Sugrįžę dar ne visi
Pasidomėjome, kokie gi paukščiai vėliausiai grįžta į Lietuvą? Pasirodo, paskutiniai grįžta smulkūs žvirbliniai paukščiai, taip pat vienas kitas įdomesnis sparnuotis kaip žalvarnis. Šiais metais vėlyvųjų migrantų grįžimą galėjo stabdyti atšalimai, tad tik visai neseniai, nuo balandžio vidurio, stebimas intensyvesnis vabzdžialesių paukščių sugrįžimas.
Jau galima pamatyti bei išgirsti pečialindas, devynbalses, žiogelius ir kitus vabzdžialesius paukščius. Vėliausiai parsiras šiaurinė pečialinda, sodinė nendrinukė, mažoji musinukė. Įdomu, jog pavyzdžiui, dirvoninis kalviukas pas mus pasirodo su vėlyviausiais migrantais, tuo tarpu jo artimas giminaitis – pievinis – jau kovo pabaigoje, o netrukus – balandžio pradžioje – atskrenda ir miškinis kalviukas. Pasak Lietuvos ornitologų draugijos vadovo Liutauro Raudonikio, paskutiniai paukščiai parskrenda jau tikrai vėlyvą pavasarį – balandžio pabaigoje ar net gegužės viduryje. Todėl, žiūrint ornitologo akimis, dabar paukščių sugrįžimas, sekdamas šilumos antplūdį, dar tik įsibėgėjęs, nors daugeliui žmonių galėjo susidaryti įspūdis, neva sparnuočiai sugrįžo jau balandžio pradžioje.
„Galbūt todėl, kad grįžo gerai pažįstami ir matomi paukščiai, kaip pempės, gandrai, vieversiai, varnėnai, daugelis vandens paukščių, susidaro klaidingas įspūdis, kad paukščiai parskrido. Iš tiesų, dar nėra daugelio rūšių, o ypač tų vabzdžialesių smulkiųjų, kurie vėliausiai pasirodo mūsų krašte“, – pasakoja paukščių žinovas.
Kai kurie į Lietuvą sugrįžtantys paukščiai pagerbiami net ir kalendorinėmis dienomis (Pempės diena, Vieversio diena, 40-ties Paukščių diena, Baltojo gandro sugrįžimo diena ir kt.), tačiau esama ir tokių rūšių, kurios mažiau žinomos paprastam žmogui: raudongalvė sniegena, dirvoninis kalviukas, sodinė nendrinukė ar paprastoji medšarkė. Tai yra būtent tos „neskubančios“ rūšys, įprastai pasirodančios Lietuvoje tik gegužės pradžioje, o neretai – užtrunkančios iki gegužės vidurio ar net antros pusės.
Žalvarnis – nykstantis gražuolis
Vienas įdomesnių sugrįžėlių pavasarį – žalvarnis. Deja, tenka apgailestauti – ši paukščių rūšis pastaraisiais metais labai sparčiai nyksta. Kai kurie senesni žmonės jį puikiai prisimena, nes anksčiau jis buvo įprastas kaimo paukštis, dar prieš kelis dešimtmečius sėkmingai gyvendavęs kaimuose prie žmogaus.
Maždaug kuosos dydžio, panašiai į varną karksintis žalsvai melsvas gražuolis patraukia aplinkinių dėmesį. „Ornitologai krikštija jį „Lietuvos papūga“, nes labai spalvotas, labiau primena kokią egzotinę rūšį nei mūsų lietuviškus ne tokius spalvingus sparnuočius“, – pasakoja L. Raudonikis.
Žalvarnis peri drevėse ir žmogaus iškeltuose inkiluose, laikosi prie sodybų, nes minta stambiais vabzdžiais, kurių gausu ganyklose.
