracijos metu. Kelyje Lazdijai – Leipalingis, viename kelio ruože, pastoviai vykdavo varliagyvių migracija, kurios metu žūdavo didelis kiekis varliagyvių. Tai mes įsirengėme atitvarą ir dvi pralaidas varliagyviams. Penkerius metus aš vykdžiau apskaitą ir stebėjau, ar tokios priemonės pasiteisino. Rezultatas išties džiugino“, – patirtimi dalijasi Veisiejų regioninio parko ekologė.