„Lietuvos kaimuose žalvarnis būdavo tradicinis paukštis. Tai aišku žmonėms matyt būdavo gražu toks sparnuotis šalia, keldavo inkilus ir jis perėdavo inkiluose, net ir skirtuose varnėnams su didelėmis landomis jis įsisprausdavo“, – porina L. Raudonikis, apgailestaudamas, kad šiandien šis paukštis – tikra retenybė. „Pernai skaičiavome, kad turime vos 6 poras per visą Lietuvą iš tūkstančių“, – konstatuoja pašnekovas.
Kas lėmė tokį žalvarnių populiacijos sumažėjimą? Pasak ornitologo, nykimas pastebimas visoje Europoje, tad tikėtina, kad priežastys glūdi žiemavietėse – matyt sausros, klimato kaita. Ir nors klimatas šiltėja ir pietinės rūšys dėl to turėtų plisti, šiems sparnuočiams tai nepasiteisino.
„Pietiniuose rajonuose jis peri ne medžių drevėse, o šlaituose, ir jų pakankamai gausu. Tiesiog išnyko daugelyje šalių, pradedant nuo Vokietijos, Švedijos ir t. t. Vakarų Europoje dar prieš dešimt metų perėjo, dabar išnyko. Šiandien kaimynai turi panašią situaciją: Latvijoje žalvarnių stebima vos keliolika, Baltarusijoje turbūt mažiau nei pas mus , Lietuvoje ir Lenkijoje – po tiek pat. Mūsų krašte bandome įvairias apsaugos priemones, keliame dirbtines lizdavietes. Nykimą pristabdėme, ir ta negausi populiacija neišnyko. Vis dėlto, lieka atviras klausimas, ar ilgai turėsime tą žalvarnį – tikrą tradicinį lietuvišką paukštį“, – svarsto L. Raudonikis.
Tiesa, prie žalvarnių nykimo, pašnekovo nuomone, prisideda ir Viduržemio jūros šalyse, Šiaurės Afrikoje ir aplink paplitusios jų nelegalios medžioklės.
Mitybos ypatumai diktuoja sugrįžimo laiką
Turbūt nieko nenustebins, kad vėlyvesnį grįžimo laiką paukščiams diktuoja galimybės susirasti maisto. Daugiausia iš šių paukščių yra vabzdžialesiai. Aišku, jų „meniu“ pasitaiko ir, pavyzdžiui, uogų, tačiau tai daugiau rudens maisto raciono dalis.
„Vadinamieji vėlyvieji migrantai atskrenda, kai pas mus viskas panašėja į vasarą, ir išskrenda iki vasaros pabaigos, dažniausiai iki rugsėjo. Taigi Lietuvoje jie išbūna tris-keturis mėnesius, ne ilgiau. Jie atskrenda, greitai išsiperi, išsiaugina jauniklius, liepos mėnesį dar juos paaugina, jaunikliai sustiprėja ir jau kiti antroje pusėje jau išskrenda, ir tai yra akivaizdžiai susiję su maistu, jo kiekiu“, – sako L. Raudonikis.
Pasak jo, štai vieversiai, kurie yra „lankstesni“, gali pašalus kelias dienas dar kažką pasirankioti, o, pavyzdžiui, žalvarniai gaudo tik skraidančius vabzdžius (karkvabalius ir pan.).
Į Lietuvą vėliausiai grįžta nebūtinai toliausiai žiemojantys paukščiai. Pavyzdžiui, Pietų Afrikoje žiemojančios šelmeninės kregždės atskrenda dar balandžio pradžioje, nors tenka skristi išties iš toli. Ornitologo nuomone, sugrįžimo laiką taip pat lemia sparnuočių prisitaikymas prie maisto išteklių.
„Tie mechanizmai susiklostė evoliucijos bėgyje. Paukščiai juk nemąsto ir nepriima loginių sprendimų, tačiau pagal dienos trukmę ir saulės aktyvumą jiems genetiškai užkoduota, kada jie parskrenda“, – sako L. Raudonikis.
Tiesa, jis pripažįsta pasitaikant atvejų, kai sparnuočiai vėluoja sugrįžti ir keletą savaičių.
„Prieš keletą metų taip nutiko paprastajai medšarkei. Jau vasariškai šilta, artėja gegužės vidurys, bet jos nėra. Pasirodo, tuo metu buvo didžiulės sausros Sacharos regione, todėl medšarkės vėlavo atskristi ir visoje Europoje, tad matyt jas sulaikė ekstremalūs orai Afrikoje. Mokslininkai tyrinėja, ieško sąryšio su įvairiais klimatiniais reiškiniais, pavyzdžiui, NAO indeksu, Atlanto ciklonų formavimosi procesais, kuriuos paukščiai matyt kažkaip jaučia. Būna pirmieji kartais pasirodo ir kokia savaite anksčiau nei įprasta, kai pasitaiko ir stipresnių atšalimų, kurių metu dalis paukščių žūva. Bet tai yra natūralios atrankos procesai, vykstantys gamtoje – taip eliminuojami į ekstremalesnius pokyčius linkę individai. Taigi, išgyvena dauguma tų, kurie atskrenda laiku“, – teigia pašnekovas.
Jis prisimena atvejį, kai prieš du dešimtmečius apie balandžio 20-ąją jau buvo parskridusi nemaža dalis vabzdžialesių. Ir staiga stipriai atšalo, iškrito daug sniego: „Tada stebėjome ir žuvusius paukščius ir įvairų sparnuočiams nebūdingą elgesį. Jie būriais telkėsi prie kelių, vandens telkinių, šaltinių, žmogaus gyvenvietėse, kas įprastai daugumai jų nėra būdinga. Taip paukščiai ieškojo maisto, kad išgyventų. Bet tai yra ekstremalios situacijos, kurios iš tikrųjų pasitaiko gana retai“.
Veda vieną jauniklių vadą
Dažniausia pagrindinis iššūkis sugrįžusiems vėlyviesiems migrantams yra kuo greičiau susirasti veisimosi vietą ir partnerį, mat sugrįžta nesusiporavę. Dėl to pirmieji atskrenda patinai, užsiima teritoriją, gieda, čiulba ir laukia pasirodant patelių, o šioms atskridus – bando kuo greičiau jas prisivilioti. O tuomet jau nieko nelaukdami poruojasi ir suka lizdą, kad išperėtų ir užaugintų jauniklius.
Pasak L. Raudonikio, gamta racionaliai sudėliojo, kad lietingą vasarą sparnuočiai išaugina mažiau jauniklių, mažiau jų išgyvena. Dėl tokių produktyvumo svyravimų nerimauti nereikėtų, kai kalbame apie gausias sparnuočių rūšis, kurių populiacijos atsistato. Vėlyvieji migrantai veda vieną vadą su retomis išimtimis, jeigu, pavyzdžiui, perėjimo pradžioje lizdas buvo sunaikintas. Tuomet paukščiai iškart suka antrąjį. Tiesa, greičiausiai bus padėta mažiau kiaušinių ir išauginta mažiau palikuonių.
„Visgi, toks elgesys nėra įprastas vėlyviesiems migrantams ir pasitaiko tik ekstremalių aplinkybių atveju. Tuo tarpu tie ankstyvieji migrantai spėja „susisukti“. Kai kurių rūšių paukščiai per vasarą išveda ir dvi jauniklių vadas, o štai tokie kaip žvirbliai ir kai kurie karveliai tai ir tris spėja išperėti. Žvirbliams nereikia migruoti, jie gali iki pat rudens auginti jauniklius, o karveliai išskrenda labai vėlai arba taip pat gyvena sėsliai“, – pasakoja ornitologas.
Klimatas šiltėja – kaip tai veikia paukščius
Apskritai klimato šiltėjimo faktas daugeliui gali kelti iliuziją, kad gyvenimo sąlygos sparnuočiams tik gėrėja. Turint galvoje, kad paukščiams itin svarbu maisto gausa bei spėti išauginti palikuonius, tokie pokyčiai iš tiesų veikiau kenkia nei padeda. Besikeičiantis klimatas lemia šiltas žiemas, bet šaltas, lietingas vasaras. Užeina ilgesni vėsesni laikotarpiai arba sausros vasarą, o tai nėra palanku paukščiams vabzdžialesiams.
„Klimato šiltėjimas net ir toms pietinėms šiltamėgėms rūšims nėra palankus. Nėra taip, kad klimatas šiltėja ir Lietuvoje vos ne palmės pradeda augti. Tiesiog pasislenka sezonai: taip, rugsėjis šiltesnis, šiltėja žiemos, bet pavasaris ilgiau šaltas, nesušyla su retomis išimtimis iki gegužės vidurio. Tokie vėsoki orai irgi lemia terminus ir sąlygas toms pietinėms rūšims sėkmingai auginti vaikus, plėstis. Tai atsiliepia ir jų populiacijos būklei, pavyzdžiui lietingomis vasaromis žalvarniai užaugina mažiau palikuonių, o kartais ir visi jaunikliai žūva lizde“, – sako ornitologas.
Lietuvoje peri naujos paukščių rūšys
Gamta nemėgsta tuštumos. Vienos Lietuvoje perinčių paukščių rūšys nyksta, tačiau įsikuria naujos ir tai vyksta nuolatos. Prieš tris dešimtmečius taip mūsų krašte įsikūrė sodinės nendrinukės, šiaurinės pečialindos, geltongalvės kielės, vėliau kūdriniai tilvikai ir palyginti neseniai mažoji tošinukė. Be šių jau aptiktos mažosios švygždos, kūjokai, nors šios rūšys dar tik kuriasi šiuo metu. Daugiausia tai „azijinės“ kilmės rūšys (labiausiai paplitę šiame kontinente), atskrendančios čia susilaukti palikuonių.
„Įdomiausia, kad dauguma naujų Lietuvai paukščių rūšių plinta iš Rytų, vadinasi, negalime to sieti su klimato šiltėjimu, gal tiesiog jos plečiasi kontinentu ir tam tikroje geografinėje platumoje plinta į Vakarus“, – pastebi L. Raudonikis.
Ornitologas pamini ir vieną egzotinį vabzdžialesį paukštį iš Pietų – bitininką. „Labai gražus paukštis“, – neslepia susižavėjimo jis. – „Vien išvaizda, ryškiomis savo spalvomis jie traukia akį – ir geltona, ir rusva. Visa ryškių spalvų gama“.
Pasirodo, XX amžiuje šis stepių ir pusdykumių sparnuotis buvo retenybė Lietuvoje, užfiksuoti tik pavieniai stebėjimai. O dabar jau turime jų perinčių: staiga atsirado Lietuvoje prieš dešimtmetį, pradėjo perėti. Iš pradžių keliose vietose, dabar jau nusistovėjo pastovi perimvietė – Panemunėje abipus Nemuno ties Skirsnemune, Gelgaudiškiu. Peri kolonijose, urveliuose. Matyt Nemuno šlaitai gerai įšildomi ir čia susiformuoja tinkamas mikroklimatas su didele vabzdžių gausa.
Iš dainos žodžių neišmesi
Taigi – pavasaris į Lietuvą atėjo kaip ir kasmet, palydėtas sugrįžtančių sparnuočių giesmių ir siautulio. Išsipildė visiems gerai žinomos dainos pažadas: „Išskridę paukščiai į namus jie grįš pavasarį saulėtą“. Grįžta. Kviečiame pasidairyti po mūsų sparnuotų sugrįžėlių nuotraukų galeriją – bus smagu juos atpažinti sutikus gamtoje.
